Birželio 10 d., bendrame Ateities komiteto ir Ekonomikos komiteto posėdyje pristatytoje aviacijos strategijoje buvo pasigesta ilgalaikio matymo dėl nacionalinės aviacijos gairių.
Susisiekimo ministerijos parengtos Lietuvos aviacijos gairės (iki 2030 m.) – tai nauja Lietuvos oro transporto vizija artimiausioje ir ilgalaikėje perspektyvoje, apibrėžiant pagrindinius aviacijos sektoriaus reguliavimo tikslus, uždavinius ir reikalavimus, gerinant aviacijos pramonės veiksmingumą, sudarant sąlygas jos dinamiškam vystymuisi, taip pat užtikrinant suderinamumą su pasauline aviacijos infrastruktūra.
Kokios to priežastys? Ateities komiteto pirmininko Raimundo Lopatos nuomone, apskritai valstybės vaidmens stiprinimas plėtojant aviaciją reikalauja, kad Lietuvos oro transporto sektorius būtų dar aiškiau nukreiptas į strateginių, nacionalinių poreikių tenkinimą.
Todėl aviacija turėtų būti ne savitikslė, o į visuomenės, valstybės, šalies ūkio problemų sprendimus nukreipta priemonė.
Argumentų už ir prieš nacionalinio vežėjo atgimimą yra daug, tačiau pirmiausiai reikėtų pabandyti atsakyti į tam tikrus klausimus.
Ar šaliai reikia valstybinės nacionalinės oro linijų bendrovės? Kokią įtaką ekonomikai turės nacionalinių oro linijų turėjimas?
Ar nacionalinė aviacija turėtų būti suprantama taip pat, kaip ir kiti transporto sektoriai, ar vis dėl to tai išskirtinė ekonominė šaka?
Pirmiausia, ką iš tikrųjų reiškia nacionalinės oro linijos, kurios dažnai vadinamos „vėliavos vežėjais“ (angl. flag carrier).
Paprastai tai reiškia aviacijos bendrovę, kuri priklauso valstybei arba bent jau yra remiama valstybės.
Ji vienaip ar kitaip pristato šalį ir jos papročius, padeda skatinti turizmą, prekybą, viešuosius ryšius šalyje, naudojant įvairiausius verslo būdus.
Tam tikrų šalių vyriausybės (pvz., Singapūras, Jungtiniai Arabų Emyratai) iki šiol suinteresuotos turėti oro liniją, kurios atstovautų jų šaliai.
Aviacijos sektoriaus veiksmingo veikimo priklausomybė nuo vidinių ir išorinių veiksnių, tokių kaip kuras, darbo sąnaudos, politinė aplinka ir ekonomikos augimo veiksniai, visada buvo itin reikšminga.
Oro transportas Lietuvoje yra vienas iš esminių nacionalinės ekonomikos infrastruktūros bruožų, be kita ko, prisidedančių prie šalies ekonominės teritorijos vientisumo palaikymo ir sudarančių integralų transporto kompleksą.
Paskutinis bandymas atgaivinti lietuvišką nacionalinę skrydžių bendrovę dėl galimo politinio ir ekonominio poveikio nebuvo sėkmingas.
Todėl, norint iš tikrųjų sukurti tvarią lietuviškos aviacijos ateitį, reikia rimčiau spręsti dėl lietuviškos aviacijos atgimimo – kaip vieno iš pagrindinių ekonomikos augimą aktyvinančių sektorių, kur vartotojai būtų pasirengę dalytis šio pelno dalimi su oro transporto pramone.
Pasak R. Lopatos, nors aviacijos rinka visada išliks nepastovi, galimybė padidinti oro transporto pajėgumus ir aprėptį taikant pažangias technologijas yra patraukli – jau dabar galvojant ne tik apie lietuviškas oro linijas, bet ir apie miesto aviaciją.
Taigi, ar drąsi vizija apie nacionalines oro linijas, pradedant nuo „plyno lauko“ mąstymo, atitinkamai suvokiant skaitmeninimo svarbą šiame sektoriuje, teikiant pirmenybę naujoviškoms technologijoms ir pirmiausiai investuojant į pokyčius, išsipildys siekis turėti Lietuvos nacionalinį vežėją?
Seimo Ateities komitetas ir Ekonomikos komitetas ir toliau žada bendruose posėdžiuose tęsti Lietuvos aviacijos sektoriaus parlamentinės kontrolės klausimų svarstymą.
Ypatingą dėmesį skiriant klausimams: kiek bendrojo vidaus gaminio (BVP) generuoja aviacijos sektorius Lietuvoje, su kokiomis problemomis susiduriama rengiant aukštos kvalifikacijos aviacijos žinovus, kodėl atsisakoma planų steigti lietuviškas avialinijas?