Pievos ir patvoriai jau geltonuoja – pradeda žydėti rykštenės. Jos mėgstamos dėl ryškios spalvos, be to, ilgai laikosi pamerktos. Aplinkosaugininkai ragina šį invazinį augalą skinti kad ir glėbiais – taip sumažinsime jo paplitimą. Tačiau įspėja nuvytusių žiedynų nemesti kur pakliuvo, tik į kompostavimo įrenginius ar žaliųjų atliekų aikšteles, kad nepaplistų sėklos.
Į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą šiuo metu įtrauktos trys rykštenių rūšys: kanadinė rykštenė, aukštoji rykštenė ir didžioji (vėlyvoji) rykštenė. Jos pradeda žydėti apie vasaros vidurį, o baigia rudenį. Visos jos kilusios iš Šiaurės Amerikos ir kaip svetimžemiai augalai plačiai paplitusios Europoje, jų daugėja Azijoje ir kituose žemynuose.
Tiksliai nežinoma, kada rykštenės kaip dekoratyviniai augalai pradėtos auginti Lietuvoje. Pavyzdžiui, aukštoji rykštenė oficialiais duomenimis pas mus atkeliavo 1983 m. Europoje šie augalai želdynuose paplito XIX a. Nuo tada rykštenės pasisėjo pievose, dirvonuose, pamiškėse, pakelėse, vandens telkinių pakrantėse, kitose atvirose buveinėse.
Dabar visos invazinės rykštenių rūšys auga beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės plotuose. Daugiamečiai, tankius kerus sudarantys augalai nereiklūs, auga prastame dirvožemyje, ištveria sausras ir šalčius. Didžiosios rykštenės išaugina itin daug šakniastiebių, sudaro tankius sąžalynus.
Pasak gamtininkų, juose nebelieka vietos vietinėms augalų rūšims, ypač žoliniams, nyksta natūralios jų bendrijos, keičiasi ir mažėja ir gyvūnų rūšinė sudėtis, keičiasi visa ekosistema. Be to, iš dirvožemio jos paima daug daugiau maisto medžiagų nei vietiniai augalai, dėl to jis parūgštėja ir kai kurie kiti augalai jame ima skursti arba iš viso nebeauga.
Rykštenės dauginasi vėjo nešiojamomis sėklomis ir požeminiais šakniastiebiais. Nustatyta, kad vienas kanadinės rykštenės ūglis gali subrandinti net 10-20 tūkst. sėklų. Kai žydi dideli rykštenių plotai, į aplinką paskleidžiamas labai didelis kiekis žiedadulkių, kurios gali sukelti alergines reakcijas jautriems asmenims.
Taip pat Lietuvoje bandoma auginti naujas šio invazinio augalo rūšis bei kurti veisles. Tačiau Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto duomenimis, visos rykštenių rūšys ir veislės (išskyrus vietinę rūšį – paprastąją rykštenę) gali išplisti natūralioje aplinkoje ir kelti grėsmę mūsų biologinei įvairovei.
Jei pridygo savaime, aplinkosaugininkai rekomenduoja pavienius augalus iškasti, naikinti cheminėmis priemonėmis, sąžalynus pjauti prieš žydėjimą. Dažnai rykštenes nepagalvoję platiname patys, nuskintus žiedynus išmesdami į šiukšlynus, pamiškes, kur iš sėklų išauga nauji augalai. Nuvytusius reikia kompostuoti, vežti į žaliąsias atliekų aikšteles arba sudeginti.
Primename, kad už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.
Ir vis dėlto įdomu – kodėl prieš 60 ir daugiau metų jas tik laukuose matydavome. Stypso sau krūmas prie sąvartyno ir stypso. Toliau neina. Gal patys jas pernešėme į gyvenvietes, daržus, pakeles? Kažkas atsinešė namo, pamerkė. Kažkas (negaliu rodyti pirštu, nes ranka ant klaviatūros) panaudojo sausai puokštei – nepaprastai graži. Kitos pamatė ir pačios įsigeidė. Taip ir išplatinome, nes nuo nešamų ir džiovinamų šakelių sėklų aplink pribyrėjo?
Betgi jos ir gražios. O jei sočios auga – tokia graži jų spalva, tokia gyvybe švyti…