G. Martišius. Pasmerktojo mintys

Oi, u luzi červona kalina
Andrij Hlyvniuk

Gyvename tokiu metu, kai, pasitelkus vaizduotę, pagilinus empatijos jausmą, nesunku įsivaizduoti, ką gali galvoti, pavyzdžiui, nuteistasis myriop. O ar dažnai pagalvojame, kad mūsų dienomis tokiems nuteistiesiems prilygsta daug patriotų Ukrainoje?

Turbūt, ne per dažniausiai, nes nuo tokių minčių pertekliaus galėtų sprogti galva. Ir mūsų istorijoj, net ne tolimoj, būta tokių atvejų. Adolfas Ramanauskas-Vanagas su tokiu minčių bagažu turėjo gyventi virš dviejų mėnesių, Jonas Žemaitis-Vytautas – apie penkis mėnesius, Juozas Streikus-Stumbras – irgi keletą.

Tai tik keli visiems žinomi atvejai, o kur galybė paskutinių akimirkų tų partizanų, kurie, matydami, kad kova beviltiškai baigsis pralaimėjimu, ištraukdavo granatos žiedą ar pridėdavo prie smilkinio pistoletą su paskutiniu šoviniu? 

O kokios mintys ateidavo į galvą 1991 metų sausio 13-ąją stovintiems prie dabartinio Seimo, susikibusiems rankomis prie televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato? Gal todėl mums nesunku įsijausti į mūsų brolių ir sesių ukrainiečių dabartinį gyvenimą?

Paleiskim vaizduotės žirgus. „Na, šito tai aš jiems neleisiu“, pagalvojo jaunas Ukrainos karys, nuėjęs padėti sprogmens po tiltu, kad jis nepasitarnautų okupantams. Supratęs, kad pats nespės pasišalinti, su tuo susitaikė – tiltas buvo susprogdintas, karys žuvo ir tapo Ukrainos didvyriu. Slava Ukraini! Herojam slava!

Arba tie „Azovstal“ kariai, nusprendę pasilikti savo vietoje po to, kai kita jų dalis buvo evakuota. Neabejotina, kad jie būtų laikęsi iki paskutinio kraujo lašo, bet Ukrainos valdžia vis dėlto nusprendė išsaugoti kiek įmanoma daugiau savo žmonių. Priešingai nei orkai, kuriems nusispjaut, kiek žūna jų tėvynainių. Gal ne visiems, o tam vienam, pagrindiniam. Kuris jau, ko gero, supranta, kad artėja liepto galas. O kas po to? Vienas Dievas težino. Gal pagaliau demokratijos aušra, o gal dar tamsesnis laikas? O jis slenka niekada nesustodamas, ir jam nusispjaut, kaip gyvena jį susikūrę žmonės.

Laikas visagalis, dainuojama. Kita jo savybė – jis užgydo visas žaizdas. Bet gal ne visai. Kiekviena tauta turi tokių laiko tarpsnių, kuriuos galima pavadinti neužgyjančia žaizda. Tokia mums yra 1940 metai, kai nuolankiai kaip kokie avinėliai priėmėme okupantų ultimatumą ir įsileidome jų karinius dalinius. Dabar neturime kur akių dėti iš gėdos.

Visa laimė, kad kone dešimtmetį nelygioj kovoj besipriešinantys partizanai nuplovė tą gėdą savo krauju.

Jeigu Europos ir kiti pasaulio galingieji už ukrainiečių nugaros sutars su okupantu dėl „paliaubų“ paaukodami dalį suverenios valstybės žemių, netieks Ukrainai ginklų, tokia gėda bus paženklinti ir jie. Ir tada gali būti, kad Ukraina praregės, kas vyksta Europoje, ir pagalvos, ar verta į tokią sandraugą stoti.

Gerai, kad Lietuva ir Lenkija yra beatodairiškai remiančios laisvės siekiančius savo kaimynus. Ir jie tai mato ir vertina. Ne veltui Volodymyras Zelenskis pasakė mūsų prezidentui, kad jeigu mus užpuls Rusija, jie ateis mums į pagalbą.

Neseniai teko redaguoti amerikiečių admirolo, buvusio JAV specialiųjų pajėgų vado Viljamo H. Makreiveno (William H. McRaven) knygos „Didvyrio kodeksas“ vertimą. Jis rašo apie sukrečiančius karių pasiaukojimo atvejus.

Buvo toks įvykis Vietnamo kare: tarp karių priešas įmetė granatą, eilinis Rolfas Džonsonas (Rolph Johnson) nedvejodamas puolė ant jos, užguldamas ją savo kūnu. Kad išgelbėtų savo kovos draugus. Buvo tarp jų sužeistų, bet žuvo tik R. Džonsonas. Didvyrio vardu buvo pavadintas net JAV karinio jūrų laivyno eskadrinis minininkas. Ką galvojo paskutinę savo gyvenimo sekundę tas karys? Turbūt tik apie savo kovos draugus, gal apie tėvynę…

Neabejotinai apie tėvynę buvo paskutinės Romo Kalantos mintys, kai jis 1972 metų gegužės 14 dieną tapo gyvuoju deglu Kauno muzikinio teatro sodelyje.

Nuo 1975 m. teko studijuoti Kaune miškininkystės mokslus. Pamenu, su kokiu įtarumu milicininkai palydėdavo žvilgsniu ilgaplaukius jaunuolius. Stipriai jiems buvo praplautos smegenys. Bet laisvės aukuras jau kūrenosi, tiesą sakant, jis nebuvo užgesęs nuo pokario laikų. Dar reikėjo trylikos metų, ir Sąjūdis taip jį įpūtė, kad tuo metu, regis, nedaug trūko iki tikro gaisro.

Edvardas Liutvakas (Edward Luttwak), vienas paklausiausių karinių strategų, konsultuojančių Pentagoną, prezidentus ir ministrus pirmininkus visame pasaulyje, rašo: „Kartvelai, kaip ir armėnai, istoriškai išliko tik dėl to, kad tai yra tekstinės tautos – tautos, turinčios rašytinę kalbą, savo kalba užrašytus tekstus. Tautos, kurios priklauso nuo teritorijos, aukso kasyklų ir panašių dalykų, gali išnykti. Tautos, suburtos verslių ar talentingų generolų, gali išnykti. O rašytinius tekstus turinčios tautos išlieka. Kuo daugiau tekstų, tuo didesnė tikimybė, kad tauta išliks“ (Varha Tavberidze, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt, 2022.06.19).

Kai tai perskaičiau, apėmė nemažas pasididžiavimas. Juk ko ko, bet mes esam tikrai tekstinė tauta. Kaip ir armėnai, turintys Gregoro Narekaci „Sielvartingų giedojimų knygas“ ar gruzinai (kartvelai), labai gerbiantys Šota Rustavelio „Karžygį tigro kailiu“.

O mes – Donelaitį, Strazdą, Baranauską, Maironį ir t. t. Iki mūsų dienų, kai, šviesios atminties Gintaras Beresnevičiaus žodžiais tariant, šiuo metu lietuvių poezija išgyvena savo aukso amžių. Prozos viršūnės – Br. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“, J. Apučio „Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“, R. Granausko „Jaučio aukojimas“, „Šventųjų gyvenimai“, H. A. Čigriejaus „Vieškeliukas pro dobilus“, A. Ramono „Ramybės kalva“, „Balti praėjusios vasaros debesys“…

Tai tekstai, įprasminantys mūsų klajones istorijos vieškeliais, kai neseniai nudundėjo paskutinės karo kanonados, kai miškuose lietuviai nuožmiose kovose žūtbūt mėgino išsaugoti savo valstybę, kuri jų aukos nepamiršo ir niekada nepamirš, kai paprasti žmonės, nešiodami savyje protėvių priesakus, tapo šventaisiais, bent jau mums, kai paskutinio kuršių žynio žodžiai nuolat mums primena, kaip nuostabiai žydi tamsiai mėlyni išdidumo žiedai.