Moksliniai tyrimai rodo, kad net suaugę vaikai sunkiai išgyvena tėvų skyrybas, nes tai reikalauja nemažai pastangų prisitaikyti prie pokyčių. „Kartais tam prireikia net psichologinės pagalbos, nes keičiasi labai daug dalykų.
Lygiai taip pat jaučiasi ir paaugliai, nes jie jaučiasi nesaugūs, dėl to kyla įvairios neigiamos reakcijos ir jausmai“, – teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU), Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto, Psichologijos instituto profesorė, knygos „Myliu ir mamą, ir tėtį“ autorė prof. Jolanta Sondaitė.
Naujausiame universiteto tinklalaidės „Tėvų kanalas“ epizode MRU Psichologijos bakalauro, Teisės psichologijos magistrantūros, Verslo psichologijos magistrantūros ir Mediacijos magistrantūros studijų programų dėstytoja kalba apie tėvų skyrybų procesus, analizuoja atvejus ir diskutuoja apie tai, kaip išvengti arba bent jau sumažintį žalojantį skyrybų poveikį savo vaikams.
Paauglystė ir lytinė branda yra tas metas, kai reaguojama į aplinką ir jos pokyčius itin jautriai. Ankstyvoje paauglystėje į tėvų skyrybas yra reaguojama labai jautriai, o jei paauglystė yra vėlyva, tada vaikai bando suprasti tėvų skyrybų priežastis.
Tačiau gali atsirasti noras kritikuoti ir kaltinti vieną iš tėvų, ypač tą, kuris pasiūlė skyrybas. Tada gali nukentėti bendravimas su vaiku. Dėl to tėvams tenka labai didelė atsakomybė to ryšio neprarasti skyrybų metu.
„Viena dažniausių klaidų, kurias daro besiskiriantys tėvai, yra staigus išsikraustymas iš namų, nepakalbėjus apie tai su savo paaugliais vaikais. Dėl to, jie labai įsiskaudina ir vėliau užtrunka labai daug laiko kai norima atstatyti tarpusavio santykius. Patariu, iš anksto paruošti vaiką ar vaikus, rengiantis išsikraustyti vienam iš tėvų.
Kitu atveju, paaugliui lieka psichologinės žaizdos visam likusiam gyvenimui, nes jis supranta, kad jį išdavė ir paliko vienas iš tėvų. Kita klaida – pateikti paaugliui skyrybų priežastis kaip kaltinimus vienam iš tėvų.
Paauglys, dažnai tapatinasi su tos pačios lyties vienu iš tėvų ir asmeniškai priima neigiamus jausmus ir kaltinimus. Bet koks kalbėjimas apie skyrybas, turėtų būti protingas“, – savo įžvalgomis dalinosi MRU profesorė.
Geriausia, kad abu tėvai kartu kalbėtų su savo vaikais, o jei tai yra skirtingo amžiaus vaikai, tuomet reiktų kalbėtis su kiekvienu iš jų atskirai. Svarbu vaikui pasakyti, kad mes ir toliau rūpinsimės ir mylėsime tave, nepaisant ar būsime kartu ar atskirai.
Jei kartu kalbėtis su vaikais neišeina, tuomet svarbu, kad vienas iš tėvų imtųsi šio pokalbio ir paaiškintų, kad tėvams drauge gyventi yra per sunku ar sudėtinga.
Dažniausios paauglių reakcijos į tėvų skyrybas
Anot psichologės prof. dr. J. Sondaitės, pirma paauglių reakcija į tėvų skyrybas dažniausiai pasireiškia įvairiais būdais. Vienas iš jų gali būti neigimas, kad lyg ir nėra jokios reakcijos.
Skyrybos šiais laikais yra gana dažnas reiškinys, tad dažnai paauglių aplinkoje yra draugų, kurių tėvai yra išsiskyrę, todėl jie gali įžvelgti ir tam tikrą naudą. Dažnu atveju tėvai labai stengiasi vaikams atlyginti dėmesio stoką brangiais pirkiniais ar kelionėmis.
Būna ir tokių atvejų, kad paaugliai pasirenka gyventi su tuo iš tėvų, kuris yra mažiau reiklus. Pavyzdžiui, jei tėvas yra laisvų pažiūrų ir leidžia rinktis nori ruošti namų darbus ar gali ir neruošti, o mama yra ta, kuri prižiūri ir labiau kontroliuoja. Tada vaikas gali rinktis gyventi su tėvu, nes ten daugiau laisvės.
Todėl be galo svarbu, kad tėvai bendradarbiautų, nustatant taisykles, nes kitaip suvaldyti paauglio elgesį bus be galo sunku. To gali nenutikti, jei vaikas turi savo tikslus, mėgstamas veiklas ar draugus, rodančius teigiamą pavyzdį.
Kita gana dažna reakcija yra pyktis ir agresija, kuri gali pasireikšti ir smurtavimu mokykloje. Dažnai pyktis gali būti nukreiptas ir į patį save, kuomet paauglys pradeda save žaloti, vartojant alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas. Taip jis reikalauja dėmesio ir supratimo.
Todėl labai svarbu, kad būtų sudaryta saugi erdvė, kur paauglys galėtų išreikšti susikaupusius neigiamus jausmus. Nemažiau svarbu būti šalia vaiko, kai jam to labiausiai reikia. Taip pat dažnai paaugliams kyla noras keršyti tėvams ar nenoras bendrauti.
Tokiu atveju reikėtų nenustoti jam rodyti dėmesio, kad jis žinotų, jog visada galės kreiptis į tėvą arba motiną ir bus priimtas. Tėvams reikia būti labai lankstiems ir domėtis vaiko norais.
Tėvams svarbu prisiimti atsakomybę, mokėti atsiprašyti ir išlaikyti pagarbą
Esminis klausimas, kylantis tėvams yra: kaip praeiti skyrybų procesą tokiu būdu, kad jis mažiausiai sukeltų neigiamų pasekmių vaikams? Nesvarbu koks vaikų amžius, svarbu, kad tėvai būtų nusiteikę bet kokiu atveju apsaugoti tolimesnius tėvų ir vaikų santykius.
Tačiau tam, reiktų turėti tam tikrų žinių ir gebėjimų, todėl retai tenka matyti tokias skyrybas, kur vaikai jaučiasi apsaugoti ir atsižvelgiama į jų poreikius bei savijautą.
Dažniau girdime abipusius pykčius ir kaltinimus, kurie labai žaloja vaikus. Jie jaučia stiprų ryšį su abiem tėvais, dėl to reiktų tinkamai pasiruošti ir stengtis neįvelti vaikų į tarpusavio nesutarimus.
„Klaidinga teigti, jog skyrybos įvyko dėl vieno iš tėvų kaltės. Dažnai jei jau vyksta skyrybos – tai būna tik žymiai ankstesnio santykių griuvimo proceso pasekmė.
Atsiradus trečiam asmeniui, svarbu prisiimti atsakomybę ir mokėti atsiprašyti. Liūdniausia kai tėvai, užsitęsus skyrybų procesui, stengiasi „papirkti“ vaiką, siekdami jo palankumo, nes dažnai paaugliai dalyvauja ir teismo posėdžiuose, kur yra svarstoma vaiko gyvenamoji vieta, su kuriuo iš tėvų jis gyvens.
Dažnu atveju, atsitinka taip, kad tėvai vengdami finansinės atsakomybės, stengiasi sulaukti teismo sprendimo savo naudai, o vėliau nepaiso vaiko norų, nevykdydami savo įsipareigojimų“, – savo, kaip mediatorės patirtimi dalijosi psichologė.
Ypač vaikui sunku, kai tenka priimti naujus tėvų partnerius. Tam reikia laiko. Labai svarbu yra tai, kokį elgesį tėvai rodo, nes nuo to priklausys, kaip vaikui ateityje seksis sukurti romantinius santykius ir sukurti šeimą. Svarbu, kad tėvai po skyrybų, veiktų kaip komanda ir kartu spręstų vaikų reikalus.
Vaikams itin svarbus yra saugumo poreikis. Be galo svarbu, tėvams skyrybų procese, tinkamai pasirūpinti savo poreikiais, kad šalia esančių vaikų nepaverstų savo psichologais ar partneriais, kuriems užkrautų savo neigiamus jausmus bei atsakomybę už savo veiksmus.
Tada jie gebės išklausyti ir patenkinti vaiko poreikius. Reiktų nepamiršti išlaikyti tarpusavio pagarbą ir vaikui psichologiškai leisti mylėti abu tėvus.
