Karantino pradžioje visiems teko išradingiau rengti savo laisvalaikį, į „keliones“ pažvelgti šiek tiek kitaip. Tai buvo puikus laikas geriau pažinti savo krašto istoriją, pakeliauti savo savivaldybėje, seniūnijoje ar net netolimose kaimo apylinkėse.
Nors senieji Lietuvos kaimai turi nemažai kultūrinių, istorinių paminklų, vis dar traukiančių tiek praeivius turistus, tiek gimtinėn tebesugrįžtančius vietinius, lengva pamiršti ir nematomus, laiko ir gyvenimo jau paslėptus kažkada gyvavusio gyvenimo įrodymus.
Kai kur dar galime atrasti po senu ąžuolu tebesislepiančią kapavietę, kitur – gamtos atgal pasiglemžtą istorinio, politinio ar socialinio įvykio vietą. Turbūt dažniausiai aptinkamos yra išnykusių vienkiemių bei kaimų liekanos.
Lietuvos–Lenkijos pasienis iš abiejų pusių gyvavo labai dinamiškai ir nepastoviai – nuo neįžengiamų miškų iki priverstinio gyventojų iškraustymo. Gaila, tačiau kai kurioms gyvenvietėms sovietinis pasienio zonos „iškraustymas“ tapo paskutiniu.
Panašiai nutiko ir tarp dabartinių Budzisko ir Smolnicos (Lenkijos pusėje esančių) kaimų gyvavusiam Žaliosios kaimui. Nors dabar ten belikę tik keli buvusių pastatų griuvėsiai, kelios rūsių duobės, vietovė mena kažkada buvusį nemažą kaimą su daug istorijų ir išgyvenimų.
Juos knygoje „Kaimų istorijos: Žalioji, Sabaliavas, Durbė, Garnabūdis, Naujas Kaimas, Vilkavizna, Komenka, Santaka” (2011) aprašo jos sudarytojas, iš to paties kaimo kilęs muzikantas, Kalvarijos garbės pilietis Vincentas Kazimieras Svitojus.
Žaliosios kaimas čia apibūdinamas kaip visai nemažas, 15 sodybų turėjęs kaimas, įsikūręs kelio Peterburgas–Varšuva (dabar – Via Baltica) dešinėje. Senovinio gatvinio tipo, vėliau (apie XVIII a.) išskirstytas į vienkiemius, kaimas kažkada ėjo sulig pasienio vieškeliu, labai tvarkingai prižiūrimu ūkininkų bei valstybės.
Netgi rašoma, jog už neprižiūrėjimą kiekvienam ūkiui priskirtos kelio atkarpos galėjo grėsti įspėjimas ir bauda. Čia pat stūkso ir aukščiausias šiame Lietuvos–Lenkijos pasienio teritorijoje Žaliosios kalnas, kurį vietiniai vadino tiesiog Piliakalniu.
Nors dabar vietovė jau tankiai apaugusi medžiais ir kita augalija, nuo kalno vis dar atsiveria tikrai įspūdingi vaizdai – toli Lenkijos pusėn galima pamatyti.
Gyveno čia, kaip XIX–XX a. būdingiausia, daugiausia žemdirbyste besivertę žmonės, turėję po 18–20 ha dirbamosios žemės. Kitas, dėmesio vertas amatas, smulkiai ir kartais humoristiškai aprašomas V. K. Svitojaus knygoje, yra slapta prekyba ar, dabar dažniau vadinama, kontrabanda.
„Prekių“ gabenimas, pirkėjų-pardavėjų konkurencija, skundimai, abiejų šalių policija ir net areštas Liubavo (kaimas, esantis netoli Žaliosios, išlikęs ir dabar) šaltojoje buvo nereta kaimo kasdienybė.
Autorius linksmai aprašo vadinamo dropo (eterio – alkoholio), atgabento į Lietuvą, realizavimą: vyrai, dropo prisiragavę ir duona užkandę, net ugnimi spjaudyti pradėdavo, o naktį, namo eidami, sutikdavo velnią, kuris lydėdavo ir dažnai net paklaidindavo…
Nors apie 4-ąjį XX a. dešimtmetį pažymimas ryškus alkoholio vartojimo krašte sumažėjimas (jaunimas jo tiek nebevartojo…), pasienio gyvenimas išliko gana panašus.
Nuostabu tai, jog knygoje vis dėlto vyrauja pačių buvusių gyventojų, giminaičių ar kitų, viena ausimi girdėjusių, pasakojimai. Daug kalbama apie muziką, vyravusią žmonių gyvenimuose – čia daug prisideda ir pats Vincentas Kazimieras Svitojus, kilęs iš labai dainingos giminės, Jungėnų kapelos „Vėl gegužio žiedai“ įkūrėjas.
Aprašoma daug įdomių bei įsimintinų nutikimų, o šie pateikiami po šeimų, gyvenusių Žaliojoje, vardais. Pasakojimai leidžia labai artimai susipažinti su kaimu ir buvusiais jo gyventojais – rodos, jog ten ir dabar gali ką nors surasti.
Galbūt tokia ir yra kaimų dalia – vieni kaimai kuriasi, kiti nyksta. Nors dabar gyvenvietės labiau linksta miesto rajonų link, senovinių, lietuviškų kaimų istorija turi išlikti gyva.
Mirė legendinės kapelos „Gegužio žiedai“ vadovas Vincentas Kazimieras Svitojus
– ve.lt/gyvenimas/mire-legendines-kapelos-geguzio-ziedai-vadovas-vincentas-kazimieras-svitojus?utm_source=ve.lt&utm_medium=referer&utm_campaign=webpushr