Žolinė – metas, kai švenčiama augalijos branda, dėkojama už naują derlių, tikimasi iš Aukščiausiojo išprašyti kitiems metams dar geresnio. Šventės pavadinimas Žolinė, o Dzūkijoje dar ir Kopūstinė, Rytų Aukštaitijoje pavadinama ir Obuoline, kaip ir liaudiškieji jos papročiai, rodo, kad šventės šaknys slypi gilioje senovėje, žymi vasaros ir rudens sandūrą, svarbiausiųjų vasaros žemės darbų pabaigą.
Per Žolinę visi, kas eina į bažnyčią, nešasi šventinti žolynus, dažniausiai darželio žydinčias gėles. Buvo sakoma, kas Žolinių dieną bažnyčioje neturi žolynų, tam velnias uodegą duoda palaikyti. Parneštomis iš bažnyčios žolėmis apkaišydavo namus, kad netrenktų žaibas.
Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą. Ne taip seniai valstiečiai į puokštę įmaišydavo rugių, miežių, avižų varpų, žirnių, kopūstų, morkų, obuolių.
Pašventintas varpas pavasarį sutrindavo ir suberdavo į sėjamus javus, kad užaugtų geresnis derlius. Daržoves, pasidaliję su visais šeimos nariais, suvalgydavo kaip vaistą. Dalį atiduodavo gyvuliams.
Liaudiškuose Žolinės papročiuose yra susipynusios ne tik senoji žemdirbiškoji, bet ir mirusiųjų minėjimo tradicija. Paprotys neštis į bažnyčią ne tik žolynų, bet ir javų, daržovių, vaisių, bus atėjęs iš pačių seniausių laikų, kai nuėmę derlių valstiečiai auka atsidėkodavo tiek dievams, tiek mirusiems protėviams. Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje iki šių laikų išlikęs paprotys per Žolinę pašventinus žolynus pakišti po karsto pagalvėle . Šitomis žolėmis parūkydavo karstą.
Prieš gerą dešimtmetį teko Žolinę švęsti Kapčiamiesčio (Lazdijų r.) bažnytėlėje. Beveik visų vyresnių moterų rankose žydėjo darželio gėlių puokštelės, pora pagyvenusių vyrų laikė rankoje kelias rugių, miežių, avižų varpeles ir tik viena moteris turėjo mažą karklo vytelių krepšelį su obuoliais ir slyvomis.
Vėliau turėjau progą paklausinėti šio krašto moterų apie senuosius Žolinių papročius. Vieną kitą pokalbio fragmentą, su nedideliu savo komentaru, siūlau ir skaitytojams.
Būtinai žolynų nešė pašventyt. Per Devintines, tai žiūrėjo, kad priraut kur grabesnių, kad būt vaistam, tai nuverda, o tuos žagarukas sudegina. Žolinėm, tai daugiau darželio žolynus nešėm ir dar nusnešam. Už balkio užkišam ir ilgai jos sau ti džiūsta. Paskiau, jei kas numiršta, tai sudeda paduškutėn. Jei nereikia, tai ir jas sudegina, kad jau šventytos (Monika Kanopkienė, g. 1935 m. Palačionių k.).
Per Žolinį visko nešas: žolynų, javo varpelių, barščį, morkų, kopūstų, aguonų. Nieko neišmeta, viskų suvalgo. Žolynai cik lienka… (Salomėja Varnelienė, g. 1913 m. Padumblių k.)
Ir javo prie žolynų insidėdavo. Jau per Žolinį būna šviežios duonos. Padėka už duonų. Duona kaimo žmogu buvo svarbiausia, o rugiapjūtė – sunkiausias darbas. Per rugiapjūtį didziausi karščiai. Pjauni ir jau karščis tamavoja, tai atsiciesi ir sakai: „Klimūt, Klimūt, vėjelis turi būc. Klimūt, Klimūt, vėjelis turi būc…“ Šitep pašaukia vėjų. Per Žolinį atsidūsėji nuo darbų ir tais žolynais, javo varpelėm duodi garbį Globėju. Taiko, kad buketas būt gražus, o ir javų parenka… Kopūstų cik senukės kadaise su visom šaknim atsineša…. (Agota Žitkauskienė, g. 1911 m. Kapčiamiestyje).
Insideda ir kokių varpų prie kvietkaicų. Ir iš sodo nešė kas jau sunokį. Mano mama iki Žolinės tai nevalgydavo jokio vaisiaus ir mum neduodavo, kad šventa Marija dar jų nepriaugino, dar jie be jos palaiminimo. Jau Žolinė, tai neša bažnyčion obolių, daržovių ir gėlių. Nešė ir jonažolas, čiobrukus… Tai ne grožio puokštė, bet naudinga ir kap vaistas, ir pagerbimas. Sudžiūvusias laikė pagrabu (Ona Sukackienė, g. 1924 m. Paveisnikų k.).
Žolynai ir oboliai. Obolius pašventia ir suvalgo. Pasdalina po obolį, šventinto neišmes… Sakė, kad motinos negali iki Žolinės nei atsikųst obolio, ale cik tos, katros turi mirusių vaikų. Marija dalina vaikam obolius, o katro motina neiškentėjo, tai tam neduoda. Pašvencina ir gali valgyc, tai vaiku bus langviau tan pasaulin. Kokius tris insideda. Ankscyvukus nešės (Genovaitė Lazauskienė, g. 1926 m. Kapčiamiestyje).
Žolinių legendoje kalbama apie didžiausią širdgėlą – mirusius vaikus, todėl paprotys nevalgyti motinoms, turinčioms mirusiųjų vaikų, obuolių iki Žolinės išliko iki mūsų dienų.
Mano kaimynė Žibutienė iki Žolinių nevalgo jokio obuolio. Jos mergaitė mirus, tai ji sako, kaip aš galiu valgyt obuolius iki Žolinės, jei mano mergaitė mirus? Švenčiausia Marija visiem dalis obuolius, o mano mergaitei neduos. Ir tep laikos, pradeda valgyt po Žolinės (Genovaitė Lazauskienė, g. 1926 m. Kapčiamiestyje).
Jei motina turi mirusių vaikų, tai nevalgo iki Žolinės jokių vaisių. Aš pažystu tokių moteriškį. Ji būna nepatenkinta, kad ir kiti jos vaikai valgo obuolius. Sako, ateis Žolinė, Švenčiausia Marija dalis vaikeliam obuolius, o mano vaiku neduos. Švč. Marija – vaikų globėja ir kol obuoliai nepašventyta, negalima, kad Marijos neužrūstyt, kad jie būtų Marijos globon, kad jiem ty būtų gerai (Anelė Jurkonytė, g. 1937 m. Kapčiamiestyje).
Bažnytinėje tradicijoje Žolinė – viena didžiausių šv. Mergelės Marijos švenčių, Paėmimas į Dangų. Javo, daržovių, žolynų šventinimas, kaip jau minėta, siejamas su auka, padėka už naują derlių. Sunkiau paaiškinti visoje Lietuvoje žinomą tikėjimą, kad moterims, kurios turi mirusių vaikų, negalima valgyti obuolių, pakol jie nepašventinti, – kitaip jos vaikas negaus Danguje obuolio.
Dar vienas pasakojimas: Marija Žolinėje dalina mirusiems vaikams obolius, o tie vaikai, katrų motinos neslaiko šito prigrasinimo, obuolio negauna. Marija sako: tavo obolį suvalgė motina. Mano kaimynka vienais metais atbėgo verkdama, kad jų motka keikia rūgoja, kad valgo obolius, kad jos nebaščiku bernėku Marija neduos obolio, kad jį lanks. Sakau, tavo motka durna ir tu durna. Kur tai ragėta, kad Marija Švenčiausia Motina lanktų, kad ir mažiausį žmogų! Būk, spakaina – tavo vaikas Dangun, o Dangun nėra skriaudų… Aš tep jų raminau, aš gi ty nebuvau, aš tai nežinau, bet raikia proto turėc… (Agota Žitkauskienė, g. 1911 m. Kapčiamiestyje). Kai kuriuose kaimuose mirusių vaikų moterys nevalgė ir kriaušių, slyvų, bet dažniausiai minimas obuolys.
Obuolio išskirtinumą gal galima paaiškinti rojaus vaizdiniais, t. y. rojus įsivaizduotas kaip vaismedžių sodas… Obuolys šiuo atveju yra ne paprastas vaisius, bet rojaus, t. y. gerovės – dvasinės ir materialinės pilnatvės simbolis.
Mūsų tautosakoje obuolys simbolizuoja pačią saulę – auksinis obuolėlis po žemę ridinėja. Šitaip obuoliu mįslė užmena Saulę, ir tai kuo gražiausiai nusako šviesią, sakralią, saulinę obuolio prigimtį.
Apskritas, geltonas kaip auksas ar raudonas, sugėręs karščiausią vasaros saulės šilumą obuolys puikiausiai atstovauja pilnatvę simbolizuojančiai Žolinei. Mituose ir pasakose Saulė nokina ne tik žemiškuosius sodus – ji šeimininkauja ir aukštai danguje sodindama sodus arba prižiūri Dievo įveistąjį.
Stebuklingi sodai pilni aukso, sidabro, deimanto obuolių medžių. Be to, pasak tyrinėtojų, obelis įkūnija medžio-pramotės idėją ir simbolizuoja moteriškąjį, motiniškąjį pradą. Ji daugelio tautų mėgstamas motinos simbolis. Pati obelis yra motina, o obuoliai jos vaikai. Prie obels, kaip prie motulės, glaudžiasi našlaičiai, Sigutės pasakos obelis, tik našlaitei leidžianti nusiskinti aukso obuolių, taip pat brėžia motiniškąją liniją.
Draudimą iki šios datos nevalgyti šiųmetinio derliaus galima aiškinti ir primicijų tradicija, t. y, senosiose religijose praktikuoto pirmųjų gamtinėje erdvėje rastų vaisių ar išauginto pirmojo derliaus dalies aukojimu, o tik po to galima valgyti patiems. Tai susiję su įsiteikimu dievams ar Dievui, kad žmogui ir šiame, ir aname pasaulyje būtų geriau. Pašventinimas šiuo atveju asocijuojasi su aukojimu.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra. 6 tūkst.
