Vienas iš išskirtiniausių Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų fonduose esančių archeologinių radinių yra 2015 m. surastas ir XIII a. pabaiga datuojamas balnas.
Vienos nuomonės, kada Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys pradėjo naudoti kietą balną su geležinėmis kilpomis, nėra. Balnas, kaip sudedamoji žirgo aprangos dalis, Lietuvoje atsirado jau VI–VIII a., o išplito I tūkst. pabaigoje – II tūkst. pradžioje.
Mūsų regione per archeologinius tyrimus surastų atpažintų medinių balnų dalių yra vos keletas: medinių balno dalių aptikta 1984 m. tyrinėjant Naugardo miestą ir 2008 m. – Aleikos-3 kapinyną Prūsijoje. Gausiai kaulinėmis plokštelėmis dekoruoto balno dalių rasta 2009 m. Keine Kaup kapinyne Sambijoje.
Atliekant medinio ūkinio pastato tyrimus į šiaurę nuo aikštelės, kurioje XIII a. pabaigoje – XV a. stovėjo Ankstyvoji mūrinė pilis, jo viduje, duobėje su lentomis sutvirtintais kraštais („aruode“ (?)), buvo surasta keletas medinių dirbinių, tarp kurių buvo ir balnas.
Atlikti dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad tiek pastato, tiek jame buvusio „aruodo“ statybai naudota 1281–1282 m. nukirstų medžių mediena. Pastatas nugriautas iki XIII a. pabaigos, ant jo liekanų pastatytas kitas statinys, kurio mediena datuojama 1297 m. ar keletu metų vėliau. Taigi balnas pagamintas ir naudotas XIII a. antroje pusėje.
Balno karkasas pagamintas iš keturių medinių dalių: priekinio ir galinio lankelių (gugų) ir tarp jų esančių dviejų lygiagrečių suolelių lentelių [2]. Priekinis ir užpakalinis balno lankeliai (gugos) padaryti iš klevo (Acer sp.), o suolelių lentelės iš liepos (Tilia sp.) Į priekinį ir galinį lankelius įkaltos geležinės vinys.
Manoma, kad jomis buvo pritvirtinta odinė dalis, skirta raiteliui sėdėti. Medinės dalys greičiausiai buvo sujungtos virvėmis ar odiniais dirželiais. Jungimo dalių neišliko, tačiau mediniame korpuse matyti dalių sujungimo vietoms tvirtinti padarytos skylės.
Ant visų medinių balno dalių rasta polichromijos, tačiau ji išlikusi labai fragmentiškai – apie 8 % balno paviršiaus. Iš turimų likučių galima atsekti, kad balnas turėjęs atrodyti įspūdingai – jo paviršius buvo dengtas raudonos spalvos fonu, kuris ištapytas spalvingais lenktų linijų ornamentais.
Daugiausia tapybos rasta ant galinio lankelio nugarinės pusės. Priekinio lankelio šonai apkalti kauliniais, siaurais, išlenktais apkalais, viršus puoštas trapecijos formos ragine plokštele, dekoruota 8 skriestuvinių akučių ornamentu. Siaurais apkalais apkaltas ir galinio lankelio pakraštys, ir viena suolelio lentelė.
Apkalai prie medinių dalių pritvirtinti iš rago pagamintomis vinimis. Identiškų, datuojamų XIII–XIV a., iš kaulo ir rago pagamintų apkalų, skirtų pritvirtinti odą ir papuošti medinių balnų pakraščius, yra surasta kauladirbio amatininko sodyboje Kernavėje.
„Aruode“ atskirai nuo balno taip pat rasta iš odos pagamintų dirbinių – gali būti, kad tai tam pačiam balnui priklausančios dalys. Surastas balnas pagal konstrukciją priskirtinas rytietiškam tipui, tokio tipo balnai iki šių dienų naudojami Centrinės Azijos šalyse.
Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2014–2015 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1680, 1681.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 758/14297 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
Dendrochronologinius ir medienos nustatymo tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
Tapybos grunto ir polichromijos SEM-EDX analizę atliko Medeina Steponavičiūtė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Kaulo ir rago tyrimus atliko dr. Giedrė Piličiauskienė (Vilniaus universitetas).
Medžiagą parengė Egidijus Ožalas. Fotografas Vytautas Abramauskas. Dailininkės Rita Manomaitienė ir Rima Ašmenaitė.
Naudota literatūra:
Skvortsov K., Khokhlov A. „Findings of Saddles from Archaeological Excavations in Prussian Cemetery Aleika-3 in Samland (Preliminary Publication)“, in: Archaeologia Baltica, vol. 11, Klaipėda, 2009, p. 343–347.
Luchtanas A. „Kaulo ir rago dirbiniai“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, kn. 1, d. 4: Archeologinių radinių konservavimas nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. J. Senvaitienė ir kt., Vilnius, 2014, p. 302–303.
Baubaitė D., Pukienė R., Steponavičiūtė M. „XIII a. II p. polichromuoto balno iš archeologinių tyrimų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai ir konservavimo problematika“, in: Restauravimo slėpiniai: kūrinių kelias į gyvąjį meno vertybių pasaulį. Konferencijos pranešimų rinkinys, sud. R. Kasiulytė, V. Lukšėnienė, R. Švelnikas, Vilnius, 2016, p. 19–26.
Baubaitė D., Blaževičius P., Kalėjienė J., Pukienė R. „Oldest saddle in Lithuania: from the trench to the showcase“, in: Research. Dilemmas. Solutions. The 12 th Baltic states triennial conservators’ meeting, ed. J. Senvaitienė, Vilnius, 2020, p. 48–63.
Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a. / A nation skilled in war. The Lithuanian military elite in the 13th–14th centuries. Tarptautinės parodos katalogas / International exhibition catalogue, sud. / comp. P. Bugys, S. Venckūnienė, E. Zaveckienė, Vilnius, 2020, p. 182–183.
Хорошев А. С. „Седло начала XIII в. из Новгорода: (Опыт реконструкции)“, in: ННЗ, вып. 18, 2004, c. 175–188.