Lapkričio mėnesį vyks renginiai, skirti birbynininko, dirigento, kompozitoriaus, švietėjo prof. Prano Tamošaičio (1931–2007) 90-čio sukakčiai paminėti.
Lapkričio 4 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Vilniuje, lapkričio 6 d. Jurbarko krašto muziejuje vyks koncertai.
Spalio 31 d. per LRT televiziją „Ryto suktinyje“ buvo parodytas filmas, šviesiam P. Tamošaičio atminimui, taip pat tam bus skirta radijo laida ir straipsniai spaudoje.
Nusipelnęs Lietuvos respublikos artistas, tarptautinių konkursų laureatas, profesorius Pranas Tamošaitis gimė 1931 metų lapkričio 5 dieną Molynės kaime, Jurbarko valsčiuje.
Vaikystę praleidęs senelio Juozo Tamošaičio, stambaus ūkininko, viensėdijoje, būsimasis birbynininkas visam gyvenimui išsiugdė meilę gamtai ir lietuvio sodiečio pasaulėjautai.
Nuo dvejų metų su tėvais Kleopu ir Ona persikėlė gyventi į Jurbarką: lankė katalikų darželį, pradžios mokyklą, gimnaziją.
Mokslus ir vaikystę prie Nemuno krantų sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, teko kraustytis į Kidulius ir vėl grįžti atgal.
Tėvelio „Honer“ firmos akordeonas lenkta klaviatūra, žmonių pramintas „Baltąja gulbe“, anksti padėjo išlavinti pirštus, klausą, vaizduotę.
Su šeimyniniu ansambliu Pranas griežė vestuvėse (mušė būgną), pavadavo Tėvelį kultūros namuose. Jurbarke jis dalyvavo kone visuose meniniuose būreliuose: šoko tautinius šokius, vaidino dramos ratelio spektakliuose.
Muzikos mokytojo Benedikto Vasiliausko raginamas, P. Tamošaitis pasirinko muzikanto kelią: įstojo į tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedrą, Povilo Samuičio birbynės klasę.
Globojamas Jono Švedo, P. Tamošaitis tapo Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio orkestro vadovu, birbynių kvinteto vadovu, solistu, su ansambliu dalyvavo per 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje.
1957–ieji virto lūžio metais: VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje iškovotas tarptautinis pripažinimas (du aukso medaliai solisto ir ansamblio vadovo kategorijose), prasidėjęs intensyvus gastrolių, radijo ir televizijos įrašų metas su kamerine liaudies instrumentų grupe išvedė į plačius muzikos vandenis.
1964–aisiais išėjus iš „Lietuvos“ ansamblio ir kamerinei grupei įgijus vardą „Sutartinė“, prasidėjo naujas P. Tamošaičio gyvenimo ir veikos etapas. Įkurtajam liaudies instrumentų ansambliui reikėjo apgalvoti meninę veiklos strategiją, rengti repertuarą, organizuoti keliones, visu krūviu dirbti pedagoginį darbą Valstybinėje konservatorijoje.
Prie solinės veiklos prisidėjo organizaciniai rūpesčiai, studentų rengimas ir kvietimas į „Sutartinės“ ansamblį, aranžavimas ir liaudies dainų harmonizavimas, gimė originalios kompozicijos.
P. Tamošaitis išpuoselėjo kamerinio muzikavimo modifikuotais liaudies instrumentais žanrą, jo ansamblio ir įkurto birbynių kvinteto pavyzdžiu ėmė kurtis kiti kolektyvai.
Beveik 20 metų P. Tamošaitis vadovavo savo įkurtam medicinos darbuotojų liaudies ansambliui „Rūta“, kuris respublikinėse apžiūrose triskart laimėjo pirmąją vietą, daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje.
P. Tamošaitis meno saviveiklai, kitoms profesinėms sritims skyrė daug laiko ir idėjų: buvo Kauno liaudies instrumentų kolektyvo „Nemunas“ konsultantu, kaip dirigentas ir „Sutartinės“ meno vadovas dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose, nuo 1965 iki 1990 metų buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinių dainų ir švenčių ansamblių orkestrų vyriausiasis dirigentas, įvairių konkursų žiuri narys arba pirmininkas.
1980 ir 1985 metais nustebino nauju stambiu projektu: įkūrė eksperimentinį liaudies instrumentų orkestrą, su juo parengė ir atliko dvi dideles programas.
Tarp P. Tamošaičio didžiausių nuopelnų – ne tik profesionaliu, virtuoziniu soliniu instrumentu tapusios birbynės pristatymas plačiai Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių auditorijai, nutiesti tiltai į JAV, Kanadoje ar Anglijoje gyvenusių išeivių iš Lietuvos širdis, Lietuvos vardo garsinimas ir atstovavimas šaliai aukščiausio lygmens kamerinės tautinės muzikos ansambliu „Sutartinė“.
Jai vadovavo 1957–2002 metais ir tapo ilgiausiai įkurtam kolektyvui vadovavusiu meno vadovu Lietuvoje. P. Tamošaitis atliko istorinę misiją: inicijavo birbynės, kaip nacionalinio lietuvių tautinio pučiamojo instrumento, patentavimą Maskvoje, neleido jo pasisavinti kaimynams.
Tarp P. Tamošaičio parengtų specialistų, dirigentų ir birbynininkų yra iškilūs solistai Romualdas Apanavičius, Jonas Urbonas, Vytautas Tetenskas, Saulius Prusevičius, Arūnas Katilius, Egidijus Ališauskas, Ramūnas Strolis ir kiti, sėkmingai dirbantys liaudies ansamblių vadovais, orkestrų dirigentais, pedagogais.
Pranas Tamošaitis išugdė naują liaudies instrumentų specialistų kartą ir modernios tautinės muzikos mylėtojų bendruomenę, su „Sutartine“ kūrybos kelią pradėjo ne vienas žymus Lietuvos dainininkas.
Kartu su „Sutartine“ 1957 m. aukso medalį pelnė Virgilijus Noreika, koncertavo Jonas Stasiūnas, Vaclovas Daunoras, Eduardas Kaniava, Elena Saulevičiūtė, Regina Maciūtė, Vytautas Juozapaitis. Įrašai padaryti su visais žymiausiais Lietuvos solistais, tarp jų – P. Tamošaičio iniciatyva su Juozu Mažeika įrašyta lietuvių liaudies dainų plokštelė.
Per 50 metų laikotarpį P. Tamošaitis harmonizavo per 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė per 30 originalių opusų liaudies instrumentams ir balsui su fortepijonu, aranžavo šimtus kūrinių įvairios sudėties atlikėjų ansambliams bei solistams, išleido du dainų rinkinius, spaudoje paskelbė 13 straipsnių.
Apie P. Tamošaitį ir „Sutartinę“ parašyta daugiau kaip 100 recenzijų, išleista biografinė studija „Birbynininkas Pranas Tamošaitis“ (V. Tetenskas, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda: 1996), monografija „Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla“ (sudarė D. Tamošaitytė ir A. Vyžintas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla, Vilnius: 2011).
Iš viso su šiuo kolektyvu parengta 15 koncertinių programų, padaryta 260 įrašų į plokšteles, išleistos 6 plokštelės, į radijo fondus padaryta per 1000 įrašų, sukurti 5 TV video filmai.
Lietuvoje koncertuota 1600 kartų, kartu su koncertais užsienio šalyse parengta daugiau kaip 3000 koncertų.
„Sutartinei“ plojo užsienio šalių klausytojai Anglijoje, Belgijoje, Čekijoje, Graikijoje, Indijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Nepale, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų valstybių.
Meno dekadose, Lietuvos kultūros dienose, iškilminguose minėjimuose, festivaliuose grota visose sąjunginėse respublikose ir visose buvusio demokratinio bloko šalyse. Už koncertinės veiklos nuopelnus „Sutartinė“ apdovanota daugeliu garbės raštų ir diplomų.
Nusipelniusio artisto vardas P. Tamošaičiui suteiktas 1967–aisiais. 1987 metais „Sutartinei“ suteiktas nusipelniusio kolektyvo garbės vardas. P. Tamošaitis mirė 2007 m. kovo 22 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių senosiose kapinėse.
Iš atsiliepimų…
Tarptautinis nacionalinių instrumentų konkursas buvo stebėtinai turtingas talentingų kolektyvų. Kūrybinės jų varžytuvės buvo atkaklios ir įdomios. Lietuvių nacionalinių instrumentų ansamblis gavo daugiausiai balų. Ansamblis iš tiesų – iškilus. Kolektyvas labai gerai perteikia savo liaudies muzikinės kultūros nacionalines ypatybes. Puiki darna, gebėjimas subtiliai pajausti kūrinio dvasią ir visiškai perteikti ją klausytojui – štai kuo pasireiškia šio kolektyvo atlikėjiškasis meistriškumas.
VI pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio–konkurso žiuri pirmininkas Ladislavas Vachulka, Ансамбль великолепен! Советская Литва, 1957, 9 августа
„Sutartinės“ kolektyvas – grynai profesinis vienetas. Jo nariai – keturios kanklininkės, vienas bosinis kanklininkas ir 6 birbynininkai – valdo po kelis instrumentus. Žiūrovus nustebino „moterų emancipacija“, kai vienu metu kanklininkės atsistojo ir užgrojo skudučiais. Auditorija, girdėjusi tiek ansamblių, gal ir nesitikėjo, kad palyginti siaurokoje liaudies instrumentų naudojimo srityje būtų galimi nauji užkariavimai.
J.A.V. Tėvynės menininkai Montrealyje. Tėviškės žiburiai, Toronto, Ont., 1968 m. liepos 11 d.
Artistas Pranas Tamošaitis neabejotinai yra geriausias iš atlikėjų, maloniai išskiriąs liaudies muzikos melodingumą.
„Uusi suomi“, Helsinki, 1963 11 18
Įdomus buvo solisto P. Tamošaičio, grojančio liaudies instrumentu birbyne, pasirodymas, kuris Maskvos festivalyje buvo geriausias iš visų. Instrumentas pasižymi gražiu minkštu garsu, kur reikia – gana stipriu.
„Kansan Utiset“, 1963 11 19
Turtingą, įvairiapusišką šiandieninį Lietuvos muzikinį gyvenimą sunku būtų įsivaizduoti, neprisiminus vieno jos profesionalių kolektyvų – Valstybinės konservatorijos liaudies instrumentų kamerinio ansamblio „Sutartinė“. Iš tiesų, be „Sutartinės“ stigtų skambaus, savito akordo, kurį pamėgo muzikos gerbėjai ir kurį brangina ne vienas mūsų kompozitorius.
Marija Gaščiauskaitė, Aidi „Sutartinė“. Gimtasis kraštas, 1968 m. birželio 20 d.
Šimtai ryškių, sėkmingų koncertų, tūkstančiai dėkingų klausytojų, aukšti įvertinimai, vis nauji kvietimai į įdomius renginius, įvairius meno festivalius… Tai – garbingas pripažinimas, bet kartu įpareigojimas dirbti dar atkakliau, tobulinti ir šlifuoti savo meną, ieškoti vis naujų lietuvių liaudies muzikos deimančiukų. Skambėk, „Sutartine!“
Klemas Nainys, „Skambėk, „Sutartine“! Tiesa, 1982 balandžio 10 d.
Prano Tamošaičio reikšmė Lietuvos kultūrai yra ne tik kaip pirmojo birbynės virtuozo, iškėlusio šį liaudies instrumentą į profesionalizmo aukštumas ir tarptautinį pripažinimą, bet ypač kaip ryškios asmenybės mūsų kultūros baruose. Gastrolių metu ir Lietuvoje, ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje jo muzikalus grojimas patraukdavo dėmesį, žavėdavo klausytojus garso grožiu. Tokio grojimo birbyne iki jo Lietuvoje dar nebuvo.
P. Tamošaitis parodė naują kryptį, kuria sekė jo mokiniai ir bendraminčiai. Kadangi jis buvo pirmasis birbynininkas profesionalas, P. Tamošaitis negalėjo nedaryt įtakos savo aplinkai. Jo kaip virtuozo solisto ir birbynės atlikėjo prioritetas išlieka iki šiol.
Mano santykiai su Pranu buvo labai geri, draugiški. Mielai susitikdavom, kalbėdavomės, nors ruošiant programas sąlyčio taškų daug nebuvo, išskyrus jo solo su styginių orkestru – pirmu faktu lietuvių muzikos istorijoje.
Prisimenu jį kaip aukštos klasės ir didelio talento muzikantą. Tarnaudamas didžiajam menui Pranas buvo novatorius savo srity, bet negaliu nepaminėti jo subtilaus skonio bei nuopelnų estetinio lavinimo baruose. Jo profesinis sąžiningumas gali būti pavyzdžiu ateinančioms kartoms.
Prof. Saulius Sondeckis, Pirmąjį birbynės virtuozą prisiminus
VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje–konkurse man akompanavo žinomas liaudies muzikos kamerinis ansamblis, jau tapęs pasaulinio festivalio laureatu. Su ansamblyje griežiančiais profesionaliais muzikantais nuodugniai parengėm numatytą programą.
Ansamblio vadovas Pranas Tamošaitis – puikus birbynininkas, aranžuotojas, taigi tarp mūsų nebuvo jokių nesutarimų dėl dainų interpretacijos. Ansamblis profesionaliai akompanavo, ir tai padarė didelę įtaką konkurso rezultatams.
Man patiko liaudies instrumentų derinys – jų tembrai teikia dainai tautinio originalumo. Pasibaigus konkursui daug koncertavome. Mums nereikėjo daug repetuoti – supratom vieni kitus iš žvilgsnio, iš gesto, iš dainos esmės.
Mus visur šiltai priimdavo kaip itin originalų ansamblį. Stengėmės deramai atstovauti lietuvių nacionalinei kultūrai. „Sutartinė“ – man artimas ansamblis, su juo pradėjau savo karjerą.
Prof. Virgilijus Noreika
Tuo metu, kai mokiausi Valstybinėje konservatorijoje, „Sutartinė“ buvo fenomenas, kuriam tiko žodžiai „pakylėta“, „nepasiekiama“. Iš provincijos atvykęs, dar nelabai žinojau, kas tai yra, tik tiek, kad prisiliesti prie „Sutartinės“ yra didelė garbė.
Labai gerai prisimenu pirmuosius žingsnius „Sutartinėje“, kuomet kanklių grupei vadovavo Regina Tamošaitienė ir apskritai muzikavimo kultūra buvo pačiam aukščiausiam lygmeny. Ne tik ansamblio vadovas, bet ir patys žmonės iš savęs reikalavo aukščiausių rezultatų. Jie nebūtų supratę, kaip galima nerepetuoti, nedirbti. Kartais man atrodo, kad „Sutartinė“ be Tamošaičio – ne „Sutartinė“.
Profesorius ją sukūrė, išbaigė ir padarė tobulą. Tačiau yra archyvai, televizijos ir radijo įrašai, yra ką prisimint ir iš ko mokytis.
Prof. Vytautas Juozapaitis, Kolektyvas – tai vadovas
Su „Sutartine“ padarėm daug įrašų. Daug dainavau P. Tamošaičio harmonizuotų liaudies dainų, duetų, kurių įrašėme su Aušra Stasiūnaite.
Daug gerų dalykų įvyko dėka to, kad profesorius mane pasikvietė į šį ansamblį. Intensyvus bendradarbiavimas vyko gerą dešimtmetį maždaug nuo 1970 metų. Tai man buvo ir garbė, ir profesinis įsitvirtinimas, ir scenos baimės įveika. Buvo daug džiaugsmo.
Kadangi yra susiklostę tam tikri įgūdžiai, mano tipo dainininkams muzikuoti su „Sutartine“ yra natūraliau ir dėl harmonizavimo, ir dėl liaudies instrumentų tembro, ir dėl kvėpavimo. Ansamblis yra geras rezonatorius, todėl jam akompanuojant dainuoti yra lengviau.
Pranas Tamošaitis buvo liaudiškos muzikos riteris. Jis norėjo, kad jos būtų daugiau, ėmėsi harmonizuoti negirdėtas dainas, traukė jas iš dainynų. Tam tarnavo visą amžių – turėjo tokią misiją.
Prof. Regina Maciūtė, Liaudiškos muzikos riteris
Specialybėje profesorius buvo labai reiklus – negalėjai ateiti į pamoką ko nors neišmokęs. P. Tamošaičio pastabos per pamokas būdavo fantastiškos, jos priduodavo stabilumo. Profesoriaus taktika buvo labai gera.
Prieš egzaminus ar atsiskaitymus nebesiaiškindavom detalių, o daug kartų grodavom programą ištisai, kad atsirastų forma ir visuma. Mūsų klasės atmosfera ir santykiai buvo tokie, kad kasmet lapkričio pradžioje tradiciškai lankydavom profesorių ir paminėdavom jo gimtadienį. Jis mums buvo ir pedagogas, ir net daugiau, nei pedagogas – kaip tėvas. Mūsų santykiai buvo šilti ir artimi. Gal ir „Sutartinė“ prie to prisidėjo.
Tačiau ir negrojančių ansamblyje santykiai su profesoriumi buvo panašūs. Pačioj katedroj jis buvo kaip ir vyriausias, turėjo panašumų su pačiu J. Švedu. Ir J. Švedas savo laiku buvo visiems kaip tėvas – kiekvienam duos gerą patarimą, pasirūpins.
„Sutartinės“ meno vadovas Egidijus Ališauskas, Maestro
Prano Tamošaičio kūryba – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, taip pat daugybė aranžuotų kitų kompozitorių kūrinių ansambliui „Sutartinė“ – reikšmingas įnašas į profesionaliosios liaudies instrumentų ansamblių muzikos lobyną.
P. Tamošaičio kūriniai suformavo šios muzikos stilistiką, skambesį ir nuo jų neatskiriamą tautinės muzikos dvasią. „Sutartinė“ koncertavo daugelyje užsienio šalių, tad galima teigti, kad ansamblio koncertų metu skambėdavę P. Tamošaičio kūriniai pasauliui ne tik pristatė mūsų liaudies instrumentus, bet ir atskleidė lyrinį, prie gimtosios žemės prisirišusio lietuvio charakterį bei viso mūsų krašto vaizdą, besidriekiantį Aukštaitijos ežerų platumomis, Žemaitijos kalvomis, Suvalkijos lygumomis ir Dzūkijos miškų toliais.
Ypač kūrybingi kompozitoriui buvo 1990-ieji – nepriklausomybės atkūrimo metai, tuomet jis aranžavo net 116 kūrinių, vėlesniais šio dešimtmečio metais P. Tamošaitis aranžavo nemažai klasikinės sakralinės muzikos kūrinių.
P. Tamošaičio kūryba – neeilinis lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanro reiškinys. Kompozitorius sukūrė liaudies instrumentinio skambesio etaloną, kurį vertina liaudies instrumentų specialistai, pažįsta paprasti Lietuvos žmonės, ir net kelios jų kartos, atmena daugybė užsienio kraštų žmonių.
Anatolijus Lapinskas, Prano Tamošaičio kūrybos bruožai
(Ištraukos iš monografijos Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla)
