Koks gi buvo Lietuvos kario maistas prieš šimtmetį?

Ar galėtume įsivaizduoti, kad vietoje skanaus kepsnelio kasdien pietums valgytume vien tik juodą duoną ir būtume sotūs bei laimingi?

Turbūt sunkiai… O prieš šimtmetį duona buvo vienas iš svarbiausių kario maisto davinio gaminių. Viena ar su sviestu, mėsa, daržovėmis…

Buvo sakoma „Gera duona drauge yra ir svarbiausias kariuomenės sveikatingumo veiksnys, tai yra glaudžiai susiję su jos moraliniu ir fiziniu pajėgumu kautis“.

Ne veltui kario ekipuotėje buvo ir daiktas vadinamas duonmaišiu, nešiotas iš nugaros prikabinus prie diržo. O ir duonmaišyje kariai ne vien tik duoną nešiojo, ten pat buvo cukraus, druskos, kavos, šaukštas, šakutė ir puodelis.

Žvilgtelėkime, o koks gi buvo Lietuvos kario maistas prieš šimtmetį? Ar vien tik duona? Tikrai ne. Štai 1919 m. pirmuosiuose Lietuvos kario maisto daviniuose galime rasti ir mėsos, kruopų, bulvių, prieskonių, netgi kavos.

Tiesa ne iš kavos pupelių kvapniosios „latte“, – miežinės. Būta ir taip – jei pritrūktų mėsos, kariai gautų silkės. Tiesa silkė karių valgiaraštyje buvo neilgai, penketą metų.

Kiek vėliau kariai mėgavosi jau ne tik kruopomis, žirniais ar „šabalbonais“ (pupelėmis), bet kaip garnyro gaudavo ir ryžių, makaronų.

Negalima nesutikti, kad nuo maisto priklauso gera žmogaus savijauta. Štai ir jauno kareivio pirmieji įspūdžiai kariuomenėje priklausė, ne tik nuo tiesioginių vadų suformuotos psichologinės atmosferos, kareivinių aplinkos, aprangos, užduočių, poilsio, bet ir nuo maitinimo.

O ir apskritai karys tik reguliariai valgydamas, palaiko savo ištvermę, kūno atsparumą, jėgas. Tuo tarpu alkanas karys iš dalies praranda kovotojo fizines ir psichines savybes, krenta jo motyvacija.

Ne ką mažiau svarbu karštas maistas. Karo patirtis atkleidžia, kad ir geriausia kariuomenė, negaudama karšto valgio, silpnėja ir fiziškai, ir psichologiškai.

Taikos metu karštas valgis kariams buvo gaminamas kareivinių teritorijoje – specialiose virtuvėse, lauko pratybų metu – lauko virtuvėse arba individualiai atskiruose katiliukuose.

Vasarą, kai Lietuvos kariai praleisdavo labai daug laiko besitreniruodami poligonuose po atviru dangumi, lauko virtuvės, o tiksliau jose paruoštas karštas garuojantis valgis, jiems būdavo tikras džiaugsmas po intensyvių dienos užduočių.

Kad diena iš dienos tiekiamas kasdieninis maistas neįkyrėtų ir nekristų karių motyvacija, kariai iš vietos ūkininkų, kurie čia pat poligone surengdavo turgelį, galėjo nusipirkti ir šviežio pieno, sviesto, sūrio, kiaušinių, dešros, lašinukų, bandelių, riestainių ar meduolių.

Įdomumo dėlei šiek tiek apie kalorijas, kurias dabar taip madinga skaičiuoti.

Tarpukariu buvo laikomasis nuomonės, kad ūkininkui per dieną reikėtų suvartoti 3475 kalorijų, amatininkui ar prekybininkui – 3386, „proto darbininkui“ – 3100 kalorijų, o kariui – daugiau nei 4000 kalorijų per dieną. Ir ne veltui, juk kario tarnyba reikalavo nemažai fizinių pastangų, ištvermės.

Na o pabaigai, įkvėpti šio laikotarpio ir, kad neišsipildytų posakis „Alkanas žmogus jau yra visuomenės nelaimė“, siūloma pasigaminti karišką patiekalą „Pionieriškas befas“, pagal 1932 metų „Kareivio virėjas“ receptą.

Jums reikės:

Jautienos 250 gr
Bulvių 62 gr
Juodos duonos 7 gr
Kvietinių miltų 3,7 gr
Riebalų 2 gr
Svogūnų 2 gr
Pipirų 0,1 gr
Lauro lapų 0,04 gr

Befui gaminti reikia sukapoti mėsą gabalėliais ir ją išvirti. Išėmus iš katilo, nuimti nuo kaulų ir supjaustyti pupos didumo gabalėliais.

Befas gali būti gaminamas su bulvėmis, tik tuomet išvirta ir paruošta mėsa į bulves sudedama, kai bulvės baigia virti. Kai bulvės bus išvirusios, įpilti paruoštą „sosą“ ir maišyti. Visą šią masę gerai „pašutinti“. Porcija apie 220 gr.

Skanaus!