Lietuviams ugnis buvo šventa, ji buvo laikoma dangišku apsireiškimu. Laimingas tas kraštas, kuriame galėjo būti globojama žaibu iš dangaus užkurta ugnis. Nebeleisdavo jai užgesti.
Ta visa aplinka būdavo [laikoma] šventa. Keli iš garbingų dykųjų tą vietą sergėdavo. O garbingos, skaisčios mergaitės ugnį saugodavo, kad ji neužgestų.
Tai buvo vieta, kur susirinkdavo viso krašto žmonės – ir iš visų tolimų kaimų, ir iš kelių pilių – garbinti Dievą, kuriame yra dangus, žemė ir pragaras, ir kuris ypatingai apsireiškia žaibu per perkūniją.
Ypač didelė šventė būdavo balandžio 22 d., kai Dievas pirma perkūnija atveria vaisingąją žemę, o į šitą kraštą pasiunčia pavasarį.
Būdavo ir kitos šventės: vasaros šventė sėjinio 22 d. ir saulės atsinaujinimo sausio 22 d. ir dar kelios.
Kiekvienas Mėnesio pasikeitimas taip pat buvo šventas. Juk šviesybė buvo laikoma dieviškumo apsireiškimu, o pati Saulė – Dievo dukryte. Jos šviesybė nuo kiekvieno širdies nubaido visą piktumą.
Šventvietės sergėtojai buvo dar ir žmonių mokytojai bei teisėjai. Jie pažino ne vien tik gamtos slėpinius, ne vien tik Dievo valią – jie duodavo patarimus, kam jie, rodos, buvo reikalingi; jie nesutarančius žmones taikino, o ligonius [gelbėjo] gydančiais dalykais. Tokiu būdu užsitarnaudavo didelę žmonių pagarbą ir buvo laikomi iškilesniais už dykuosius.
Juk ir jie patys pasiklausdavo jų, kai jiems reikėdavo, kai pritrūkdavo savo pačių išminties. Gerbdami tų šventviečių sergėtojų žinojimą, žmonės juos vadino žyniais. Šiaip dar juos pavadindavo kriviais, vaidilomis, kūrėjais ir t. t.
Taip pat buvo labai gerbiamos ir ugnį saugančios mergaitės, vadinamos ir kūrėjaitėmis.
Be abejo, į tą šventą tarnystę būdavo priimamos tik ypatingai išmintingos ir dailios. Kur jos tik nueidavo – ar vaistų nunešt, ar kokį kitą garbingųjų žynių užduotį atlikti – vis į jas buvo žiūrima kaip į angelus.
Jos dažnai tapdavo labai išmintingos; kartais tokia visą amžių šventai tarnavusi ir apie šio pasaulio stebuklus dūmojusi mergaitė regėdavo tai, ko nė vienas neregėjo. Jos akys lyg išvysdavo, kas kitų akims nematoma.
Todėl tokia ypatingai gerbiama ir palaiminta mergaitė arba merga buvo vadinama ragana.
„Senutė“, Bitėnai, 1904, p. 9–10
iš Vydūnas „Apie tikėjimą“ (parengė R. Palijanskaitė). Šiauliai: Lucilijus, 2021.
