Gyvenime į praradimus žiūriu mistiškai. Artimą ryšį praradusį žmogų lyginu su kūdikiu, kuris netikėtai prarado maitinimą motinos krūtimi. Atsitikus nelaimei reaguojame kaip įprasta – verksmu. Tai yra mūsų pagalbos šauksmas. Manau, nėra skaudžių temų gyvenime. Yra tik neišgyventi gilūs jausmai, kurie išlaisvinami arba slopinami. Praradimai skatina susimąstyti ir tapti geresniais negu buvome prieš tai.
Tai ištrauka iš Giedriaus Kiškio baigiamos rašyti knygos „Praradimai: Prieš, Per, Po“. Ši knyga – jauno vaikino dienoraštis, tikrais įvykiais paremta gyvenimiška istorija, kurioje pasakoja apie savo prisikėlimą po skaudžių praradimų šeimoje.
Autorius tikina, kad rašymas sugrąžino jį į gyvenimo vėžes
Knygoje-dienoraštyje Kiškis aprašinėja labai jautrius ir tikrus prisiminimus apie prarastą tėvą, brolį, močiutę, kitus artimuosius. Autorius teigia, kad šis dienoraštis padės panašaus likimo broliams ir sesėms, kurių Lietuvoje yra labai daug. Toli gražu, ne kiekvienas po netikėtų ir skaudžių gyvenimo įvykių nepalūžta, nebaigia gyvenimo alkoholizme ar net savižudybe.
Skaitymas apie panašius bendraamžio išgyvenimus padeda išeiti iš užburto nelaimių rato.
Tikiu į begalinę meilę pasauliui ir jo gyventojams. Neprarasiu tikėjimo, kad žmonės linkę padėti vieni kitiems. Pirmoji knygos idėja buvo pagerbti ir dedikuoti ją visiems prarastiems savo Artimiesiems. Bet atsitiko taip, kad perėjau nevalingą apsivalymą. Mano paties knyga tapo asmenine reabilitacija, kurios visą gyvenimą ir ieškodavau po kiekvieno praradimo, – Ištrauka iš G. Kiškio knygos skyriaus „Išpažintis yra tikėjimas“.
Vienas brangiausių žmonių Giedriui – jo močiutė. Jai skirtas visas skyrius. Giedrius rašo:
Praėjo 9 metai, 1 mėnuo ir 14 dienų. Pakankamai daug, kad pasiilgčiau Tavo šypsenos, Baba! Auksinės šypsenos ne tik dvasiškai, bet ir išoriškai. Pasiilgau Tavo aukštesnio balso tembro: visada nuotaikingo ir džiaugsmingo, dažnai pamokančio. Niekados nesugebėjai aprėkti ar atšiauriai bendrauti su manimi. Net tada, kai nugvelbdavau centus iš Tavo ar Broniuko slėptuvių.
Pasiilgau Tavo ryškiai juodų plaukų ir mylinčios širdies! Manau, kas Tave pažinojo, galėtų tikrai pasakyti, kad skonį turėjai ne tik maistui, bet ir nepriekaištingai ir solidžiai išvaizdai. Gražiausiai man atrodei per savo dukros vestuves! Ryškiai raudonas švarkelis man negali išeiti iš galvos. Ta gyli, raudona spalva, kurią dažnai pasirinkdavai šventiniais laikotarpiais… Žinau, dabar negaliu Tavęs paklausti, ar tikrai ši spalva Tau gražiausia!..
Nors neatsimenu Tavęs sakančios, kad mane myli, tačiau aš jaučiu tai visa širdimi, kurioje Tu esi giliai pasislėpusi. (Ištrauka G. Kiškio knygos skyriaus „Dama“).
Dauguma žmonių, bent ausies krašteliu išgirdę šio vaikino istoriją, lieka pakraupę
Būdamas dar labai jaunas jis neteko visų savo artimųjų. Bet įgijo naują artimąjį – Plunksną. Savo knygoje Kiškis veda analogijas, kad nūdienų žmonės pradeda sklęstis lyg skląsčiai, o išsaugoti žmonių nuoširdumą ir supratingumą galima tik per visiško atvirumo kelią.
Dažnas žmogus pripažįsta: „nežinau, ką tau pasakyti“, „nežinau, ką tau patarti“. Bet pasitaiko ir tokių, kurie nežinodami bando „patarti“ ar „padėti“. Kiškis sako, kad apie netektis ir praradimus žino tiek daug, kad jausmams nebetilpus širdyje, teko imtis rašymo. Kaip ir Anos Frank dienoraštyje rašoma: Popierius atlaiko daugiau nei žmonės.
Pirmoji autorinė knyga
Dienoraščio, o ir būsimos knygos, autorius tikina, kad kūrinio žanras bus labai platus ir išeinantis iš visų literatūrinių rėmų, nes juk tai ne tik dienoraštis, bet ir pirmoji autorinė knyga, pirmas eksperimentas rašyti tokios apimties veikalą. „Juk niekam nepatinka ilgi ir sudėtingi tekstai. Todėl nusprendžiau praplėsti ir pagerinti savo paauglystės dienoraštį. O ar tai bus tik dienoraštis, sužinosime visai netrukus“, – teigia būsimas literatūros debiutantas.
„Užuojauta“, – tyliai nuskamba iš žmonių lūpų. Juokinga… Valgai dabar? Skanaus! Skaniau pasidarė nuo šio žodžio? Galbūt tai etika, mandagumas, bet tai ne maistas. Tad nei mano, nei kitų panašaus likimo žmonių atveju, tos pačios banalios frazės („užuojauta“, „laikykis“, „viskas bus gerai“) yra tik tušti žodžiai, – Ištrauka iš G. Kiškio knygos skyriaus „Gailestis sau ir kitiems“.
Parama knygai – prenumerata
Būdamas dar labai jaunas (21 m.), šis, iš Švenčionėlių kilęs vaikinas, iš karto susiduria ne su vienu, o su dviem iššūkiais. Parašyti ir surinkti paramą leidybai. Turėdamas didelę redaktoriaus patirtį nusprendžiau padėti ir tapau jo knygos redaktoriumi. Už dyką.
Nes ir mane kažkada jauną, anksti artimus žmones praradusį, palaikė ir parėmė svetimi žmonės. Tokia knyga yra ne visai pagal mano, kaip gamtininko, mėgstamą tematiką, bet galiu užtikrinti, kad ji bus įdomi ir reikalinga. Ypač tiems, kuriems sunkiu metu reikės tylaus psichoterapeuto knygų lentynoje.
Tad kviečiu užsiprenumeruoti šią knygą ir tokiu būdu paremti jos leidybą. Nesvarbu, kokią paramą skirsite – vis tiek būsite tarp pirmųjų šios knygos skaitytojų (mokėjimo paskirtyje nurodykite savo adresą, kuriuo knygą reiktų išsiųsti).
Numatoma, kad knyga pasirodys šių metų pabaigoje (priklausomai nuo to, kiek greitai surinksime reikiamą sumą).
Duomenys knygos prenumeratai:
Gavėjas: Giedrius Ralikauskas
Sąskaitos numeris – LT607300010166746535
Pavedimo paskirtis: Parama knygai (ir jūsų adresas, knygą gausite į namus).
P.S. Tikra autoriaus pavardė yra Ralikauskas, o Kiškis – ne tik literatūrinis pseudonimas, bet ir bandymas susigrąžinti prarastą giminės pavardę.
Vandalai ėmėsi naikinti Galvės ežerą? Rengia pasaulinį čempionatą, kur varžysis nepaprastai galingų variklių bolidai.
Liberalios širdies ministras Gentvilas mielai sutiko, Kol kas tik KM ir Trakų parko vadovybė prieš. AM keis įstatymą? Kas ežerui kenkia (dugnui ir krantams), kas garso atakomis žudo viską, kas vandenyse gyva, ,,liberalams” nekenkia – jie ministerijoje saugūs…
Aplinkosauga ir AM? Tai visiškai skirtingi klausimai – reikalai, todėl prie ko čia AM?