Keletą metų prieš Lietuvos nepriklausomybės 100-metį ir keletą po jo nedaug buvo rašyta apie 1905 metų lietuvių tautinį sukilimą, kurio metu žengtas pirmas žingsnis Lietuvos nepriklausomybės link.
Sukilimas buvo spontaniškas, neturėjo centrinio valdomojo organo ir reiškėsi visoje Lietuvoje. Jis rėmėsi žmonių bendryste bei bendros atsakomybės samprata.
Vincas Kudirka XIX a. pabaigoje „Tautiškoje giesmėje“ kvietė žmones vienytis vardan tos Lietuvos. Šios giesmės žodžius 1905 metais dar nedaug kas žinojo.
Lietuvių tautinė savimonė pradėjo reikštis ir kūrėsi per ilgą Rusijos represijų laikotarpį. Lietuviškos spaudos, rašto ir kalbos draudimas žadino lietuvių tautmonę.
Atsirado knygnešiai, kurie vienijosi į organizacijas, platino draudžiamą spaudą ir literatūrą. Kaimuose pradėjo veikti slaptosios lietuviškos mokyklos ir daraktoriai.
Ilgainiui žmonių sąmonėje gimė atsakomybės už Lietuvą jausmas. Žmonės, protestuodami dėl spaudos draudimo, rašė kolektyvines peticijas Rusijos valdžiai.
Po jomis pasirašydavo dešimtys, o kartais net ir keli šimtai lietuvių. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir moterų. Lietuviška pogrindžio literatūra ir spauda kūrė žmonių tautinį identitetą, ugdė bendrą požiūrį apie lietuvių kalbą ir raštą.
Kai 1905 metais Rusijoje prasidėjo revoliucija, lietuviškos spaudos draudimas jau buvo panaikintas, tačiau rusų valdžia, engusi lietuvius, liko ta pati.
1905 m. vasario 18 d. pasirodė Rusijos caro manifestas ir įsakas Senatui dėl režimo aparato pagerinimo ir liaudies būklės pagerinimo. Jis tuomet turėjo tokį poveikį kaip Gorbačiovo pertvarka.
Caro manifestas iššaukė imperijos krizę. Kaimiečiai ir inteligentija pajuto, kad štai artėja Rusijos imperijos galas. Valstiečiai ėmė apie tai kalbėti kaimų ir valsčių susirinkimuose.
Juose priimdavo nutarimus, rašydavo peticijas ir siųsdavo jas Rusijos valdžiai. Lietuviai reikalavo laisvų valsčiaus pareigūnų rinkimų, jų atsakingumo rinkėjams, lietuvių kalbos įvedimo valsčių įstaigose ir teismuose, žodžio, spaudos, susirinkimų bei organizacijų laisvės. Vis dažniau reikalauta leidimo sušaukti steigiamąjį seimą.
Kybartų valsčiaus peticijoje Rusijos vidaus reikalų ministrui rašoma: „Lietuvių tauta neteko pasitikėjimo biurokratiška valdžia, ir vien tik laisvai mūsų išrinkti atstovai su steigiamojo balso teisėmis, sujungę valstybės valdžią su liaudimi, gali išgelbėti mus, Lietuvos valstiečius, iš vergiškos, beteisės, vargingos padėties.“
Rusų valdžia išsigando dėl susidariusios padėties. Ji bandė numalšinti judėjimą bei uždrausti susirinkimus, kuriuose buvo svarstomi tokie klausimai.
1905 metų pavasarį prasidėjo mitingai. Jie vykdavo šventadieniais, kad žmonės, atvykę į bažnyčią, galėtų juose dalyvauti.
Mitingų metu žmonėms buvo aiškinama politinė padėtis, kviečiama versti valdžią, neiti į caro kariuomenę, nemokėti mokesčių, neklausyti valdžios nurodymų.
Žmonės pradėjo užpuldinėti ir žeminti rusų policijos pareigūnus. Rudeniop Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje caro valdžia buvo paralyžiuota. Lietuviai šalindavo iš Rusijos atsiųstus raštininkus ir mokytojus, o vietoj jų paskirdavo lietuvius.
Daug sumaišties atnešė spalio 17 dienos caro manifestas dėl žodžio, susirinkimų, spaudos ir organizacijų laisvės. Dėl jo pasimetė ir rusų administracija.
Nebuvo aišku, ką drausti, o ką leisti. Padėtis darėsi nevaldoma. Suvalkų gubernijos lietuviškose apskrityse buvo įvestas karo stovis, o Kauno gubernijoje – nepaprastoji padėtis.
Pasinaudodami šiuo manifestu Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiaus gyventojai išrinko naujus valsčiaus pareigūnus, reikalavo, kad būtų sušauktas Vilniaus seimas.
Jie paskelbė savivaldą ir nutraukė ryšius su caro valdžia. Šis valsčiaus nutarimas buvo išspausdintas „Vilniaus žiniose“. Jis padarė žmonėms didelį poveikį.
Tas pats laikraštis netrukus paskelbė Lietuvių suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininko Jono Basanavičiaus ir sekretoriaus Jono Kriaučiūno Atsišaukimą į lietuvių tautą. Visoje Lietuvoje prasidėjo delegatų į suvažiavimą rinkimai.
(Bus daugiau)
Naudota literatūra čia ir čia.
