Tai įvyko vos prieš kelias dienas.
Reikalai nuvedė į šalies pietryčius. Išvažiavau anksti ryte, auštant, kad prieš darbus dar spėčiau pasigrožėti nuostabia Lietuvos gamta. Pasigrožėjau, o tada teko ir padirbėti. Net nepastebėjau, kaip atėjo vidurdienis. Važiuojant per mišką apie tai priminė suurzgęs pilvas.
Pradėjau galvoti, kur čia galima pavalgyti, ir šįkart netgi man pasisekė. Pamačiau tolėliau nuo kelio, pamiškėje jaukią užeigą. Galvojau, kad tikrai nuskilo, čia gi pietryčių Lietuva, rečiausiai gyvenama šalies dalis, bet dabar ne apie tai.
Vos užėjus į užeigą, pasitiko pats šeimininkas, pasiūlė staliuką lauke, po medžiu, atnešė šalto vandens, vasara juk, karšta, valgiaraštį. Dar man nepradėjus jo skaityti, paslaugus šeimininkas pranešė, kad turi šviežios moliūgų sriubos ir puikų lietuvišką karbonadą, na, jei aš mėsėdis. Daug negalvodamas, sutikau su šiuo pasiūlymu. Šeimininkas nuėjo ruošti man pietus, o aš apsižvalgiau aplinkui. Vieta graži ir užeigos pastatas gražiai pritinka prie vietos, miškas šalia ir šaltinėlis netoliese yra. Gražu. Valgytojų daugiau nėra.
Man besigrožint aplinka, šeimininkas atnešė sriubą ir kepsnį, palinkėjo skaniai pavalgyti ir grįžo į užeigos vidų.
Aš pasijutau žvėriškai išalkęs ir čiupau šaukštą, bet staiga prisiminiau, kad automobilyje palikau telefoną, o laukiau svarbaus skambučio, todėl atidėjau puotą ir nupėdinau link automobilio, kuris stovėjo aikštelėje už užeigos, keikdamas save už užmaršumą. Kaip sako patarlė, per kvailą galvą kojoms sunkiau, tik šįkart ne kojoms, o skrandžiui.
Vos paėmiau telefoną į rankas, jis suskambo. Čia buvo tas lauktas, svarbusis skambutis, tad puotą teko atidėti dar keletui minučių.
Grįžtant prie staliuko, pamačiau įrengtą plautuvę, dar truputį užgaišau prausdamas rankas.
Tada jau vos ne bėgte pasileidau prie laukiančio maisto, bet čia manęs laukė didžiulis siurprizas! Prie stalo įsitaisęs didžiulis vilkas lapojo mano karbonadą.
Pyktelėjau ir žengiau artyn, bet pilkis iššiepė nasrus, parodydamas aštrias iltis, ir aš sustojau. Pagalvojau, kad pražuvo mano karbonadas, jėgos nelygios, žvėris jaunas, stiprus, turi dantis, o aš ką. Teko susitaikyti su esama padėtimi. Norėjau pasiskųsti šeimininkui, bet šis, kaip tyčia, kažkur prašapo. Jau pasisukau, nusiminęs eiti šalin, bet vilkas urgztelėjo ir linktelėjo į lėkštę su ta šviežia moliūgų sriuba. Aš visai suglumau, bet alkis mane priveikė. Atsisėdau staliuko gale, kuo toliau nuo pilkio, ir kibau į sriubą. Gerai, kad vilkai nemėgsta sriubos.
Mano naujasis stalo draugas greitai patvarkė lietuvišką karbonadą ir nukėblino namo, į mišką. Prieš dingdamas už medžių, atsisuko ir išsiviepė. Galiu guldyti galvą, kad tas jo vypsnis priminė gudrią šypsenėlę.
Vos pabaigiau jau kiek atvėsusią sriubą, iš kažkur išlindo šeimininkas. Aš jam papasakojau visą nutikimą ir pasiskundžiau, kad likau neprivalgęs. Jis pakraipė galvą, sako, kad vilkas čia dažnai užsuka, net šeimą atsiveda, o jis, šeimininkas, nieko negali padaryti. Gal net teks užsidaryti. Klientai, iš kurių vilkai atima maistą, paburba, bet niekam nesiskundžia. Kai pradėsi visiems pasakoti, kad vilkas atėmė kepsnį kavinėje, tikriausiai liksi nesuprastas, o gal ir blogiau. Ir dar šeimininkas pridūrė, kad pinigų negrąžins, karbonado juk nėra, o jis nematė, kas jį suvalgė.
Nueidamas, pasiūlė paimti dar vieną lietuviško karbonado porciją, aišku, už papildomą mokestį. Aš dar jaučiausi alkanas ir beveik sutikau, bet prisiminęs ką tik turėtą karčią patirtį, persigalvojau ir paprašiau pagaminti ką nors nemėsiško.
Šeimininkas iškepė man blynų, o aš juos greitai, vis pažiūrėdamas miško pusėn, suvalgiau. Šįkart viskas baigėsi sklandžiai, gal jie atima tik mėsiškus patiekalus?
Sotus, bet šiek tiek sutrikęs, nuvažiavau tolyn. Ir tik po ilgo laiko tarpo pagalvojau – o gal tos užeigos šeimininkas su vilkais išvien? Gal žvėrys jį privertė, ar jis savo noru biznelį su jais suka? Kodėl jis dingo, atnešęs maistą?
Daug visokių klausimų sukasi galvoje iki šiol, bet atsakymų dar neradau.
Viena aišku, kad vilkai tikrai suįžūlėjo.
Šiandien jie atėmė maistą, rytoj atims šautuvus, būstus, akcijas, mersus ir išvarys mus gyventi į mūsų pačių iš miško suformuotas dykvietes, o ten bus nesaldu.
Taip, kad reikia užbėgti jiems už akių ir sunaikinti miškus, kad jie neturėtų kur gyventi, tik taip mes liksime saugūs.
O vilkai, žiūrėk, pasitrauks pas kaimynus – lenkus, sugudėjusius lietuvius, latvius, na, pastarųjų gaila, aišku, bet kitiems tegul pakutena padus, mes gi tikri kaimynai, lietuviai, pasidžiaugsime tuo.
Gana verkšlenti – einu pirkti kirvio!
Taikliai, sveikinu… ir apskritai vilkai tiek suįžūlėjo, kad niekaip nesutinka pereiti prie augalinio maisto vis jiems mėsos reikia ;). Va jei suįžūlėję vilkai pradėtų puldinėti suįžūlėjusius stumbrus, kurių prisiveisė kaip zuikių tai būtų visai ir gerai, bet ne, stumbrų jie kažkodėl nepuola, bet renkasi aveles, ožkeles, veršelius paliktus nakčiai be priežiūros, baisu kas darosi. Ir vakar važiavau naktį iš pajūrio į sostinę pilnos pievos karvių, jaučių, veršelių, nakvoja vieni, o jei tie suįžūlėję vilkai sugalvos pavakarieniauti ir kas tada?
Badas – baisus dalykas. Kartą, važiuodami į sodybą, su žmona užsukom pavalgyti į tada dar veikusią “Zodiako” kavinę už Molėtų. Užsisakėm cepelinų. Prisėdom lauko terasoje. Staiga prie savo lėkštės matau – katinas. Sulysęs, varganas ir baisiai alkanas. Gražu buvo žiūrėt, kaip jis kerta cepeliną. Net apsilaižydamas. Abiem užteko tų cepelinų. Sotus privalo alkaną užjaust.
Homo homini lupus est.