Neseniai ir netoli, ne už devynių jūrų ir devynių marių, šalyje, kuri šiek tiek daugiau nei prieš šimtmetį buvo vadinama šiaurės vakarų kraštu (rus. severo zapadnyj kraj), vyko labai įdomūs dalykai.
To krašto žmonės neįsivaizdavo savo gyvenimo be miškų, didžiųjų girių, kurios turėjo savo garbintoją ir gynėją – pirmąjį istoriką, parašiusį šalies istoriją tų žmonių kalba, Simoną Daukantą, – todėl nenuostabu, kad tų žmonių nereikėjo ilgai raginti, kai iškilo pavojus jų girioms.
Akimirksniu atsirado ne viena visuomeninė organizacija, pakilusi į kovą su beatodairišku miškų kirtimu, jiems vadovavo iškilesni gamtosaugininkai.
Deja, ir tos organizacijos, ir jų vadovai dažnai būdavo mulkinami (paradoksas!) būtent tos ministerijos, kuri pati buvo atsakinga už gamtos saugojimą.
Dar tais laikais, kai kraštas buvo vadinamas šiaurės vakarų, carinės Rusijos valdininkai, regis, uoliai išmokė ir krašto gyventojus, įsigudrinusius įsmukti į valdžios įstaigas, tų metodų, kurie leidžia gyventi „padoriau“ negu kiti, sąžiningi, piliečiai.
Net ir tada, kai 1918 m. kraštas paskelbė atkuriantis šalies nepriklausomybę, iškiliausias to meto poetas vėliau su sarkazmu rašė apie valdininkiją, praradusią sąžinę.
Paskui, užslinkus sovietmečiui, „padoresnio“ gyvenimo metodai dar labiau įsišaknijo.
Prie didesnių pramonės pastatų kažkaip kaip grybai po lietaus dygdavo privačių namukų kvartalai (iš „sutaupytų“ medžiagų nuo tų pastatų statybos), atsirasdavo spec. parduotuvės, spec. ligoninės spec. darbuotojams, t. y. nomenklatūrai.
O visoje didžiojoje „tėvynėje“ buvo dainuojama: aš kito tokios šalies dar negirdėjau, kur laisvai alsuoja taip žmogus (rus. ja takoj drugoj strany ne znaju, gdie tak volno dyšyt čeloviek)…
Ypač „laisvai“ alsuodavo nepritapėliai prie tos sistemos disidentai, visada laisvi piliečiai, tokie, kaip šviesios atminties kunigai J. Zdebskis, V. Svarinskas, kiti laisvės neatsisakę žmonės – A. Terleckas, J. Kazlauskas, M. Tomonis, kunigas J. Sasnauskas.
Jų dėka Lietuva gali didžiuotis nenulenkusi galvos prieš okupantą. Atrodė, atkūrus nepriklausomybę tik pasiraitok rankoves ir kibk į darbą.
Taip pat gamtosaugos srityje. Bet… Matyt, genai, paveldėti iš prosenelių, mikliai prisitaikiusių pasigerinti gyvenimą dar carizmo laikais, padarė savo.
Juk taip norisi gyventi geriau nei didžioji (sąžiningoji) tautos dalis. Nes biedną ir bažnyčioje muša. Tie, kuriems teko „laimė“ gyventi „lygiavos“ laikais, ko gero, prisimena, kad išskirtinesnėms prekėms būdavo dalinami talonai.
Vienas iš geriausių poetų Antanas A. Jonynas pašmaikštavo: „Ačiū partijai, tėvynei / už taloną patalynei“. Dabar galima būtų pratęst: „Neužmiršiu niekada, partija ką davė / miegam mes ir visada minim ją kaip visagalę.“
O betgi tačiau vis dėlto norisi gyventi dar geriau. Kai kuriems. Apsukresniems, kaip jie apie save galvoja. O iš tikrųjų – pašlemėkams.
Kai mane draugas, pradėjęs dirbti vadovaujančiose pareigose teritoriniame gamtosaugos padalinyje, pakvietė dirbti drauge, buvau kupinas užsidegimo.
Galvojau – dabar pats metas imti dirbti sąžiningai. Juk saugosim Lietuvos gamtą. Kilnu, garbinga. Kad ir mažas atlyginimas, bet juk darbas kilnus. Kaip gaisrininkų.
Dabar, kai padirbėjau toje srityje dvidešimt penkerius metus, supratau, kad žmogui labai nelengva atsikratyti visokiausių pagundų, galiu pasakyt – idealistai visada yra idealistai, o materialistai visada yra materialistai.
O gal ir marksistai, su komunistiniu raugu. Gaila, kad tie idealistai kone visada pralaimi tiems kitiems, „mokantiems“ gyventi. Bet yra vienas dalykas, kuriame idealistai visada laimi. Tai – rami sąžinė. Ji niekada jiems nepriekaištauja.
Dabar apie patirtį iš savo darbo aplinkosaugoje. Nenoriu viešinti tų žmonių, kurių darbu teko nusivilti, todėl laikausi principo – nomina sunt odiosa (vardai neminėtini).
Pirmas pribloškimas. Ilgą laiką galvojęs, kad tuo metu vadovaujantis mūsų darbovietei viršininkas (pavadinkime jį misteriu X) yra sąžiningas ir mandagus su žmonėmis, gavau nusivilti.
Buvo tokie vadinami gamtos išteklių naudojimo leidimai (vėliau pavadinti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimais).
Juos privalėjo gauti visos įmonės, kurių veikoje būdavo viršijami tam tikri nustatyti išmetamų teršalų ar naudojamų gamtos išteklių kiekiai.
Ilgainiui ministerijoje buvo sukurti vadinami LANDAI (Lietuvos aplinkosaugos normatyviniai dokumentai). Juose buvo nustatyti reikalavimai, kurių privalo laikytis įmonės.
Regis, tokiu atveju nereikalingi gamtos išteklių naudojimo leidimai. Nes viskas reglamentuota LANDUOSE.
Kartą mano tiesioginis viršininkas, vadovavęs miesto padaliniui, nuėjo pas direktorių, misterį X, ir pasiūlė atsisakyti tų vadinamų taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų, nes viskas yra reglamentuota tuose LANDUOSE.
Bet, pasirodė, tie leidimai (kuriuos pasirašydavo direktorius) buvo pernelyg svarbūs. Nes kaip tu, žmogau, pasistatysi du namus, jeigu nereikės tavo parašo? Tokios tokelės.
Galų gale viskas baigėsi tuo, kad direktorius, misteris X, buvo atleistas iš darbo be teisės dirbti aplinkosaugos srityje.
Taip nusprendė, mano supratimu, vienintelis rimtas ministras, tuo metu vadovavęs gamtos saugojimui Lietuvoje. Galima paminėti ir jo pavardę – Arūnas Kundrotas.
Teisybė, prieš tai misteris X suspėjo atleisti miesto padalinio viršininką, pasiūliusį tokį netoliaregišką sprendimą. Antras pribloškimas.
Bėgo laikas, keitėsi valdančiųjų gretos, bet, sakytum, likimui mostelėjus burtų lazdele, visi ministrai, vadovaujantys gamtosaugos ministerijai, buvo vienodi – nė vienas nesiėmė kažkokių rimtesnių saugojimų.
Visi buvo pilki ir bejėgiai. Matyt, vadovavosi požiūriu – priklausau tokiai ir tokiai partijai, todėl vadovaujuosi jos nurodymais. Gamta pakentės.
Pamažu atėjo laikas, kai 2018 metais, neabejotinai spaudžiant medienos lobistams, buvo įvykdyta reforma – panaikintos iki tol efektyviai dirbusios urėdijos ir įkurta Valstybinė miškų urėdija.
O kaipgi: verslininkams lengviau susikalbėti su vienu juridiniu asmeniu, negu su keliasdešimt. Nuo to laiko prasidėjo intensyvus miškų kirtimas. Ir glaudus bendradarbiavimas su švedų kompanija „IKEA“.
Ne veltui jie labai domėjosi, kaip vyksta ta urėdijų reforma. Reformos metu apie penkis šimtus kvalifikuotų miškininkų išėjo iš darbo arba buvo atleisti.
Jeigu tai būtų įvykę kokioje Italijoje ar Prancūzijoje, ko gero, būtų prasidėję nemaži streikai. Bet ne Lietuvoje. Mat mes gana taikūs, ramūs, valdžioms nekeliam ypatingų keblumų.
Todėl ir turim tai, ką turim. Kenčia miškai. Ir žmonės, neįsivaizduojantys gyvenimo be jų.
Justinas Marcinkevičius jau seniai klausė:
Ar žmonės žino, kad miškai –
tai mūsų žemės gyvos mintys,
kad jiems išnykus visiškai,
žmogus ir žemė ims kankintis?
Dabar yra taip, kad vieni, suvokę šitą grėsmę, jau kankinasi, o kitiems į tai nusispjaut.
Tarp pastarųjų – dabartinis Brazilijos prezidentas, užsimerkiantis prieš kertamus Amazonės miškus, Rusijos Kremliaus valdovai, palikdami degančius Sibiro miškus likimo valiai, dar keletas abejingų valstybių vadovų, kuriems pirmenybė yra ekonominė nauda, o ne gamtosauga.
Deja, Lietuvoj irgi daug panašiai mąstančių. Ir net tarp tų, kurių darbas – saugoti miškus ir apskritai gamtą. Jų supratimą apie gamtosaugą galima apibūdinti patarle: „Ant arklio jojo, arklio ieškojo“.
Nes jų pirmenybė – merkantilinis. Jiems nesvarbu, ką apie juos galvos jų anūkai, jiems svarbi dabartis. Dažniausiai apimanti vieną rinkimų į valdžią kadenciją.
Bet leidžianti apsirūpinti visam gyvenimui. O turėtų būti: „Kiekviena pušis savo šilui ošia“.
Ką reiškia tie gamtosaugos sumanymai, neatnešantys jokios ekonominės naudos? Taip iki šiol ir smilksta gamtosauga Lietuvoj, šalelėj mylimoj…
