Rugsėjo 3–4 dienomis Šveicarijoje, netoli Suvalkų, vyks archeologijos šventė „Šveicarija 2021“. Tai didžiausias archeologinis ir istorinis renginys šiame regione. Dalyvavimas jame yra nemokamas, nes šventę finansuoja Suvalkų miestas.
Šventės vieta: Šveicarijos jotvingių kapinynas, netoli Suvalkų.
Šventę rengia Suvalkų apygardos muziejus, Pera Sudinoi (Jotvingių brolija) bei Lietuvos bandomosios archeologijos klubas „Pajauta“.
Archeologijos šventės programa kasmet keičiasi. Atvyksta vis naujų dalyvių ir atlikėjų. Tik nuotaika išlieka tokia pat gera.
Renginio metu yra pristatomos bandomosios archeologijos problemos, pranešimus skaito žymūs žinovai, žinomi mokslininkai. Lankytojai gali dalyvauti įvairiose programose, išbandyti savo gebėjimus, įsigyti suvenyrų.
Šventėje vyks karių turnyras dėl „Skomanto lobio“ bei bandomųjų archeologijos užsiėmimų rodymas.
Renginyje bus pristatoma: senovės lietuvių virtuvė ir medicina, keramikos užsiėmimai, keramikos ir molio dirbinių lipdymas, molio indų degimas, gaminiai iš beržo tošės, degutas senovėje ir viduramžiais, būgnavimas, audimas, drabužių ir juostelių gamyba, siuvinėjimas ir siūlų dažymas, odos dirbiniai, metalurgija, kalvystė, auksakalystė ir juvelyriniai dirbiniai, gintaras, stiklo karoliukų gamyba, žvejyba ir valčių gamyba, taip pat viduramžių žaidimai, šaudymas iš lanko, ieties metimas, ginklai ir ginkluotė, karių apranga ir kt.
Šventėje bus galima lankyti II–IV a. jotvingių pilkapį. Jame lenkų archeologai aptiko daug II–III a. radinių: kaulinių įrankių, molinių liejimo formų metalui lydyti, Romos monetų, keramikos.
Kunigaikščio pilkapyje rasti maždaug 55 m. amžiaus vyro griaučiai su daugybe papuošalų. Prie jų buvo kalavijas medinėje makštyje, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, du iečių antgaliai ir kt.
Žemdirbio kape, be kitų radinių, aptiktas geležinis noragas.
Niekaip nesuskaičiuoju. Kiek yra Šveicarijų.
Puikus klausimas.
Tai pavyzdys atvejų, kai gali suklysti skaitytojas, jį gali suklaidinti nepatyręs vertėjas, ,,neužuodžiantis”, jog šiuo atveju reikia patikrinti, ar tik čia yra tokio pavadinimo vietovė, o jei taip – išnašoje paaiškinti:
– lt.wikipedia.org/wiki/Šveicarija_(reikšmės)
Šveicarija vadinama:
Šveicarija (vok. Schweiz, pranc. Suisse, it. Svizzera, ret. Svizra) – valstybė vidurio Europoje.
Taip pat vadinamos gyvenvietės:
Lietuvoje:
kaimas Jonavos rajone.
Lenkijoje:
gyvenvietė Suvalkų mieste (lenk. Osiedle Szwajcaria).
Ypač mūsų laikais, kai užsienį judriai gyvenantys geriau pažįsta už Lietuvą, ar etnines jos žemes, tai juolab svarbu. Išnaša gali net pastūmėti ir Lietuva pasidomėti 🙂 Žinoma, kai autorius rašo savo bendruomenei, jam net į galvą tokia mintis nešauna, kad ir kitur jo tekstą skaitys, ir vietovardis gali autrikdyti.
Matyt, pavadinimas Šveicarija prie Suvalkų, Lietuvoje gali būti susijęs su reikšme “kiaulė”. Indoeuropietiškos žodžių šaknys suis-, sys-, turi reikšmę “kiaulė”. Vok. schwein – “kiaulė”, slavų svinia – “kiaulė”. Lietuviai varydami kiaulę šalin sako – “ajuis”. Netgi pavadinimai Suvalkai, Seinai gali būti iškraipyti šios šaknies žodžiai. Konkrečiai Suvalkų < Su+valg-yti reikšmė – "kiaulių valgytojai" – yra visai galima…
Šio pavadinimo antrame sande esanti "-caria" šaknis gali būti gimininga žodžio šernas šakniai kaip tarminei. Plg. pavardes Černius ir Šernas. Beje, pavardžių Paršaitis, Kiaulius, Kiauleikis Lietuvoje nestinga. O pagal Tacitą yra žinoma, kad aisčiai nešiojo šernų amuletus, kurie juos saugojo net priešų apsuptyje. Tad gal ne šiaip sau ir kiaulienos valgytojai esame…
Ar yra duomenų, kelintame amžiuje kiaulės kelią pas baltų gentis atrado?
Bet juk būna ir paprasčiau (ar romantiškiau)? – Pvz., pirma, jei buvo, ta vietovė kitaip vadinta, o tik paskui pervadinta? Mat, susižavėjęs Šveicarija keliautojas, piligrimas, iš kurorto sugrįžęs didikas pasiūlė gimtinę, ar vieną iš savo kaimų taip pavadinti ar pervadinti? Arba koks guvernantę iš ten atsivežęs didikas taip sugalvojo. Arba į čia atsikėlęs šveicaras savo tėvynės prisiminimui taip pavadino čia savo dvarą, kuris peraugo į gyvenvietę? Juk į Ameriką emigrantai ne tik patys atvažiavo, bet ir savo gimtinių vietovardžius atsivežė, ir pakeitė jais ten buvusius, arba naujas gyvenvietes taip pavadino.
Bent jau apie Jonavos Šveicarijos kilmę V-pedijoje taip teigiama: ,,Manoma, kad pavadinimas yra sugalvotas kažkurio vietos dvarininko, kuriam, kadaise keliaujant po Europą, labiausiai įsiminė Šveicarijos valstybė, todėl jis nusprendė pavadinti gyvenvietę Šveicarijos vardu”. Ir nic niezrobiš, prošę pana.
Iš kur čia bus ta “romantika”, kai yra pagrindo manyti, kad eros pradžios jotvingių pilkapis nuo atsiradimo buvo vadinamas Šveicarija, kai pats Šveicarijos šalies vardas vok. Schweiz, pranc. Suisse, it. Svizzera, kalbiškai giminingas suis- , sys-, šaknies indoeurp. žodžiui, reiškiančiam “kiaulė”, taigi pats šios šalies pavadinimas gali būti radęsis iš bendrinio žodžio, kurio reikšmė sietina su kiaulės pavadinimu. Juolab, kad ir Suvalkų, Seinų pavadinimuose bei pačiuose jotvingių, sūduvių, dzūkų pavadinimuose galima įžvelgti esant gilią jų “kiaulinio” pavadinimo senovę. Pvz., lenk. jacwieži < ja+ cwieži, kur antras sandas giminiuotinas su slav, svinia – "kiaulė". Beje, „svinia“ giminiuotinas su žodžiu „šventas“. Taigi ne tik karvė indams šventa būti gali, bet ir kiaulė – jotvingiams, dzūkams. Taip pat pavadinimo sūduviai (sudinoi) šaknis sud- gali būti giminiuotina su minėta kiaulę reiškiančio žodžio šaknimi 'suis-'. Tai gali būti metaforiškas deglų kiaulių, šernų pavadinimas suodiniai – juodžiai, plg. žodžius šernas ir slav. čiorny – "juodas", o iš to ir gentis „suodinių“ – šernų pavadinimą galėjo gauti. Tad pavadinimai Šveicarija ne "romantika", o gilia Europos senove dvelkia…
Archeologų tyrimai sako, kad gyvulininkyste Lietuvoje verstasi jau akmens amžiuje, daug gyvulių kaulų rasta ir Šveicarijos pilkapyje. Tas patvirtintų, kad Šveicarijos pavadinimas kaip "kiaulinis" nėra atsineštas iš Šveicarijos, o gali būti atsiradęs vietoje. Beje, yra tarpusavyje giminingi ir žodžiai Kiaulė ir Kaulas. Kadangi pilkapyje rasta daug kaulinių įrankių, tas gali reikšti, kad Šveicarijos vietovėje tie įrankiai galėjo būti gaminami iš kiaulės kaulų ir kad jie buvo valgymo įrankiai – šaukštai, šakutės ir t.t. Iš to taip pat galėjo rastis Suvalkų vietos "kiaulinis/kaulinis – "Suvalkų < Suvalgai – "Kaulavalgai" pavadinimas (semantinis).
Dėl Suvalkų pavadinimo kilmės galima manyti ir kitaip: Suvalkai – Su (siū, ciū) kalvai, o gyventojai nuo žodžio “kalva” vadintini kaip ciū (siū) kalviečiai (čia kalviečiai) = suvalkiečiai. Čia visur, kad ir lygu, yra kalvų, įskaitant piliakalnius. Prūsams kalvos irgi tiko: siū (ciū) kalviai – čia kalviai – skalviai (šiaurinė prūsų gentis). Ją asimiliavo kuršiai (žr. per google etnografinius Lietuvos regionus). Skalviai, besiribojantys su dab. Kaliningrado sritimi, čia yra priskiriami pietų Žemaitijos etnografiniam regionui.
Vargu ar genties pavadinimą “skalviai” galima būtų kildinti iš žodžio “kalva”. Kalvų, kalvelių visur yra. Veikiau laikytina, kad čia “sk’ = ‘š’, juolab, kad skalvius, regis, kiti (vokiečiai, rusai) vadino ‘šalacery’, be to, čia to garso ‘š’ paplitimą pavadinimuose patvirtintų ir kaiminystė tokių pavadinimų kaip Šilutė, Šilalė. Kita vertus neatmestina, kad skalvių pavadinimas yra radęsis iš “skalyti, skalija, skalikai”, čia priskirtinas ir žodis ‘kalė’… Žodžiu, pavadinimo ‘skalviai’ kilmė miglota.
Galimas šio pavadinimo variantas ir su priesaga ‘b’, plg., genties lyviai ir lybiai pavadinimus. Tuomet genties pavadinimą – ‘skalbiai/kalbiai’ būtų realu kildinti iš žodžio ‘kalbėti, kalba’. Juos ‚skalbių‘ vardu galėjo pavadinti kaimynai, kurie žodžio kalba neturėjo, o ją vadino kitu žodžiu. Tai galėjo padaryti prūsai ar kuršiai. Be to, tokiu kilmės atveju gautume patvirtinimą, kad skalviai/skalbiai buvo ne prūsų, o lietuvių kalbos gentis.