Lapkričio 10 d. 17 val. Jono Šliūpo muziejuje Palangoje visuomenei bus pristatytas ką tik pasirodęs ir į knygynų lentynas dar tik keliaujantis Miglės Anušauskaitės komiksas Kas išsigando Šliūpo?
„Susidaro įspūdis, kad Šliūpas – visai negarsi Lietuvos istorinė asmenybė. Bet tikrai norisi jį pristatyti kuo platesnei auditorijai. Galvojome apie netradicinį būdą, kaip tai padaryti. Ir jį atradome. Joną Šliūpą – įvairialypę ir bekompromisę asmenybę – pristatome per patį tinkamiausią tam žanrą – komiksą“, – pasakoja komikso sumanymo autorė Nijolė Laužikienė.
Anot N. Laužikienės, nedidelės apimties knygoje linksmai ir nesistengiant pagražinti atskleidžiama dr. J. Šliūpo asmenybė, veikusi XIX a. pab. – XX a. pr. švietėjiškame, politiniame ir diplomatiniame kontekstuose Lietuvoje ir išeivijoje.
Pristatomas ne visada „patogus“ J. Šliūpas, atkreipiamas dėmesys į jo veiklos pažangą anuomet ir jo nuveiktų darbų svarbą šiandien.
„Klausiate, tai kas išsigando Šliūpo? Kas tik jo neišsigando! Šis nenuilstantis, prieštaringas, bet visuomet gerų norų vedamas žmogus savo laiku kėlė baimę ir pyktį ne vienam“, – teigia sumanymo autorė N. Laužikienė ir komiksų kūrėja M. Anušauskaitė.
M. Anušauskaitė jau anksčiau yra sukūrusi ne vieną komiksų knygą. Didžioji jų dalis – apie istorines asmenybes: jos pieštas Steponas Darius atsidūrė knygoje 10 litų (kurta kartu su Gerda Jord), Algirdas Julius Greimas – knygoje Dr. Kvadratas, istorinių Lietuvos moterų piešiniais ji iliustravo Elenos Gasiulytės knygą Lietuvos vizionierės; komikso formatu menininkės įamžinti ir Pirmieji lietuviai Indijoje.
Leidinys Kas išsigando Šliūpo? yra naujausias M. Anušauskaitės komiksas.
„Nuo seno būdama Šliūpo gerbėja, labai nudžiugau, gavusi progą sukurti komiksų knygą apie šią ypatingą asmenybę.
Įvairiausių nutikimų kupiną jo gyvenimą sunku sudėlioti į nuoseklų pasakojimą, todėl šis komiksas išėjo margas, šokinėjantis iš praeities į dabartį, siekiantis užgriebti kiek įmanoma daugiau Šliūpo gyvenimo akimirkų ir įkontekstinti jo sumanymus, kad jos būtų pažinios ir įdomios tiems, kam jis mažai girdėtas“, – sako M. Anušauskaitė.
Komiksų knygos pristatymą papildys lapkričio 11 d. vyksiantys komiksų kūrimo užsiėmimai, kuriuos ves komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė.
Ji papasakos apie komiksą kaip vieną iš medijų, paaiškins, ko reikia, norint vaizdais papasakoti istoriją, ir, žinoma, kartu su dalyviais pieš komiksus.
Taip vadinami komiksai yra viena iš žmonių bukinimo priemonių.
Vadinamieji komiksai gali būti ir gudriau naudojami. Beje, ir yra. Tik, kaip visada, blogiečiai pirmauja.
Jau neprisimenu, bet gal ir šiemet buvo mažas triukšmelis kilęs dėl kažkur pasirodžiusio piktybiško (kiber)komikso. Tik neprisimenu, ,,Svoboda” ar kiti pranešė, kad paaugliams smegenys nuodijamos. Bet viskas užtilo, tad nežinia, ar jį pašalino.
ŠMSM, kaip visada, rūpinasi, kaip nuo darželio vaikus prikimšti žinių apie sangulavimą, užuot ieškojusi paprastų, mažyliams prieinamų formų (animukų, gal ir komiksų) apie mūsų valstybės ir tautos istoriją, kultūrinį paveldą. Pakasius galvą, galima sukurti ir pasigėrėjimą keliančias, skonį bei prisirišimą nuo mažens ugdančias, neiškraipytų žinių teikiančias lavinimo priemones. Tikslas – dar iki istorijos dėstymo mokykloje jau sudėti į jų širdeles ir galveles kai kurias pamatines žinias apie tai, kas mes, kokie mes, kas mumyse, kas mūsų itin vertinga, ką būtina saugoti, vertinti, didžiuotis.
O kad dabar būtent tam naudojami – pritariu. Kam lavinti mases, jei tam išleidžiamas pinigų upes galima kitkam, SAVO naudai nukreipti. – Gal kažkam jau kyla mintys pasisavinti kokią planetą, tapti jos dievu, nugabenti ten keliasdešimt komiksais lavintų , kad jie naują žmoniją užveistų.
Priatiu.
Pamenat per LRT rodytą trumpą komiską apie Lietuvos partizanus. Labai primityvų. Scena ta paiti – prie miško artėja stribai, iš miko išeina partizanai ir juos iššaudo. Po to įrašas “Partizanai visada laimi”. Tiksliau dabar nepamenu, bet kažkas panašaus.
Šis filmukas tikrai nekaip nuteikdavo. Savo primityvumu. Gal manė, kad sudomins jaunimą? Oi ne. Jaunimui jis buvo juokingas.
Tad tikrai su komiskais reiktų elgtis atsakingai ir atsargiai. Ypač kaip kalba eina apie labai rimtus, kartais net sakralinį pagrindą turinčius istorinius faktus. Pvz., pokario partizaninis karas ir t.t. Vietoj jų geriau sukurkite įdomų dokumentinį ar kad ir nedidelės apimties, bet profesionaliai parengtą meninį filmą. Tokiame stiliuje, kad patiktų ir pakankamai išrankiam jaunimui.
Kartais įvairios neapgalvotos iniciatyvos gali ne pagerinti, o pabloginti situaciją. Komikslai – pigus sprendimas. Tačiau ar visuomet jie prisideda prie svarbios idėjos populiarinimo?
…bet pateisinama, kai vyksta TIKIA KOVA už protus
Jonas Šliūpas buvo laisvamanis, tad jo labiausiai bijojo kunigai, nes vestuvių ir laidotuvių biznį gadino. Bet net šiandien nedrįstama garsiai viso to pasakyti. Negi Miglę nupirko už 10 litų, kurių tebuvo verti du padaužos Darius ir Girėnas.
Bernardinai lt, 2021 10 28, straipsnis „Br. Reno-Marija apie seksualinio smurto atvejus Bažnyčioje: kol mes nepradėsime verkti, tol nesuprasime, ką aukoms reiškia išnaudojimas“. Cituoju: „Abejingumas ir nežinojimas atsisuko su kaupu – spalio pradžioje nepriklausoma komisija CIASE paskelbė tyrimo ataskaitą, kurioje atskleidžiama kraupi statistika: nuo 1950 iki 2020 metų kunigai, diakonai ir vienuoliai vyrai bei moterys (iš viso apie 3 000 dvasininkų) seksualiai išnaudojo 216 tūkstančių vaikų. O pridėjus Bažnyčioje tarnaujančius pasauliečius, aukų skaičius išauga iki 330 tūkstančių.“
Ir pavadinimas užgaulus tokiai Asmenybei, gerbiami Alko žurnalistai…
Ačiū už pastebėjimą. Jūs visiškai teisi – pavadinimas durnas buvo. Kiek pataisėme – gal dabar geriau. Kaip manote?