Lietuvoje savaime auga apie 1,3 tūkst. augalų rūšių, tačiau nepaisant nemažos jų įvairovės, daugėja norinčių pasipuošti namų aplinką dekoratyviais, dažnai svetimžemiais ar net saugomais augalais.
Kai kurie žmonės kartais bando „patobulinti“ ir greta savo sodybos esantį natūralų gamtos kampelį, ežerą. Todėl svetimžemių augalų rūšys plinta į gamtos buveines ir daro žalą aplinkai, o saugomos rūšys nyksta.
„Iš gamtos negalima tyčia imti nė vienos saugomos rūšies ir į ją negalima nešti bet ko. Laukinių augalų pievoje, miške ar paežerėje negalima persodinti iš vienos vietos į kitą, neva, kad būtų gražiau.
Domėkimės gamtiniais procesais ir elkimės su gamtos turtais išmintingai. Kiekvienas augalas pats pasirenka jam augti tinkamiausią vietą, ekosistemą.
Jeigu į ją patenka svetimžemė rūšis, ypač invazinė, kyla grėsmė mūsų šalies buveinėms“, – sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Laura Janulaitienė.
Norint išsaugoti Lietuvos augalų genetinį identitetą, išskirtinumą, visas svetimžemes augalų rūšis draudžiama sodinti, perkelti į natūralias sausumos ar vandens buveines.
Pavyzdžiui, nevietines dekoratyvias vandens lelijas galima pasisodinti tik savo įrengtuose baseinėliuose, tvenkiniuose, bet draudžiama sodinti natūraliuose ežeruose, upėse.
Jos gali išstumti šiuo metu Lietuvoje natūraliai augančias vandens lelijas ir kitus vandens augalus, keičia vandens augalų buveines.
Pasitaiko sumanymų „sugrąžinti“ išnykusias ar ypač retas rūšis į gamtines buveines, tačiau tai galima daryti tik žinovams įvertinus būsimą naudą ir grėsmes.
Turi būti įvertintos konkrečios rūšies išnykimo ar nykimo priežastys, atkūrimo svarba biologinei įvairovei, jo poveikis, atkūrimo būdai, genetinis tinkamumas, parinktos atkūrimui teritorijos.
Norint atkurti išnykusio augalo populiaciją ar introdukuoti svetimžemę rūšį nepadarius meškos paslaugos gamtinei aplinkai, būtina laikytis Introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarkos aprašo nuostatų ir tartis su žinovais.
Pasitaiko, kai prastai augantys ar atsibodę egzotiški augalai, jų likučiai po retinimo, ravėjimo, genėjimo išmetami tiesiog per tvorą arba artimiausioje pamiškėje, pakelėje ir savaime pasisėja, išplinta natūralioje gamtinėje aplinkoje.
Tačiau juos, jų sėklas, šaknis būtina tinkamai sutvarkyti – kompostuoti arba pristatyti į žaliųjų atliekų aikšteles, sudžiūvusias dalis laikantis nustatytų reikalavimų galima sudeginti.
Primename, kad gyvybingas invazines augalų rūšis ir joms priskiriamas veisles, porūšius (jei nėra išimčių) draudžiama be leidimo auginti, dauginti, parduoti ar kitaip naudoti.
Tai taikoma visiems – privatiems asmenims, botanikos sodams, miesto želdiniams.
Draudimas pradedamas taikyti nuo tos rūšies įrašymo į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą arba į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą, vadinamą Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašu.
Į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą įrašytas rūšis leidžiama naudoti su leidimu, kurį išduoda Aplinkos apsaugos agentūra.
Atkreipiamas dėmesys, kad invazinėmis rūšimis laikomos tik rūšys, įrašytos į jau minėtus sąrašus, o svetimžemės rūšys, kurios turi invazyvumo požymių, bet nėra į juos įtrauktos, negali būti vadinamos invazinėmis.
Kitas gamtosaugininkų rūpestis – atvejai, kai iškasami saugomi augalai, greičiausiai turint tikslą juos pasisodinti prie savo namų arba parduoti.
Pažeidėjų taikiniu pavasarį dažnai tampa šilagėlės, vasarą – gegužraibinių, mūsų lietuviškųjų orchidėjų šeimos augalai, pavyzdžiui, plačialapės klumpaitės, dvilapės blandys, įvairių rūšių gegūnės, dekoratyvūs katilėliai, gencijonai ir kiti.
Ištirti tokius piktnaudžiavimo atvejus gamtoje sudėtinga, todėl saugant mūsų krašto gamtos vertybes, būtina kiekvienam domėtis kokius augalus ir kaip juos galima naudoti.
Saugomų augalų ir jų dalių – žiedų, lapų, sėklų, šaknų negalima be leidimo, kurį išduoda Aplinkos apsaugos agentūra, tyčia rinkti, iškasti, paimti ar kitaip naudoti.
Be to, draudžiama fotografuoti, filmuoti saugomas rūšis jas žalojant. Kai kurių saugomų augalų rūšių buveinėms padaroma žalos, kai fotografuojantys asmenys tiesiog išmindo, išguli šių augalų augimvietes, pažeisdami jaunus augalus.
Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąraše, kitaip Lietuvos raudonojoje knygoje, yra 566 rūšys, tačiau reikia nepamiršti, kad rūšys saugomos ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus.
Aplinkos ministerija primena, kad už neteisėtą svetimžemių rūšių augalų, kurių Lietuvoje auginama daugiau nei 600 rūšių, įkurdinimą gamtoje ir nevykdomą reikalavimą juos naikinti, numatyta administracinė atsakomybė.
Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų.
Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.
Iškasus ir perkėlus į savo gėlyną saugomos rūšies laukinį augalą, taip pat gresia baudos.
Neteisėtas saugomų rūšių laukinių gyvūnų, augalų ar grybų, jų dalių rinkimas, žalojimas, naikinimas, paėmimas iš natūralios aplinkos užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 30 iki 300 eurų.
Už augaviečių sunaikinimą numatyta administracinė atsakomybė ir 110-300 eurų bauda.
Įdomu, kas ir pagal kokius kriterijus nustato, “invazinius” augalus?
Jeigu pakanka to, kad augalas ne vietinis, o atvežtinis, tai ir bulvė su pomidoru – “invaziniai”.
Jeigu tokiam “prakeiksmui” būtinas augalo intensyvus, nekontroliuojamas plitimas, tai ir vietinių tarpe rasis tokių daug – avietės, varpis, visos mėtos, gaurometis…
Gal būtini visi pavardinti požymiai?
O, kaip augalo nauda ar žala? Ar šio argumento paisoma? Man atrodo pakanka vienam “žinovui” (vienpusiškai) paskelbti augalą invaziniu ir visa armija biurokratų, puls klusniai vykdyti – rašyti baudas, išieškoti per antstolius…
Pvz: Sirinis Klemalis – vienas medingiausių ir naudingiausių bitėm augalų. Aprašytas knygutėje “Medingieji augalai” J. Balvočiutė, S. Dagytė, G. Juknevičienė – Mokslas, 1987 m, – 63 p.
Aprašytos ne tik šio augalo botaninės savybės, kiek skiria nektaro, bet ir patarimai, kaip jį užveisti, kiek tręšti ir t.t.
Dabar gi, (pagal naujas madas?), jis jau invazinis… Argi mažai Lietuvoje bergždynų, įvairiausių tarpumiškių, kur jis tikrai niekam nekliūdamas, gali stipriai pasitarnauti bitininkystei?
Naudos – žalos požymis turi būti svarbiausiu. O ne – vietinius saugom, atvežtinius kacavojam.
Dabar klausykite ŽR – tartum pagal užsakymą laida apie juos.
O kai karščiai nuslūgs, jei neužmiršiu, aš tamstos požiūrį rūsčiai užsipulsiu. 🙂
ŽR neklausiau, dirbau prie bičių. Prie interneto irgi tik laikas nuo laiko pripuolu. Bet pasitikiu Žemynos objektyvumu ir lauksiu jos argumentų. Užsipulkite mane, užsipulkite. “Ginče gimsta tiesa”, nors ne visada.