Nuo gegužės 22 d. visuomenei duris atvėrė atnaujinti kultūros ir mokslo mecenato kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai Plungėje.
„Nuo šiol rūmuose sukurtos galimybės ne tik skleistis elitinei kultūrai, bet ir patraukliomis formomis naujai pristatyti Oginskių sukauptas meno vertybes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinio kelio pradžios pėdsakus Plungėje, XX a. Lietuvos dailininkų, ypač žemaičių, kūrybą, muziejuje saugomą archeologijos kolekciją. Atkurtose erdvėse bus galima vykdyti edukacines programas, mokslines konferencijas, meno ir kultūros istorijos informacijos kaupimą bei sklaidą“, – sakė čia įsikūrusio Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, kviesdamas apsilankyti atnaujintuose XIX a. kunigaikščių Oginskių statytuose reprezentaciniuose rūmuose, vadinamuose Žemaitijos Versaliu.
Įgyvendinant projektą „Plungės dvaro sodybos Mykolo Oginskio rūmų rekonstravimas ir modernizavimas, kuriant aukštesnę kultūros paslaugų kokybę“, 2019–2021 m. atlikti M. Oginskio rūmų tvarkybos, restauravimo, remonto darbai: sutvarkytas rūsys, šešios salės, pagal turimą ikonografinę medžiagą atkurta rūmų biblioteka su baldais, sutvarkyta vakarinės dalies mansarda, laiptinė, pakeistos durys ir langai didžiosios salės, fojė bei antrojo aukšto balkono salėje, pakeista dalis stogo dangos.
Taip pat įsigyta bei įrengta viešųjų kultūros paslaugų teikimui reikalinga įranga: interaktyvūs stendai, bibliotekos interjero, rūmų virtuvės įranga, liftas, keltuvas, kilnojama lauko estrada, edukacinės klasės įranga. Į išskirtines rūmų erdves grįžo kunigaikščių Oginskių laikus menantys meno kūriniai.
Projektui įgyvendinti Kultūros ministerija skyrė beveik 740 tūkst. eurų ES struktūrinės paramos lėšų, dar 491,7 tūkst. eurų prisidėjo vietos savivaldybė. Tai – baigiamasis pagrindinio M. Oginskio rūmų pastato atnaujinimo ir autentiško atkūrimo, vykusio nuo 2010 m., etapas. Šiuo metu taip pat vykdomas Plungės M. Oginskio dvaro sodybos žirgyno pastato pritaikymo visuomenės kultūros ir rekreacijos reikmėms projektas.
Be „edukacijos“, „rekreacijos“ niekaip. Kaip kokia maliarija.
verta dėmesio vieta. Plungės dvaro parke auga ne tik vadinamasis Perkūno ąžuolas, bet ir kai kurie kiti, galimai susiję su senuoju tikėjimu. Vienas ypač suglumino, nes atrodo gana jaunas – gal kokių 2-3 šimtų metų, jei ne dar jaunesnis, bet taip pat yra veiduotas, o juk kažkas turėjo jį, jau gana paaugusį medį, suformuoti, ir palyginus dar visai neseniai – ne anksčiau nei 18 amžiuje. Taigi, mįslė – ar tai žmonių darbas (vadinasi, tuo užsiimančių dar buvo, bet juk vieta tai ne nuošali ir ne vieša, o daugiau ponų parodai skirta), ar gamtinių (o gal ir antgamtinių) jėgų?
Gal nuotraukų esate padaręs? Galėtumėte su Alku pasidalinti? Būtų labai įdomu pažiūrėti! O tiems, kas negali sau leisti keliauti (ypač moksliukams, gamtos, etnokultūros mokytojams) itin naudinga. Bet ir tiems naudinga, kas keliauja ir gali sau tai leisti – gal ne sykį praėjo, dėmesio neatkreipę, kaip Tamsta tai mokate. Jiems tai būtų pamoka atidžiau žvalgytis, kad nepraleistų nenupaveikslavę to, kas gal tik jiems vieniems į akis krito…
taip, nuotraukų pasidariau, tik ne visos tinka viešinimui, nes yra ir su žmonėmis, bet yra ir tinkančių. Deja, internete jų nesu patalpinęs, tad nuorodų duoti negaliu. Gal reikės kada nors kokį straipsnelį parašyti – tuomet įdėčiau ir nuotraukas.
Apskritai tai žmogus nuolat nesąmoningai stebi aplinką, ir jei pasąmonė joje pastebi kažką neįprasto, siunčia jau sąmoningą signalą atkreipti į tai dėmesį. Tai yra, jei kažkoks medis patraukia mūsų dėmesį, galima stabtelėti ir pasiaiškinti, dėl kokios priežasties jis mus sudomino. Kartais to vietoje ir neišsiaiškinsi, o tik vėliau, nagrinėjant padarytas nuotraukas. Panašiai ir su tuo minėtu jaunesniu medžiu – pastebėjau jį visiškai atsitiktinai. Tiesiog nežinodamas ieškojau parke Perkūno ąžuolo, bet vieną (pasirodo tikrąją), apėjau iš tolo, tardamas, kad ten praeisiu vėliau, nes ant tako prie jo būriavosi nemažai žmonių ir nebūtų išėję pasidaryti gerų nuotraukų, o bevaikščiojant akį patraukė kitas – tiek, kad tada net pamaniau, jog tai ir bus tas Perkūno ąžuolas, nes kamiene labai aiškiai matėsi galvos ir figūros. Gali būti, kad labai didelę reikšmę turi apsilankymo laikas ir apšvietimas (iš kurios pusės ir kokiu kampu krenta Saulės spinduliai). Skirtingai negu įprasta dabartinės mūsų kultūros žmonėms, kai skulptūra išreiškia vieną idėją ar vieną asmenį, ant medžio kamieno (kaip ir ant akmenų) būna pavaizduoti keli skirtingi ar persiklojantys vaizdai, kurių vis kitoks matosi, žiūrint iš skirtingų pusių. Ne visi jie yra ryškūs ir aiškiai matomi.
Norint palavinti akį, galima pamėginti paieškoti tų vaizdų kitose internete prieinamose ar iš kitur gautose nuotraukose, pavyzdžiui (tiesiog paieškojau internete, o ne specialiai atrinkau): (1) atrasti veidą šiame, deja bet šiemet nuvirtusiame, Šaravų ąžuole (išdidintoje nuotraukoje – keli pirštai virš apatinės šakos) – nuotraukoje yra veidų ir figūrų ir žemiau, netgi didesnių, bet matosi ne taip ryškiai, arba (2) atrasti M.Daukšos ąžuole (to, kur Babėnuose, o ne Betygaloje) šviesų ant žemės stovinčios ir plačiai besišypsančios didžiaakės “babos” lyg su Saule karūnoje ar plaukuose “stulpą”, o tada ir aukščiau jos esančius veidus, žiūrinčius į įvairias puses, ar figūras, vaizdus – iki pat trečiojo šakų vainiko. Gaila, nė vieno iš tų dviejų ąžuolų aš dar neaplankiau (o Šaravų jau stovinčio ir nepamatysiu). Suprantama, galima labiau įsižiūrėti ir į kitų senųjų ąžuolų nuotraukas, neišskiriant ir Stelmužės ąžuolo. Jei nesimato, galima pamėginti pritraukti ar nutolinti vaizdą, prisikišti prie ekrano ar atsitraukti, pasukti ekraną į vieną ar į kitą pusę, ar pan.
Ačiū už paaiškinimą!
Bet mane dar labiau paskatinote kaulyti Tamstos vaizdinės pamokėlės – nuotraukų ar tik būtent tų nuotraukos dalių, naudingų kaip vaizdumo priemonė galerijos. Nuotrauka (ar tinkamo vaizdo iškarpa), o po ja – trumpas paaiškinimas. Kita, kurioje išdidinta jau kita figūros detalė – ir vėl paaiškinimas. Ir .t.t. O pateikiant tik reikiamas ąžuolo, akmens ar kito objekto detales, yra galimybių ten patekusių žmonių veidus „iškirpti”, ar uždengti kad ir medžio šaka ar dar kaip.
Kiek dar liko žmonių, mokančių pastebėti akmenis – kad šis ar kitas „kažkoks ne toks”? ir ne tik pastebėti, bet ir „iššifruoti” juos? Kas juos šiandien pamokys? Ar perskaityti medžių saugomą žinią? Žinau kas! Ogi… -.-.- ! 🙂 Kada nors. Kai vieną kartą pabudęs pajus, jog galvoje visas planas subrendo. 🙂