Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Seimo Pirmininkė pasveikino ir įteikė apdovanojimą 2022 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojui dr. Marijušui Antonovičiui.
Dr. M. Antonovičius, atsiimdamas apdovanojimą, priminė, kad Lietuva yra tarptautinių santykių subjektas, turintis platų įrankių ir būdų arsenalą ginti ir atnaujinti lietuvišką Kovo 11-osios tarptautinę tvarką.
„Savo tyrime lyginsiu Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos užsienio politikas Baltarusijos atžvilgiu. Verta pabrėžti, kad šis tyrimas puikiai įsilieja į ilgą intelektualinį paprotį, kuris mato mąstymą apie Lietuvos vietą tarptautinėje erdvėje kaip valstybę stiprinantį veiksnį.
Tą puikiai parodo mūsų valstybės kūrėjai ir kūrėjos bei jų palikti steigiamieji, svarbiausieji Lietuvos valstybingumo dokumentai“, − sakė Valstybės Nepriklausomybės stipendijos gavėjas.
Dr. M. Antonovičius įsitikinęs, kad Lietuvos geografinė padėtis ir dydis nėra paralyžiuojantis nuosprendis, reiškiantis, kad turime pasyviai laukti ką nuspręs „didieji“ Vakaruose ar ką sukombinuos „didieji“ Rytuose.
„Kai kuriais atvejais mažumas gali tapti ir dideliu privalumu. Pavyzdžiui, tai gali pagreitinti mūsų siekį įgauti energetinę nepriklausomybę ir įgyvendinti žaliąjį pokytį.
Mūsų mažumas niekaip netrukdo išbandyti naujas atstovaujamosios demokratijos formas ar pateikti sprendimus technologinio proveržio sukurtoms etinėms problemoms.
Mes turime visas galimybes imtis šių ir kitų klausimų sprendimo lyderystės ir rodyti kelią visam demokratinių valstybių aljansui“, − pažymėjo 2022 m. stipendijos gavėjas.
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininko prof. dr. Zenono Butkaus įsitikinimu, Nepriklausomybės stipendijos žinomumas kyla.
„Nepriklausomybės stipendijos tikslas svarbus, kilnus ir prasmingas. Ji skiriama jauniems mokslininkams, plėtojantiems humanitarinius ir socialinius mokslas, atliekančius kokybiškus tyrimus, pirmiausia tyrimus, kurie stiprina Lietuvos valstybingumą“, − kalbėjo komisijos vadovas.
Marijušas Antonovičius Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai pateikė projektą „Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu 2014–2023: lyginamoji analizė“.
Tyrimo tikslas yra, lyginant Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu po 2014 m., įvardyti mažųjų ir vidutinių galių bandymų paveikti tarptautinę sistemą bruožus ir skirtumus, taip pat nustatyti sąlygas, kada jos yra linkusios bendradarbiauti.
Minėjimo dalyvių kalbose – apie nepateisinamą agresiją prieš Ukrainą
Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuomone, šiųmetė Nepriklausomybės atkūrimo diena yra visiškai kitokia nei ankstesnės ir tai verčia jautriau įvertinti mūsų šalies valstybingumo kelią, patį valstybingumą.
„Vis dar gyvename pandemijos sąlygomis, nors su šiuo iššūkiu iš esmės susitvarkėme. Užgriuvo dar vienas išbandymas, palietęs ir mus, tačiau tiesiogiai, itin tragiškai ir skausmingai – mūsų brolius ir seseris ukrainiečius. Karas!“, − kalbėjo parlamento vadovė.
Kviesdama pagerbti Ukrainos žmones, kritusius kovoje už laisvę, tylos minute Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad šiandien mes visi esame ukrainiečiai, nes visų mūsų gyslomis teka laisvės kraujas.
„Per visą savo istoriją Lietuva nebuvo tokia saugi, tiek įtraukta į Vakarų civilizaciją. Tai didžiulė vertybė, kurios tikroji reikšmė dar labiau išryškėja dabar agresijos Ukrainoje akivaizdoje.
Būtent todėl jaučiamės visokeriopai įsipareigoję tiems, kuriems dėl įvairių priežasčių pasisekė mažiau nei mums“, − sakė V. Čmilytės-Nielsen.
Istorikas dr. Norbertas Černiauskas savo kalboje pabrėžė, kad istorinės sukaktys turi daug kilnesnį ir svarbesnį tikslą – tiesos paiešką, dabarties apmąstymą, kalbėjimą apie ateities galimybes ir nuolatinį budėjimą prie to kas atstatyta ir iškovota.
„Neslėpkime, pastaruoju metu būta bandymų pasitelkti paskirus istorinius vaizdinius ar žodyną siaurai politinei retorikai.
Šventinės Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, matyt jau ir Kovo 11-oji euroatlantinis įsitraukimas, valstybiniai ar tautiniai simboliai, partizanų karas ir net sunkios Holokausto patirtys buvo ne kartą nekorektiškai pritemptos prie populistinių siekinių“, − tvirtino 2018 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos gavėjas.
Pasak N. Černiausko, per paskutinius ir visiems nelengvus metus dangstantis tariamu praeities dvasingumu, ženklais ir tuo pačiu neigiant mokslo pasiekimus mėginta klibinti visuomenės sąmoningumą, taisyti susigalvotas istorines klaidas, prisidengiant patriotiniu žodynu kurstyti nepakantumą tam, kas iš esmės pasiekta per visą Kovo 11-osios epochą.
„Prie ko gali privesti tokie maži pseudoistoriniai vėjai, pavirtę milžiniškais dezinformacijos uraganais budrumą praradusioje visuomenėje galėjome įsitikinti pačiu baisiausiu būdu, kai prieš dvi savaites vienas valdovas, paskaitęs „istorinę“ paskaitėlę, įsakė savo kariaunoms žudyti kaimyninės šalies gyventojus“, − pabrėžė istorikas.
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininkas prof. dr. Zenonas Butkus tvirtino, kad kraujais plūstantys ukrainiečiai šiandien žūva ir už tai, jog ir Kovo 11-oji liktų nepajudinama, nepajudinama amžiams.
„Neatsitiktinai šį vakarą per dar gyvos Ukrainos televiziją bus rodomas filmas apie prof. Vytautą Landsbergį – Kovo 11-osios architektą“, − kalbėjo Z. Butkus.
Komisijos vadovo nuomone, šiandien nuolat kamuojant klausimui, kaip veiksmingiau padėti ukrainiečiams, akys galėtų kryptį ir į mokslą.
„Būtent mokslas turėtų nubrėžti tuos būdus, kurių reiktų laikytis, taip pat paaiškinti, kodėl apskritai taip galėjo atsitikti“, − teigė Z. Butkus.
Ciniška ir išsigimėliškai nenormalu, kad „nepriklausomybės stipendija“ skiriama veikėjui, kuris siekia įgyvendinti jedinstvo-jednosc tikslus. Ar čia jau sąmoningas parsidavimas būsimiems okupantams, ar tik naivus „appeasement’as“, tikint, kad tokiu atveju agresoriai Lietuvos nepuls ir nedraskys „tautinių mažumų“ ir autonomijų steigimu? Tai gal tada dar ir Putinui Nobelio taikos premiją pasiūlykite?
Stipendija iš esmės skiriama propagandai – jokios Tiesos, ir jokio ten mokslingumo tikėtis neverta…