Balandžio 21 d. Seimo Ateities komitetas rengė jau 8-ąją neformaliąją „Lietuvos intelektualinio savarankiškumo“ diskusiją, kurioje švietimo žinovai dalijosi mintimis apie švietimą po 2030 metų.
Lietuvos švietimo sistema palaipsniui pertvarkoma pagal nūdienos tikrovę, tačiau nekyla abejonių, kad ateities švietimo sistemoje nebeliks egzaminų, daugės mentorystės praktikų, mažės tiesioginio kontakto, o žmogus taps savo išsilavinimo savininku.
Tokioje sistemoje pats asmuo rinksis, ką jam mokytis, kada ir kaip mokytis bei, kaip pabaigus vieną žingsnį, projektuoti savo ateitį toliau.
Diskusijoje buvo pabrėžiama, kad kryptingai judant link ateities švietimo sistemos, privalomai turi keistis senoji mąstymo – „mokytojas–mokinys“ – nuostata.
Pastaroji griežtai prieštarauja mokymosi visą gyvenimą krypčiai, nes joje mokytojas nesimoko, o tik perteikia kadaise įgytas žinias.
Šalyje yra nusistovėjęs požiūris į švietimą, pirmiausiai kaip į paslaugą, kurią mokytojas kokybiškai turi suteikti mokiniui.
Tačiau, ar švietimas gali būti paslauga, jei mąstome, kad švietime lygiaverčiai turi dalyvauti besimokantysis ir mokantis jį asmuo?
Atsakinėdami į pastarąjį klausimą diskusijos dalyviai teigė, kad švietimo procesą reikėtų pertvarkyti į savanorišką apsikeitimą patirtimis. Taip švietimas būtų grindžiamas lygiaverčiais susitarimais, bendravimu ir dalijimusi.
Reikalinga keisti dabartinę švietimo sąvoką: švietimas turi būti suprastas ne kaip paslauga, o pirmiausia – kaip sąveika tarp žmonių.
Suvienijus politines, žinovines, protines ir akademines jėgas, Lietuvos švietime po 2030 m. turėtų didėti magistrantūros ir doktorantūros vietų skaičius universitetuose iki 20 proc., nuo visų studentų skaičiaus (palyginimui, šiandien tokių vietų – 3 proc.).
Pabrėžiant tarpdiscipliniškumo svarbą, netolimoje ateityje reikėtų panaikinti trukdžius, kurie neleidžia viena studijų programa suteikti dvi kvalifikacijas ar įgyti papildomų gebėjimų darbo vietoje.
Po 2030 m. universitetai be sienų turi tapti ne išimtimi, o sisteminiu pokyčiu. Bendro Europos universiteto sumanymui jau ruošiasi ir Lietuva, ir Europa.
Renginyje dalyvavo ir atsakymų į klausimus ieškojo:
Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė prof. dr. Saulė Mačiukaitė-Žvinienė; Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas;
Šio komiteto narė Vilija Targamadzė, Lietuvos verslo konfederacijos generalinė direktorė Eglė Radišauskienė;
Vilniaus švietimo pažangos centro, Vilniaus universitetas, švietimo analitikė Jūratė Litvinaitė, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Juras Banys ir kiti virtualaus forumo dalyviai. Diskusiją moderavo Seimo Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata.
Diskusija apie švietimą po 2030 m.:
Ramūnas Aušrotas. Ko trūksta Nacionaliniame susitarime dėl švietimo politikos?
– propatria.lt/2021/10/ramunas-ausrotas-ko-truksta.html
∙ Švietimo organizavimo decentralizacija
∙ Tėvai kaip strateginiai švietimo sistemos partneriai
∙ Alternatyvaus ugdymas
∙ Vertybinis ugdymas
∙ Šeimai ir tautai draugiškas ugdymo turinys
∙ Investicijos į dirbantį mokytoją
Atidžiai susipažinus, tik šiurpas nukrato nuo kosmoso, paskelbto čia Alke. Planuojama minia silpnutėlių bakalaurų be egzaminų, kurie galimai gebės dirbti tik „vadybininkais“ – pardavinėti grybus, obuolius ir kebabus? Bet turės būti rengiamas ir mažytis mažutėlis puikiai išsilavinęs elitas! Neabejoju tuo. Jei šiuolaikiniai mokytojai nesimoko, tai sporto ministerijos bėda. Bet koks tikras specialistas visą gyvenimą mokosi, tam yra privalomas tęstinis mokymasis.