Nauja knyga apie Vladislovo Jogailos damas

Vladislovo Jogailos, vieno iškiliausių Lenkijos ir LDK istorijoje asmenybių, Jogailaičių dinastijos pradininko, gyvenimas ir asmenybė nevienareikšmiškai vertinama Lietuvos ir Lenkijos istoriografijoje, tačiau ar daug žinome apie šio valdovo gyvenimo moteris ir kokios įtakos jos turėjo Jogailos valdymo laikotarpiu?

Ši Lenkijos karaliaus gyvenimo pusė spalvingai, istoriškai pagrįstai ir literatūriškai pagaviai atskleidžiama Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje lenkų istoriko, rašytojo, publicisto Kamilio Janickio knygoje „Vladislovo Jogailos damos“ (vertė Kazys Uscila).

Lietuvių skaitytojams jau pažįstamas autorius (lietuviškai išleista jo knyga „Aukso amžiaus damos“) savo naujoje knygoje grįžta prie garsių moterų istorijos ir siūlo aistringą pasakojimą apie keturias vieno iš svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos istorijoje valdovų žmonas – Jadvygą, Oną, Elžbietą ir Sofiją.

Greta Jogailos soste sėdėjo neeilinės moterys, mylėtos ir neapkęstos valdovo pavaldinių, visada vienišos Vavelio pilyje, kurioje nė akimirkai negeso politikos intrigos.

Kaip būtų pasisukusi Lenkijos istorija, jei ne Jogailos vedybos? Kokią įtaką turėjo žmonos valdovo politiniams sprendimams? Su šia problematika jau daugiau nei penkis šimtmečius galynėjasi metraštininkai bei istorikai.

Monarchas, politikas ir žmogus Vladislovas Jogaila laimę meilėje atrado tik antroje gyvenimo pusėje. „Jogaila negarsėjo atvirumu ir polinkiu išsipasakoti.

Net perdėtai atsargus ir budrus jis visur ieškojo priešų ir visada uodė sąmokslus. Visą gyvenimą gėrė tik vandenį, kad bet kokioje draugijoje išliktų aiškaus proto ir lengviau pajustų nuodus gėrime.

Taip pat neleisdavo, kad kas nekviečiamas prie jo pernelyg prisiartintų arba su juo šeimyniškai elgtųs. Bet kaip ir kiekvienam žmogui monarchui reikėjo sielos, ko nors, su kuo galėtų bent valandėlę atsiverti.

Nepasitikėjo patarėjais, brolius laikė pavyduoliais, kurie tik laukia, kada jis suklups. Pusbrolį Vytautą vertino kaip sumanų politiką, bet ir toliau nesikliovė jo patikimumu.

Net ir mylima seserimi Aleksandra negalėjo iki galo pasitikėti.“

Janickio knygos, kurios yra pagrįstos istorijos šaltiniais, moksliniais tyrinėjimais ir istorikų interpretacijomis, vis dėlto nėra moksliniai veikalai, bet tai ir ne romanai.

Autoriaus rašymo stilius pagavus, veikėjų portretai ryškūs, veiksmas dinamiškas, kupinas to meto papročių ir karaliaus dvaro gyvenimo detalių, karališkųjų tuoktuvių peripetijų.

Knygos autorius pripažįsta, kad „niekas neužrašė pokalbių, vykusių monarcho menėse spragsint pliauskoms ir lediniam viesului daužantis į pilies mūrus, turinio“, todėl visi menami knygos veikėjų pokalbiai yra tarsi literatūriniai vaizdai, autoriaus spėjimai, apie ką galėjo kalbėtis Jogaila ir jo žmonos.

„Istorijai labai trūksta tyrimų naujausiomis temomis, apie mažiau žinomas istorines asmenybes. Mano manymu, reikia rašyti apie gyvus žmones iš kraujo ir kaulų.

Neįmanoma pažinti istorijos tik skaitant dokumentinius šaltinius, prisiminimus, laiškus ir kt. Iš jų labai sunku ištraukti gyvus personažus – ten nėra tų jausmų.

Geriau istoriją galima pažinti, kai savo akimis matai tas vietas, kur vyko istorijos veiksmas, gyveno tų laikų moterys ir vyrai“, –  sako K. Janickis.

Bestselerių autoriaus K. Janickio knygų Lenkijoje parduota bendru ketvirčio milijono tiražu. Istorikas yra baigęs studijas Krokuvos Jogailos universitete, specializuojasi Antrosios Respublikos istorijoje, aktyviai komentuoja istorijos įvykius ir slėpinius, bendradarbiauja su interneto portalais.

K. Janickio straipsniai spausdinami tokiuose leidiniuose kaip „Newsweek“, „Gazeta Wyborcza“, „Focus“, „Polityka“ ir kt.

Ištrauka iš knygos:

„Ankstyvą 1407 metų rudenį pasklido džiugi žinia. Po daugybės pastangų ir vilčių metų karalienė Ona pagaliau buvo nėščia. Ir tik Vladislovas Jogaila visai neatrodė patenkintas.

Valdiniai laukė sosto įpėdinio gimimo, o karalius skaičiavo mėnesius, stengdamasis prisiminti retus suartėjimus su žmona ir… darėsi vis įtaresnis. Pirmosiomis spalio dienomis blogiausios lietuvio nuojautos pasitvirtino.

Bent taip jam atrodė. Viena istorikė pastebėjo, kad „visa istorija skambėjo gana humoristiškai“. Bet Onai tikrai nebuvo juokinga.

Apie tai, kaip ją pažemino ir sumaišė su purvais, po daugelio metų pasakojo Dlugošas. Anot „Metraščių arba kronikų“ autoriaus, karalienės miegamajame atsitiko nepaprastas įvykis.

„Be jokio smarkaus sukrėtimo“ įvyko „griūtis menėje“. Dėl lakoniško ir nevienareikšmio aprašymo sunku vertinti situaciją. Dalies autorių nuomone, įlūžo perpuvusios patalpos grindys.

Taip pat nuskambėjo balsai, kad nuvirto kambario mūrai. Sugriovimai turėjo būti tokie dideli, kad atkreipė pašalinių dėmesį. Bet gal ne tokie rimti, kad pažeistų rūmų pastatą.

Kad ir kaip būtų, nieko nesigirdėjo apie tai, kad Ona būtų bent kiek sužeista. Taigi atsitikimas galėjo įvykti dėl mūro skilimo arba – tikrąja to žodžio prasme – tam tikro grindų įgriuvimo.

Kad ir kaip būtų, Vladislovas Jogaila iš karto susiejo padarinį su tariama priežastimi. Jis buvo tikras, kad menė nukentėjo dėl… nepaprastai gaivališkų išdaigų, vykusių Celietės lovoje. Ir išdaigų, kuriose jis pats nedalyvavo.

„Apakintas pavydo“ monarchas nedelsiant įsakė sulaikyti net ne vieną, o du riterius, įtariamus meilės santykiais su jo sutuoktine. Kažkoks Jokūbas iš Kobylianų buvo sukaustytas grandinėmis ir įkalintas Lvivo pilyje.

Pasak Jano Dlugošo, jam teko kalėti trejus metus, nes Jogaila laikė jį „kaltu už paleistuvavimą su karaliene Ona“. Antras vyras, Mikalojus Chšonstovskis, suuodė raštą ir net nemėgino gintis.

Kaip praneša metraštis, jis geranoriškai ir nedelsdamas pasidavė tremčiai. Jogaila neslėpė pykčio, o žinios apie tariamus Celietės meilės nuotykius netrukus pasklido rūmuose, Krokuvoje ir visoje šalyje.

„Neapdairus vieno riterio įkalinimas ir antro išvarymas lenkų karalienei Onai, kaip daugelis manė, nepagrįstai nuplėšė šlovę“, – pakomentavo metraštininkas.

Prie visuomenės nuomonės gėdos stulpo atsidūrė, beje, ne tik karalienė. Skandalas grėsė ir jos dar negimusiam vaikui, ir valstybės ateičiai. Ar kaltinimai turėjo pagrindą?

Į šį klausimą buvo atsakinė jama visiškai priešingai. Dalis istorikų teisino ir teisina Oną. Jie teigia, kad vieniša ir vyro atstumta ji turėjo priežasčių ieškoti kitos draugijos.

Taip pat galima susidurti su nuomone, kad visa ši byla buvo… pačios Celietės organizuotas farsas. „Gal karalienė išprovokavo įvykį, kad taptų įdomesnė savo Karalienė ir grojančios dvaro damos tos epochos miniatiūroje.

Ona Celietė buvo kaltinama, kad, užuot leidusi laiką damų draugijoje, pramogavo su vyro riteriais.

Neįmanoma nustatyti, ar Celietė buvo absoliučiai ištikima Jogailai.

Gal tai ir nebūtina. Iš istorijos perspektyvos į pirmą planą iškyla kiti klausimai:

kodėl afera sukėlė tokį didelį atgarsį, kas buvo suinteresuotas griauti pasitikėjimą karaliene, ir pagaliau – kodėl Jogaila taip lengvai patikėjo kaltinimais.

Į paskutinį klausimą, atrodo, lengviausia atsakyti. Onos santuoka su Vladislovu nuo pat pradžios buvo sklidina šaltumo. Labai didelis amžiaus skirtumas, kultūrų ir interesų skirtumai sunkino bendros kalbos paieškas.

Bet didžiausia kliūtis buvo Jogailos charakteris.

Karalius nepasitikėdamas santūriai žiūrėjo ne tik į Oną. Jis tikrai lyg apsėstas laikėsi nuo visų per atstumą ir visur uodė sąmokslus ir klastas.

Apie tai nemažai rašė Janas Dlugošas, prikišdamas lietuviui „keistus įpročius“.

Kaip pasakojama metraščiuose, karalius niekada neleisdavo, kad „drabužius, stalo peilius ir kitus indus“ jam paduotų kas nors kitas, o ne tam skirtas asmuo.

Apskritai Jogaila „per daiktus nenorėjo turėti nieko bendra su kitais. Be to, nemėgo, kad kas nors liestų jo drabužius, lovą, kėdę, žirgą, nosinę, taurę ir kitus panašius daiktus, kuriais jis naudojosi“.