A. Maceina. Gimtoji kalba

Ištraukos iš to paties pavadinimo skyrelio Antano Maceinos knygoje Asmuo ir istorija (A. Maceina. Raštai, VI: Bendrieji filosofijos klausimai. Vilnius: Mintis, 1994, p. 349–353).

Pagrindinė tautinė tradicija ir tuo pačiu pagrindinė asmens būsena istorijoje yra kalba: istorijoje buvojame taip, kaip kalbame.

H. G. Gadameris šiuo atžvilgiu prasmingai pastebi, kad „tradicijos esmė yra buvoti kalboje kaip tarpininkėje“. Tai reiškia: kalba perteikia mums tradiciją ir ją neša istorijos eigoje.

Net ir nekalbantieji tautos praeities paminklai – dailės ir technikos dirbiniai, pastatai, kapai – gali būti įimti į dabartį tik juos prabildžius, vadinasi, juos apsakius ar aprašius žodžiu. Be kalbos visi šie paminklai neatgytų mūsų dvasioje ir todėl niekad nevirstų susigrąžinta praeitimi, kaip ja nevirsta vis dar ligi šiol neprabildinti, sakysime, Kretos raštai ir majų ženklai.

Tas pat yra buvę labai ilgus amžius ir su hieroglifais, kol jie tebuvo nebylūs raižiniai. Kiekviena objektyvuota tautos tradicija virsta gyva tik tada, kai ji gali būti ir yra paverčiama kalba.

Tačiau kalbos vaidmuo žmogui kaip istorinei būtybei tuo dar anaiptol neišsisemia. Kalba ne tik pagelbsti suprasti praeitį ir tuo būdu pergyventi istoriją sąmoningai, bet ji pati sudaro esminę tautos istorijos lytį. Kalba yra tautos istorijos išraiška, taip kad J. Lomanas (Lohmann) net tvirtina, esą „istorija gali būti suprasta tik kaip kalbos istorija“.

Teoriškai kalbant, jei mums pavyktų atsekti, kaip ir kodėl yra kitusi mūsų kalba, tuo pačiu mums pavyktų atsekti bei atskleisti ir mūsų istoriją. O tai galėtų būti todėl, kad kalba nešasi su savimi tautos pasaulėjautą ir net pasaulėžiūrą, kuri reiškiasi visuose tautinės kultūros pavidaluose, tarsi šie būtų tik kalbos atmainos.

Tiriant kalbos praeitį, savaime yra tiriamas ir tautos būvio būdas. „Tautos genijus, – pasak J. G. Herderio, – niekur kitur taip gerai nepasireiškia, kaip kalbos sąrangoje.“ Kalboje tauta įkūnija savo dvasią visa jos pilnatve. Kalboje „gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicija, jos istorija, religija, gyvenimo nuostatai, jos širdis ir siela“ (t. p.).

Tos pačios pažiūrõs, gal Herderio įtaigaujamas, yra buvęs ir mūsų kalbos tyrėjas A. Salys. „Kalbos viena nuo kitos, – sako jis, – skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis […], bet ir giliąja savo esme, susieta su tautos siela. Jei garsine lytimi tesiskirtų, seniai būtų įgyvendinta ir vienos pasaulinės kalbos idėja. Kokios savimylos būtų tautos, jei savo ypatumą pabrėžtų kalba, kuri, kaip priemonė, tebūtų lygi vokiečių ar anglų gamybos dviračiui!

Bet nusveria tai, kad tauta pati save kalboje pasako, kad kalba yra pagrindinis tautos sąvokos dėsnis, daug svarbesnis, pvz., kaip rasė. Kalbų skirtingumo esmę sudaro jų vidujinės sandaros skirtumai.

Gretomis su skirtinga išviršine kalbos lytimi, kurią ausis girdi, eina ir ypatinga vidujinė kalbos lytis, kuri reiškiasi mąstysenos ir veiksenos skirtumais. Šita vidujinė kalbos lytis, kurioje sudėta visa tos kalbos turininė visuma, ir yra pats giliausias kalbos tautiškumo pradas. Vadinasi, kalbos yra tuautiškos ne tuo ar kitu garsu ar žodžiu, gramatine lytimi, bet visu savo vidujiniu mąstomuoju turiniu.“

Todėl nė kiek nenuostabu, kad tauta nė su vienu dalyku nėra tiek giliai suaugusi, kaip su kalba. Kalba yra laidininkas, kuriuo teka į mus tautos kūryba: jos dainos ir pasakos, jos epas ir lyrika, jos drama, jos filosofija ir net jos mokslas. K. Fosleris (Vossler), pavyzdžiui, teigia, kad „modernus gamtamokslis niekad nebūtų gimęs, jei jam pagalbon nebūtų atėjusios italų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbos ir nebūtų pašalinusios nevykusią lotyniškąją slaugę“.

Štai kodėl ir sakoma, kad kalba esanti „istorinė galybė“ (W. von Humboldt), kuri sujungia asmenį su jo tautos kultūra ligi pat šiosios gelmių.

Kalba stiprina tautinį žmogaus būdą – jo elgimąsi ir jo mąstymą; ji pajausdina jo ryšį su bendruomene bei jos sukurtomis vertybėmis; ji ugdo jo atsakingumą šių vertybių atžvilgiu, skatindama jas išlaikyti ir tobulinti.

Žmogaus apsisprendimas kalbai „yra toks pat savas, kaip ir vaikščioti stačiomis“ (H. Ammann). Kaip sutrikęs vaikščiojimas stačiomis padaro žmogų invalidą fiziškai, taip sutrikusi kalba jį padaro invalidą dvasiškai, o tuo pačiu ir istoriškai.

Skirtumas tarp gimtosios kalbos savinimosi ir svetimos kalbos mokymosi kaip tik ir atskleidžia mums kalbą istorinės galybės prasme. Pasisavindamas kalbiškai apspręstą pasaulį (ne išmokdamas eilę žodžių su jų gramatiniais santykiais!), vaikas savaime pasisavina ir šio apsprendimo būdą arba tąjį atžvilgį, kuriuo tauta interpretuoja – pergyvena bei suvokia – pasaulio daiktus, jų veiksmus ir jų sąryšius.

Jau V. fon Humboltas įžvelgė, kad kalbos skiriasi ne tik savo garsais, bet ir vidine savo dvasia, kuri esanti ne kas kita, kaip tautinė pasaulio interpretacija.

Nuosekliai tad „kiekviena kalba yra tam tikra pažiūra į pasaulį“. Tautos žvilgis į pasaulį įsikūnija kalbos visumoje ir yra perteikiamas iš kartos į kartą.

Kalboje gyvena bei veikia tautos vaizduotė, jos jausmai, jos protas, jos išmintis, jos patyrimas, sudarąs tam tikrą visumą, į kurią vaikas įgema, tuo pasisavindamas kalbinį tautos būvį.

Ir šiuo pasisavintu turtu jis vėliau gyvena, papildydamas jį individualiniu savo būviu, tačiau niekad nepajėgdamas pralaužti pasisavintojo turto rėmų. Teisinga todėl yra sakyti, kad buvojame istoriškai taip, kaip kalbame.

Nešdamasi su savimi tautos pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą, gimtoji kalba nešasi kartu ir mūsąjį būvį kaip suasmenintą išraišką pačios tautos būvio.

Parengė Dainius Razauskas