Gamtoje prasidėjo varliagyvių migracija. Pavasario šiluma nubudino ne tik drugelius, bites ir augalus, bet ir varliagyvius.
Šokuojančios šaltakraujės jau pabiro ant Lietuvos kelių, todėl raginame vairuotojus būti atidesniais ir saugoti kurkiančias pievų ir kūdrų gyventojas, nes kasmet jų keliuose žūva dešimtys tūkstančių.
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija varliagyvių migracijos takuose kasmet įrenginėja apsaugines užtvaras. Šį pavasarį kaip ir anksčiau apsauginė užtvara įrengta Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje.
Visi varliagyviai šaltakraujai, todėl jų veiklumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Atšilus orams jie labai greitai reaguoja į temperatūros pokyčius.
Jiems nereikia atitinkamos vidutinės paros temperatūros, ankstyvą pavasarį varliagyviai suaktyvėja vietiniuose ploteliuose, saulės atokaitose, svarbu, kad būtų drėgna ir šilta.
Vėliau, orui įšilus, palankiausios sąlygos kai lynoja lietus, tvyro rūkas. Tokiu oru varliagyviai juda savo senųjų neršto vietų pusėn – toks tikslingumas yra labai svarbi, konservatyvi gyvūnų savybė.
Varliagyvių nerštas – atsakingas laikas. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4 – 5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba.
Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia.
Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių.
Po savaitės varlės palieka nerštavietes ir į jas sugrįžta tik kitą pavasarį.
Greitai į nerštavietes pradės keliauti smailasnukės varlės, kurių patinėliai ilgai kvarks, pakeis spalvą (bus šviesiai melsvi), o po to atkeliaus patelės ir prasidės nerštas.
Paprastosios rupūžės taip pat keliauja labai anksti, anksti į neršto vietas iš žiemaviečių sausumoje šliaužia ir tritonai.
Pavasarinės migracijos varliagyviams yra labai pavojingos. Daug keliaujančių varlių žūsta įkritusios į stačiakraštes duobes, kitas sumedžioja mangutai, lapės, ežiai.
Begalės varliagyvių žūsta deginamose pievose; joms mirtinai pavojingi net ir senose degiavietėse esantys pelenai, galintys neigiamai veikti jautrią gyvūno odą.
Tačiau daugiausia varlių, rupūžių ir tritonų žūsta keliuose. Todėl prie kelių ir statomos apsauginės užtvaros.
Parengta pagal Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos pranešimą
