Teigiama, jog daug ką partizaninėje kovoje nulemia kovotojų budrumas, sumanumas, fizinis pasirengimas ir ginkluotė. Tačiau nereikėtų užmiršti čia bene svarbiausio dalyko – ideologinio ginklo. Laisvės kovotojų spauda, leidžiama nuo pat pokario ginkluoto pasipriešinimo pradžios, buvo pagrindiniu ideologiniu ginklu. Vėliausiais šios kovos akordais buvo paskutiniai ginkluoto pasipriešinimo periodiniai leidiniai „Partizanų šūviams aidint“, ėjęs nuo 1952 iki 1955 metų, o šiam nustojus eiti, 1956–1957 metais ėjęs „Partizanų šūvių aidas“.
Tai buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio paskutinė periodinė spauda, leista ginkluoto pasipriešinimo sąlygomis. Jai rašyti ir ją redaguoti bei spausdinti teko Konstantinui Liuberskiui-Žvainiui ir jo kovos broliams. Kaip kilo mintis Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrio kovotojams leisti savo leidinį, rašyta pirmajame jo numeryje:
„Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmais metais gruodžio 1 dieną, tamsią rudens naktį, žygiuojant per Sidabrų (slapyvardis) kaimą partizanas Patašonas, Papartis, Juozapavičiaus tėvūnijos vadas, kalbėdamas su Žvainiu-Rinvydu apie įvairius partizaninius rūpesčius, staiga pasiteiravo Rinvydo:
– Kaip manai, ar mes tėvūnijoje nepajėgtume išleisti laikraštėlio?
– Išleisti laikraštuką? – lyg aidas pakartojo draugo žodžius Rinvydas.
– Reikia mašinėlės, popieriaus, kalkių. Reikia talentų… Be to, kiekviena pradžia kieta.
Taip žodis po žodžio, veiksmas po veiksmo jau 1952 m. gegužės 23 dieną „Istoriniame“ miške, prisidėjus aktyviems partizanams, buvo sušauktas visuotinis Juozapavičiaus tėvūnijos partizanų posėdis, kuriame balsavimo keliu buvo išrinkta laikraštėliui leisti redakcija. Ši pirmoji redakcija išsprendė ir praktiškai įgyvendino visus painius laikraštėlio leidimo uždavinius. Ir štai šios redakcijos pastangų dėka spalvotas laikraštėlis su kovinga antrašte „Partizanų Šūviams Aidint“ 1952 m. liepos 1 d. išvydo šviesą“ (37).
Apie tai, kaip patys leidėjai vertino naujojo periodinio leidinio pasirodymą, rašyta:
„Kiekvieno rašytojo šventa pareiga kurti kūrinius, kurie Tautoje keltų tautinį susipratimą, aprašyti visas okupanto negeroves ir skriaudas toje aplinkoje, kurioje jis gyvena ir žino aiškius faktus. Tuo rašytojas daugiau pasitarnauja būsimai laisvos Lietuvos istorijai“ (38).
Kas gi buvo to laikraštėlio autoriai ir leidėjai? Tai K. Liuberskis-Žvainys, pasirašinėjęs Žvainio, Rinvydo, Vaidilos, Aklojo Dainiaus, Ževernos ir kitais slapyvardžiais, St. Erstikis-Papartis, Patašonas, pasirašinėjęs Linguonėlio slapyvardžiu, J. Remeika-Klaudijus, Tautietis ir A. Trinka-Algis pasirašinšjęs Šalčio bei Šiaurio slapyvardžiais.
Palaipsniui laikraštėliui rašinėti pradėjo darbštieji laisvės kovotojų rėmėjai: Kleopa Džiugytė-Vidilutė, Živilė, Vincenta Džiugytė-Ramunė, Undinė, Danutė Šnaraitė-Rugiagėlė bei Vincentas Lukošius-Vižgantas. Laikraštėlio leidybos reikalais taip pat rūpinosi A. Virbickas-Bijūnas, o vėliau ir Julius Adomaitis-Erdvilas.
Šiame laikraštėlyje gausu partizaninių kovų aprašymų. Leidinys ypatingas savo literatūriškumu. Čia publikuojamose apybraižose bei poemose pasakojama apie to krašto laisvės kovas bei laisvės kovotojų gyvenimą. Čia galima atsekti partizanų veikimo teritorijas, būrius, rinktines, ginkluotuose susirėmimuose dalyvavusių ir žuvusių laisvės kovotojų vardus. Šias istorijas paprastai aprašydavo partizanai – minimų žygių bei kautynių dalyviai arba liudininkai.
Laikraštėlyje „Partizanų šūviams aidint“ publikuojami rašiniai suskirstyti skyriais, kuriuose randama plataus apibendrinimo straipsnių, sveikinimų įvairių švenčių proga, kreipimųsi į tėvūnijos partizanus, jaunimą, į tautą. Štai keletas pavyzdžių:
„Visų mūsų pavergtos ir išblaškytos tautos sūnų ir dukrų mintys prie buvusių laisvos Lietuvos smūtkelių, vienijasi ir stiprėja į vieną galingą tautos dvasią, kurios vienintelis tikslas – iškovoti laisvę Lietuvai.
Pavergtoji lietuvių tauta semiasi jėgos laisvės kovai iš senosios Lietuvos kapinynų, kuriuose jos didvyriai ilsisi po sunkios ir garbingos kovos. Jų dvasios ir šiandien yra gyvos lietuvių širdyse, kurios ragina kilti laisvės kovon prieš pavergėjus.
„< … > Nuo 1952 m. liepos 1 d. išeina naujas partizanų lietuviškos minties laikraštėlis „Partizanų Šūviams Aidint“ – Juozapavičiaus tėvūnijos organas. Eina kas du mėnesiai. Brangūs Juozapavičiai! Aušta jau laisvės rytas, ir išmušė valanda šaukti į laisvės kovą visus Lietuvos sūnus ir dukras. Ne vien ginklu kovokime dėl Tėvynės laisvės. Bet turime tautą paruošti ir dvasioje, kad lietuviai priešui būtų atsparūs savo tautine dvasia. Tad į darbą, brangūs juozapaviečiai!
Redakcija kviečia visus Juozapavičiaus tėvūnijos partizanus į bendrą ir garbingą darbą, prisidėti prie šio leidžiamo laikraštėlio, kas kiek gali remti jį rašiniais ir kūriniais, kurie tautoje keltų moralinį ir tautinį susipratimą, Taip pat kviečiami visi geros valios lietuviai ir lietuvės remti šią laisvąją partizanų spaudą…
Lietuvos jaunime, Tavęs Tėvynėje šiandien laukia dideli ir svarbūs darbai. Kiek Tu, jaunas Lietuvos sūnau ir dukra, esi pasidarbavęs savo Tėvynės gerovei šiais sunkiais mūsų Tėvynės okupacijos metais?
Tiesa, daug Lietuvos patriotų jau priglaudė šaltieji kapai nuo žiaurių čekistų rankų. Jau aštuoneri metai, kaip antrą kartą grįžęs žiaurus čekistas be pasigailėjimo mindo mūsų šventą Marijos žemę. O mes, jaunime, ar visi teisingai giname tą šventą Marijos žemę, kurioje mes praleidžiame savo jaunystę, nors ir pavergtoje Tėvynėje.
Ateityje tave, jaunime, šauks Tėvynė į garbingą kovą. Ar nepritrūks tau drąsos išeiti į kovas, kaip kovodavo mūsų bočiai su narsiais mūsų didvyriais – Kęstučiu, Algirdu, Vytautu ir kitais. Jie savo karžygiška drąsa, petys į patį su Lietuvos jaunimu kovėsi su žiauriais mūsų tautos priešais – kryžiuočiais, gudais ir kitais…
Jie brangino kiekvieną Lietuvos žemės plotą ir laistė savo krauju, kad tik tu, Tėvyne, būtum laisva…
Ne vienas Lietuvos sūnus ir dukra savo krauju nulaistė mylimos Tėvynės žemę, kad tik jų Tėvynė būtų laisva. Pasiryžkime pernešti visus sunkumus, kuriuos sutinkame literatūriniame kelyje. Tiesa, sunkumų yra tiek daug, kad sunku visus apibūdinti.
Pirmiausia jaučiame inteligentų stoką, kurie imtųsi šio darbo, nes okupantai visiškai sunaikino Lietuvos inteligentiją, o jei ir yra likęs vienas kitas, tai jis stengiasi laikytis nuošalyj arba apstatytas enkavedistais ar šnipais, kurie seka kiekvieną jo žingsnį.
Antra, neturime techninių priemonių, kad būtų galima išleisti kokį nors laikraštėlį, atsišaukimą, brošiūrą ar knygą didesniu tiražu. Taip pat neturime pagalbinės literatūros, kuria būtų galima pagilinti savo žinias (…). Dar daugiau apsunkina platus šnipų tinklas ir enkavedistų nuolatiniai persekiojimai.
Jei jie kur pajunta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio išleistą laikraštėlį, atsišaukimą ar šiaip kokią brošiūrą, tai enkavedistai ryžtasi žemę perkasti ir likviduoti tuos žmones, kurie drįsta jų melą ir klastą pavaizduoti tikrovę atitinkančiomis spalvomis. Tiesa, šiandien pogrindžio spauda duoda milžiniškų vaisių, nes ji išplaukia iš laisvės trokštančių širdžių.
… Taigi, brangūs vienminčiai, Sąjūdžio talkininkai ir bičiuliai, kurie tik ėmėte plunksną į savo rankas, su meilę žadinkite tautinį supratimą, tvirtai reiškite tiesą, įsijauskite tvirta siela, kurdami ir užrašinėdami, nepraleiskite mažiausių smulkmenų, kas yra susiję su mūsų tautos naikinimu, taip pat ir su tautos karžygiškumu…
< … > Brangūs tautiečiai, broliai ir seserys, visi į darbą. Bendromis jėgomis prikelsime mūsų brangią Tėvynę laisvam ir nepriklausomam gyvenimui“ (39).
Pravartu pažymėti tai, jog ne visada anuomet pradedantys autoriai ryždavosi tokio profiglio darbui (kūrybai), kartais perdaug kukliai vertindami savo galimybes. Tai pažymi ir K. Liuberskis-Žvainys, kuris laiške laisvės kovotojų rėmėjai ir laikraštėlio bendradarbei V. Džiugytei-Umdinei, Ramunei rašė:
„…Aišku, Tu visu tuo, bent šiuo laiku nepatikėsi, nes talentingi žmonės dažnai būna trumparegiai, ir jie savo puikių darbų tol nepamato, pakol jiems kiti neparodo… Bet ateis diena, kada tu begarsindama šiuos paprastus, už savo Tėvynę kovojančius lietuvius, pati liksi garsi. Todėl, miela Undine, mano patarimas Tau, o kartu ir prašymas – rašyk, rašyk, rašyk!“ (40).
Laikraštėlis „Partizanų šūviams aidint“ buvo spausdinamas ir dauginamas rašomąja mašinėle per kalkę ant labai plono 14 X 20 cm formato popieriaus. Išeidavo iki 50, o kai kada ir daugiau egzempliorių. Išleisti 23 numeriai, ėję periodiškai kas antrą mėnesį. Kai kurie numeriai būdavo netgi daugiau kaip 50 lapų. Laikraštėlių viršelių popierius buvo storesnis, jo kairėje pusėje lapai būdavo susiūti. Viršelyje pavadinimui naudotos spalvos: geltona (partizanų), žalia (šūviams) ir raudona (aidint). Viršelio pakraščiuose juostelė purkšta geltonai, centre – partizanų kryžius žaliame fone.
Laikraštėlį redagavę ir leidę laisvės kovotojai didžiausią laiko dalį skyrė tik leidybiniam darbui. Kartu sui ginklais ir amunicija jie nešiojosi rašomąją mašinėlę, popierių, kalkes, dažus, užrašų sąsiuvinius, jau paruoštą bei atspausdintą kitam numeriui skirtą medžiagą.
Leidykla, kuri anuomet bazavosi Girkančių, Jurdaičių, Kruopių, Skaistgirio, Tyrelio bei Žagarės miškuose, vadinosi „Tankusis pušynas“. Pats laikraštėlis buvo platinamas dabartiniuose Akmenės, Joniškio, Šiaulių bei Duobelės (Latvijos respublika) rajonuose ir kitose apylinkėse. Kai kurie šio laikraštėlio egzemplioriai patekdavo ir į kitas partizanų apygardas (41).
Nuo pat ginkluotos laisvės kovos pradžios, siekdami išsiaiškinti partizanų tapatybes, buvimo vietas ir jų rėmėjus, sovietų saugumo organai stengdavosi įsiskverbti į laisvės kovotojų gretas, kad galėtų kuo greičiau ir sėkmingiau juos sunaikinti. Taip buvo siekta sunaikinti ir Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ partizanų būrį. Taip bandyta padaryti ne vieną kartą.
Kartą 1950 metų pradžioje į Žagarės engėbistų akiratį kaip laisvės kovotojų rėmėjas pateko pilietis „N“. Užverbuotas Statkaus slapyvardžiu ir įkalbintas tapti vidaus agentu, jis gavo automatą, porą granatų ir šovinių, kuriuos, kaip buvo įsakyta, paslėpė savo ūkyje. Naujajam agentui kartą nesant namuose (neva, išvažiavęs pas gydytojus į Žagarę), jo ūkyje buvo atlikta krata ir, žinoma, buvo rasti ginklai.
Statkaus žmona ir tėvai iš karto buvo sulaikyti, o jo paties visur buvo ieškoma, stengiantis, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Paieškų laikas pasirinktas buvo irgi neatsitiktinis – prieš turgaus dieną Žagarėje, tad Statkus ir kiti žmonės netruko sužinoti apie įvykius.
Pats Statkus namo nebegrįžo. Jam beliko vienas kelias – pas partizanus. O šie apie plačiai apylinkėje nuskambėjusius įvykius jau viską žino arba gali bandyti sužinoti iš savo rėmėjų.
Nors Statkaus infiltravimo į laisvės kovotojų būrį operacija ir buvo kuo nuodugniausiai apgalvota, tačiau saugumiečiai toli gražu ne viską apmąstė. „Ąžuolo“ būrys tuo metu bazavosi Jurdaičių miške, o agentas Statkus, 1950 m. balandžio 6 d. priimtas į šį būrį, neištvėrė nė savaitės.
Persekiojamas nuolatinės baimės, kad partizanai juo nepasitiki ir bet kada gali sušaudyti, jis ilgai nelaukė: progai pasitaikius, kai stovykloje tebuvo likęs vienas K. Liuberskis-Žvainys, Statkus staiga pagriebė tuometinio Juozapavičiaus Tėvūnijos vado – A. Trinkos-Algio krepšį su dokumentais ir pabėgo.
Kitą dieną Statkus jau saugumiečiams pasakojo apie laisvės kovotojų nepasitikėjimą juo ir ryžtingus savo veiksmus, teigdamas, jog nušovęs A. Trinką-Algį, geležiniu kurpaliu greičiausiai mirtinai užvožęs K. Liuberskiui-Žvainiui ir sėkmingai pabėgęs (42).
Tačiau partizanų dokumentai šią istoriją nušviečia kiek kitaip. Genocido Aukų Muziejuje yra saugoma A. Trinko-Algio pasirašyta informacija partizanams „Šnipo N. aprašymas“ (dokumente nurodyta tikroji pavardė), iš jos matyti, kad laisvės kovotojai tikrai Statkumi nepasitikėjo, bet stengėsi jam to neparodyti (net ginklą davė), kol neišsiaiškins visų jo pasitraukimo pas partizanus aplinkybių ir nesužinos ko daugiau apie jį patį. Iš „Ąžuolo“ būrio laisvės kovotojų tik vienas A. Virbickas-Bijūnas jį tepažinojo, ir tai tik iš matymo (43).
Taigi galima daryti išvadas, jog Statkus partizanų aplinkoje nepakėlė dvasinės įtampos arba gana paprastu būdu, nenukentėdamas pats ir nepridarydamas per daug rūpesčių kitiems, atsikratė vidaus agento laisvės kovotojų gretose pareigų. Jo tolimesnis likimas nežinomas, tad pagrįstos galutinės išvados padaryti neįmanoma.
Statkui pabėgus iš „Ąžuolo“ būrio, to paties mėnesio 19–21 dienomis Vidaus kariuomenė „šukavo“ Jurdaičių mišką, bet nei laisvės kovotojų, nei agento nužudytų lavonų taip ir nerado. Tik šio miško 16-ąjame kvartale buvo rastas kapas, kurį atkasus nustatyta, jog čia palaidotas 1949 m. rugpjūčio 30 d. nusišovęs Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Nors K. Liuberskio-Žvainio ir A. Trinkos-Algio lavonai ir nebuvo aptikti, tačiau į Vilnių saugumiečiai savo vadams pranešė, kad minėti partizanai jau „likviduoti“ (44).
Tų pačių metų pavasarį, Joniškio saugumiečiai į „Ąžuolo“ būrį bandė infiltruoti dar tris savo agentus, bet ir vėl jų klastingos pastangos nuėjo niekais. Daug saugumiečiai tikėjosi iš vidaus agento Beržo, jau išdavusio aštuonis antisovietinio pogrindžio narius.
Šios organizacijos vadovas A. Virbickas-Bijūnas, tik per atsitiktinumą išvengė arešto, tad saugumiečiai tikėjosi, kad Beržo draugystė su A. Virbicku-Bijūnu sėkmingai padės įsiskverbti į laisvės kovotojų būrį. Tačiau ir vėl iškilo nenumatyta problema: agentas Beržas pas partizanus sutiko eiti tik kartu su broliu. Tada ir šis buvo užverbuotas Erelio slapyvardžiu.
Tuo pačiu metu infiltravimui į laisvės kovotojų gretas buvo rengiamas ir agentas Vilkas, o jo brolis, dar besimokęs Joniškio gimnazijoje, Meškos slapyvardžiu buvo užverbuotas ryšiui tarp agentų ir saugumiečių palaikyti. Visi keturi čia paminėti agentai buvo pažįstami tarpusavyje ir su A. Virbicku-Bijūnu, o agentų Vilko ir Meškos dėdė su pussesere buvo partizanai. Tad reikia manyti, kad šios aplinkybės ir padėjo agentams greičiau atsidurti laisvės kovotojų stovykloje. Tačiau nežinia kodėl, jų pasitikėjimo vidaus agentais įgyti taip ir nepavyko.
Beržą ir Erelį, partizanams išsiaiškinus jų tikslus ir iš saugumo gautas užduotis, karo lauko teismas pasmerkė mirti. Apie agentą Vilką žinoma tik tiek, kad vidaus agentu laisvės kovotojų gretose jis neįsitvirtino, nes jau tų pačių metų birželį jis buvo panaudotas paieškos grupėse. (45)
Daug „Ąžuolo“ būriui pakenkti saugumiečiams padėjo agentas Medis-Kazimieras Žalakis, Mantoriškių miško eigulys, engėbistų užverbuotas 1949 metų spalį. Jis jau buvo išdavęs vieną partizanų būrį, kurį saugumiečiams, pasitelkus Vidaus kariuomenę ir stribus pavyko sunaikinti (46), tad saugumiečiams teikė daug vilčių.
1951 metais K. Žalakiui-Medžiui pavyko užmegzti ryšius su „Ąžuolo“ būrio partizanais. Sumaniai veikdamas jis buvo įgijęs pastarųjų pasitikėjimą. Pagal K. Žalakio-Medžio informaciją, tų pačių metų spalio 11 dieną, surengus karinę-čekistinę operaciją, Mantoriškių miško 66-ąjame kvartale saugumiečių buvo suimtas Pr. Rudnickas-Skydas (47).
Su juo buvęs kitas laisvės kovotojas suspėjo pasitraukti. Partizanai anuomet K. Žalakio-Medžio išdavyste nė neįtarė. Šie 1952 metų žiemą jį aplankė dar tris kartus, pažadėdami užeiti ir vėliau. Tų pačių metų balandžio 28 dieną K. Žalakio-Medžio ūkyje įsitaisė saugumo operatyvinė grupė, o jis pats buvo aprūpintas spec preparatu „Neptun“, skirtu maistui apdoroti.
Saugumiečiai tokiu būdu čia suimti ketino vieną ar du laisvės kovotojus ir užverbavus, įtraukti juos į agentų smogikų būrį, kad galėtų pasiųsti „likviduoti“ Juozapavičiaus tėvūnijos vadą A. Trinką-Algį ir „Vinkšnos“ partizanų būrį. Tačiau ne viskas vyko pagal saugumiečių planą.
Laisvės kovotojai pas K. Žalakį-Medį atėjo tik gegužės 8 dieną, bet labai skubėjo ir atsisakė vaišintis, tad agentas negalėjo prieš juos panaudoti spec preparato. Kitą kartą partizanai pas K. Žalakį-Medį atvyko tų pačių metų liepos 3 dieną, bet agentas galbūt vis dar nesiryždamas tokiai atvirai išdavystei, laisvės kovotojų tąkart į savo namus neįsileido.
Šis saugumiečiams aiškinosi, kad jis, girdi, buvęs labai sutrikęs, o šie agentui sukūrė legendą, kaip pasiaiškinti laisvės kovotojams. Tad net dvi K. Žalakio-Medžio ūkyje tūnojusios saugumiečių pasalos grupės suglumo ir nežinojo kaip elgtis. Po pastarojo nesusipratimo buvo įrengtas ryšys tarp gyvenamąjame name ir ūkiniame pastate įsikūrusių saugumiečių grupių.
1952 m. rugsėjo 2 d. pas K. Žalakį-Medį užėjo tuometinis „Ąžuolo“ būrio vadas A. Virbickas-Bijūnas ir V. Rudnickas-Birštonas. Šie pirmiausia šeimininko pasidomėjo, kodėl jis jų vidun neįsileidęs liepos 3 dieną. K. Žalakio-Medžio paaiškinimas, kad pas jį esą tuo metu lankęsis rajono centre dirbantis brolis, kuris turėjęs ginklą, tad geriau buvę nerizikuoti, laisvės kovotojus patenkino.
K. Žalakis-Medis tąkart pavaišino partizanus medumi ir pienu, tačiau spec preparato panaudoti ir vėl negalėjo, nes visą tą laiką laisvės kovotojai buvo šalia jo. K. Žalakio-Medžio ūkyje buvusios saugumo operatyvinės grupės vyresnysis susisiekė su pamiškėje laukusia pasala ir sužinojęs, kad ji mato dar du laisvės kovotojus, liepęs jų neišleisti iš akių, o sulaukęs iš K. Žalakio-Medžio išeinančių V. Rudnicko-Birštono ir A. Virbicko-Bijūno, įsakė atidengti į šiuos ugnį.
Nėra dokumentuose užfiksuota, ar šie partizanai spėjo pasipriešinti. Engėbistų pranešimuose tokių šio įvykio detalių nerasta. O tuo metu prie K. Žalakio-Medžio namų dar žuvo J. Remeika-Klaudijus, Tautietis ir „Ąžuolo“ būrio visuomeninės dalies viršininkas E. Trinka-Briedis (48, 49).
Žalakiui-Medžiui neįdavus spec preparato „Neptun“ laisvės kovotojams, saugumiečiai, matyt, nebenorėdami rizikuoti, pakeitė partizanų suėmimo planą. Tokiu būdu išaiškėjo ir paties K. Žalakio-Medžio vaidmuo šioje išdavystėje. O šiam atsisakius keltis gyventi į kitą rajoną, Žagarės stribų grupė kurį laiką saugojo šį išdaviką nuo galimo laisvės kovotojų keršto.
Laikraštėlyje „Partizanų šūviams aidint“ 1953 m. 5-ojo numerio puslapiuose, buvo išspausdintas V. Džiugytės-Ramunės eilėraštis „Žuvusiam draugui“, kuriame, pasitelkiama poetinė išmonė ir remiamasi tąkart gyvų išlikusių partizanų gauta informacija:
Kai rugsėjo saulutė raudona skraiste
Vis mieguisčiau spinduliais žemei mojo,
Vienoj pamiškėj susirinkę slapčia
Šeši partizanai tarės, galvojo.
Tai iš „Ąžuolo“ būrio draugai jie visi,
Per dieną Žagarės miške stovyklavo,
Bet saulei pradėjus į vakarus slinkti,
Mantoriškių miškan skubiai atžygiavo.
Vadas Bijūnas įsakymą davė –
„Briedis ir Birštonas vyksit sodybon,
Likę draugai pailsėti čia galit,
O Žirnis paliksi budėti sargyboj!
Partizanas Žvainys su Tautiečiu kartu
Susėdę prie eglės juokavo abu,
O dešiniau jų, trijų metrų atstumu,
Prie ąžuolo – Bijūnas su automatu.
Taip budėjo visi, žvilgsniai jų įtempti,
Septynias, gal dešimt minučių išlaukė.
Bet staiga vienas šūvis visai netoli
Sudrebino mirtiną tylą palaukės.
Dar garsas nespėjo mišku nuaidėti,
O jau pasipylė čia kulkų lietus.
Pirmas šis šūvis buvo ženklas pradėt
Kraugeriams atidaryti savo spąstus.
Ir užvirė kova, kirtis smarkiau už kirtį,
Kulkos zvimbė be skaičiaus, o mūsiškių šeši.
Kulkosvaidžiai kvatoja kviesdami čia mirtį.
Ir krito nuo medžių net lapai žali.
Vadą Bijūną pirmiausia pakirto.
O čia kulkos paleistos kelių kraugerių.
Pas ąžuolą seną aukštielninkas virto –
„O Jėzau, Jėzau, jau kovot negaliu!“
Bet mielos tos akys ir vėl suliepsnojo,
Šviesos šios galingos pabūgo mirtis.
Tai meilė Tėvynės, kur ją išnešiojo
Partizano lietuvio taurioji širdis.
Veidai nors išbalę, kakta aprasojus,
O kraujas taip bėga… ir vis neperstoja,
Bet jėgų suteikia jam ne meilė kilnioji,
Vado ginklas taiklus vis priešus dar kloja.
Prie eglės sugulę Žvainys su Tautiečiu,
Taikliai šaudė pikti ant priešo įnirtę.
O Žalakio sodyboj Birštonas su Briedžiu
Narsiai gynės abu nuo draugų atkirsti.
Štai Žirnis atbėga kuprine išdraskyta,
O ranka kairioji sunkiai sužeista,
Ir išgirsta draugai šią mintį pasakytą –
„Traukimės, brolužiai, juk pribaigs jie mus čia!“
Pakyla Žvainys, o Tautiečiui sunku.
Nors mėgino, bet štai vėl atvirto
Ir ištaria žodžius skausmingu balsu –
„Žirneli, jau man koją nukirto!“
Tik žvilgsniu trumpu draugus palydėjo,
Kurie traukės gilyn į tankmę,
Lūpos išbalę švelniai sušnabždėjo –
„Skubėkit, jūsų laukia Tėvynė!“
Ir Žirnis su Žvainiu per ugnį nuėjo,
Automatai vis lojo ir kulkomis lijo,
Jie prasiveržę Žagarės miškan skubėjo,
O kova pamiškėje vis dar nenutilo.
Kai tris kart po penkias minutes praėjo
Kai iš Mantoriškių miško šūviai prikimo,
Vienišas pistoleto šūvis nuaidėjo,
Ir trumpa automato serija prabilo.
Du draugai skubėję šiuos šūvius pažino,
Iš karto sustojo, nė žodžio netarę,
Rankos iš lengvo prie kepurių pakilo,
O medžiai šnabždėjos apie sunkią nedalią.
Tik Žalakio sodyboj kova vis netilo,
Kur Birštonas su Briedžiu įtemptai kovojo.
Jie prasiveržti į mišką pas draugus mėgino,
Nes apie jų likimą nieko nežinojo.
Iš kiemo prasiveržė jėgom paskutinėm,
Nors rūbai suplėšyti, veidai kruvini,
Bet nebeišlaikė mūšio galutinio,
Nes priešai čia laukė seniai alkani…
Ir užstojo tyla, nes kova pabaigta,
O laukiniai iš džiaugsmo proto neteko.
Partizanus jie spardė su keiksmų daina,
Nes pyko kodėl jie gyvi nepateko.
Saulė paraudus už kalno skubėjo
Nes matė, kaip žmonės į žvėris pavirto.
O medžiai nuleidę šakas stovėjo,
Tarytum, nuo jų brangią dalį atkirto.
Tik keturi partizanai ilsėjos ramiai,
Lūpose sustingę žodžiai – „Už Tėvynę“.
Laukų vėjelis vaitojo, skrisdamas skubiai.
Jis nešė artimiausiems „sudiev“ paskutinį. (50)
Bus daugiau
Šaltiniai:
37. PŠA 1954 metų protokolas. – L. 2.
38. Ten pat. – L. 26.
39. Ten pat. – L. 28 – 40.
40. Rinvydas. Laiškas partizanų spaudos talkininkei Ramunei// Partizanų šūviams aidint. – 1954. – Nr. 6. – L. 12.
41. Pagal autoriaus pokalbį su Jonu Gasparaičiu. – Akmenė, Akmenės raj. – 1997 m. liepos 21 d.
42. LYA. – F. K – 5. – B. 40/1. – L. 160 – 161.
43. Partizanas Algis. „Šnipo N. aprašymas“. – Okupacijos ir laisvės kovų muziejus. – GEK. – 2486.
44. LYA. – F. K – 1. – Ap. 2. – B. 40/1. – L. 168.
45. Pagal autoriaus pokalbį su Simonu Norbutu. – Vilnius. – 1996 m. liepos 18 d.
46. LYA. – F. K – 3. – B. 40/1. – L. 201 – 213.
47. Ten pat. – L. 217 – 218.
48. Ten pat. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 412. – L. 362.
49. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sug. Aurelija Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 249 – 251.
50. Ramunė. Žuvusiam draugui // Partizanų šūviams aidint. – 1953. – Nr. 5. – L. 31 – 33.
