Su džiugesiu sekame, kaip viena po kitos pasirodo vietinių tyrimų pagrindu parengtos knygos. Jos išrikiuojamos knygynų lentynose, ir bene geriausiai matoma „Versmės“ leidyklos išleista Lietuvos valsčių serija. Šalia jų glaudžiasi mokyklų istorijos. Amžių sandūroje jų tebuvo tik kelios, dabar tokių istorijų – jau dešimtys. Pats laikas jas apžvelgti ir įvertinti. Tokiai apžvalgai pasirinktos trys gimnazijoms skirtos monografijos, parašytos Lietuvoje gerai žinomų autorių.
Gimnazijos istorijos (pa)rašymas – ne koks ten eilinis triūsas, kurį kasdien esi įgudęs dirbti, o ilgas, kelerius metus iš eilės trunkantis darbas – ėjimas į nežinomybę, jos išaiškinimas ir pateikimas. Pagal sudėtingumą, knygos autorių (ar sudarytoją) lydinčią įtampą, gimnazijos istorijai reikalingos medžiagos rinkimą, rašymo planingumą ir ritmą, parašyto darbo išleidimo sunkumus galima viską, drauge paėmus, suprasti kaip nuotykį. Tiesa, mūsų sąmonėje dažnai blyksteli nuotykio kaip pramogavimo supratimas: ieško nuotykio tas, kuris neturi ką veikti. Kur kas prasmingesnė nuotykio kaip išskirtinio įvykio, laimėjimo samprata. Kai JAV mokslininkai drauge su Prancūzijos ir kitų šalių tyrėjais Marse nutupdė išskirtinį ir dargi su lėktuvėliu tyrimo aparatą (marsaeigį), per pasaulį žaibo greičiu apskriejo žinia – tai bent nuotykis, pirmas toks žmonijos istorijoje.
Aišku, kad nuotykis nuotykiui nelygus: vienas didelis, o kitas dar didesnis. Kai pirmąkart pasirodo mokyklos istorija, jos bendruomenė vertina kaip reikšmingą nuotykį: gyvenome nežinodami savo mokyklos istorijos, o nuo šiolei gyvensime ją turėdami, gyvensime prasmingesnį gyvenimą, labiau juo didžiuosimės.
Istorijos, kurios maža išlikusių liudytojų, nelengvai parašomos. Užtat reta mokykla turi leidyklos išleistą savo istoriografijos kūrinį. Ją turi, jei atsiranda nebijantis didelės įtampos autorius, kuris, turėdamas daug laisvo laiko (jo daug turi pensininkai, jei dar puiki jų sveikata), gali atsidėti kelerių metų aukštos kvalifikacijos pasiaukojančiam darbui. Atsiranda istoriografų, kaip sakytų kritikai, keistuolių, kurie be atlygio, o tik vedini meilės gimtinei ir mokyklai, sutinka ilgai ir atkakliai dirbti keblų darbą. Tiesa, bent vienas iš trijų autorių gauna už tokios istorijos rašymą simbolinį atlyginimą (sakysim, vieno mėnesio atlyginimo dydžio užmokestį). Rašoma dėl pačios kūrybos, jos vertės ir prasmės, o ne dėl atlygio. Veik taip dirba dauguma Lietuvos rašytojų, kurie retai girdi žodį „atlygis“. Jie pragyvena ne iš kūrybos, o iš kito darbo – leidėjo, redaktoriaus, mokytojo, dėstytojo, gydytojo, žurnalisto, bibliotekininko… Būtų kitas kraštutinumas, jei kūrybos skatinimui būtų skirti dideli pinigai, kaip Lietuvoje praktikuojami projektai. Tada tokius, didelius pinigus užvaldytų apsukruoliai, „atsipirkdami‘‘ už gautus didelius atlyginimus dažniausiai abejotina gamyba (žinoma, būtų ir malonių išimčių). Lietuva – maža valstybė, turinti palyginti siaurą skaitytojų ratą (diskusijose kartais pabrėžiama – normalu, jei išleistą knygą perskaito 200 skaitytojų). Beje, ir didelėse šalyse knygų tiražai apmažėję dėl naujų žinių sistemų konkurencijos. Praėjęs tas metas, kai vienas JAV žurnalas E. Hemingvėjui už novelę sumokėjo 100 tūkstančių dolerių atlygį. Lietuvoje dargi pastebimas naujas bruožas – už atspausdintą kūrinį turi pats autorius (ar jo rėmėjai) mokėti leidėjui.
Neapmokamu (ar menkai apmokamu) darbu gali užsiimti kūrybos sėkmę išgyvenantys žmonės, prisirišę prie savo gyvenamos vietos, be galo ją pamilę ir užtat rodantys jai ištikimybę. Filosofas A. Šliogeris tokią meilę yra pavadinęs filotopija. Daug kas Lietuvoje myli savo gimtąjį kaimą ar miestelį, vis prisimena baigtą mokyklą ir pirmą mokytoją. Žodžiu, jie savyje apgyvendinę filotopiją. Toks nusiteikimas gali būti prielaida imtis vietinio tyrimo.
Lietuva – dideliu greičiu besikeičiantis kraštas: buvę kaimiečiai susikraustė į sparčiai augančius miestus, iš kaimų ir miestų šimtai tūstančių žmonių išvyko dirbti ir gyventi į užsienį. Traukiantis Lietuvai, ištuštėjo kaimai ir miesteliai, uždaryta daug mokyklų – kultūros židinių, negalinčių surinkti mokinių. Brangiu turtu liko buvusio gyvenimo prisiminimai. Norima turėti išnykusio kaimo, buvusios mokyklos, veikusios artelės istoriją. Ją galima turėti, jei atlieki vietinį tyrimą, surandi žmones, kurių gyvi prisiminimai ir nepradingęs noras papasakoti, kas buvo praeityje.
Mūsų krašte veikusios gimnazijos buvo svarbūs mokslo žinių ir kultūros židiniai. Todėl, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daug žvilgsnių pakrypo į turėtų gimnazijų, kartais vadintų mažaisiais universitetais, pusę. Pradėti švęsti jų jubiliejai. O jei jubiliejus, lyg ir privalu turėti gimnazijos istoriją. Kas gi tą istoriją galėtų parašyti, kas sutiktų paremti finansiškai jos išleidimą? Pirmiausia pamatomi gimnazijų auklėtiniai, tapę žurnalistais ir rašytojais, profesionaliais istorikais ir lituanistais, kraštotyrininkais ir muziejininkais… Žodžiu, jau įrodę polinkį ir gebą lokalią istoriją tirti, aprašyti ir ją paskelbti atspausdintu (kaip dabar sakoma, popieriniu) pavidalu. Tie kandidatai mokyklą baigusiųjų, jos vadovų ir mokytojų pirmiausia pamatomi ir kalbinami, dargi, pasitelkus patriotinius motyvus, raginami imtis darbo, kaip sakoma, pasiraitoti rankoves. „Tik tu gali parašyti – daugiau nėra kam“, – artikuliuojamas tiesiog pribloškiantis argumentas.
Gražiu būdu numatytas istorijos knygos autorius, įvarytas į kampą, nors dar dvejoja, ištaria: Sutinku. Jis puikiai žino, ko pageidauja kiti, bet nežino, ką pats ras archyvuose, kaip pavyks prikalbinti kitus gimnazijos auklėtinius parašyti atsiminimus, kad, anot poeto M. Martinaičio, būtų pradėtas gyvenimas į praeitį. Suprantama, kad sugrįžimai į mokyklinius metus autoriui yra mieli atsiminimai, bet kartu skverbimasis į kitų gyvenimą – sudėtingas veiksmas ir vyksmas, lydimas nuotykingumo. Tad gimnazijos istorijos rašymą tinka vadinti nuotykiu dar ir dėl autoriaus laukiamų nežinomų aplinkybių, visokiausių keblumų ir sunkumų. Nėra išankstinio įsitikinimo, kad visi kliuviniai bus įveikti ir bus ant stalo padėta knyga. Tokių, kurie įsipareigojo parašyti mokyklos istoriją, bet jos neparašė, tenka manyti, daugiau negu parašiusiųjų. Priežastys įvairios: autoriui pritrūko jėgų ir sveikatos, nepavyko reikiamų duomenų surinkti, nei rašymo, nei parašyto darbo išleidimo niekas finansiškai neparėmė. Lengviau pavyksta keblumus įveikti, kai rašoma rajono centrinės mokyklos istorija (daugiau gali padėti savivaldybė ir mokyklos administracija, biblioteka, krašto muziejus, jei jis veiksmingai veikia). Nepalyginamai sunkiau rašyti kaimo ar bažnytkaimio mokyklos istoriją (savivaldybė nevalioja visų tokių istorijų rašymo ir išleidimo remti, o vietovėje tiesiog neįmanoma rasti finansinių remėjų). Žinoma, visados ir visur būna malonių išimčių: knygos išleidimą paremia geri ir turtingi, į pelningą verslą išėję žmonės (žinoma, nereikėtų susižavėti retais atvejais).
Čia apžvelgiamų trijų gimnazijų istorijos knygų autoriai – darbštūs, turintys aukščiausius ir, svarbiausia, savo darbo vaisiais patvirtintus gebėjimus ir gerą vardą. Visi trys autoriai parašė savo gimnazijos istoriją jau būdami pensininkais, vadinasi, turėdami į marias laisvo laiko ir dėka gaunamos pensijos turėdami pragyvenimo šaltinį.
Raseiniškiams nebuvo sunku prikalbinti gimnazijoje 1926–1933 m. besimokiusį iš Kalnujų krašto kilusį Viktorą Alekną, Lietuvos rašytojų sąjungos narį, populiarios knygos „Salomėja“ (išleistos net trys laidos) autorių, Širvintų krašto garbės pilietį… Rašytojas, buvęs tremtinys, pirma sutiko parašyti gimnazijos istoriją, o nuogąstauti jis pradėjo po to, kai atėjo metas imtis darbo: …Nejaučiau, kokių sunkumų naštą užsikroviau ant savo ne tiek pečių ar nugaros, kiek ant galvos… Ką rašyti? Kur ieškoti medžiagos? Ar rasiu talkininkų, kurie man pateiks duomenų iš tų dienų ir metų, kurių aš nei mačiau, nei girdėjau?
Istorijos prof. Jonas Aničas yra prisipažinęs, kad mintys apie gimtosios gimnazijos istoriją jį pradėjo lankyti dar prieš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos septyniasdešimtąjį gimtadienį (1992 m.). Susipažinęs su archyvuose esamais dokumentiniais šaltiniais, profesorius ieškojo istoriografijos talkininkų tarp profesionalių istorikų, baigusių Pasvalio gimnaziją ir šioje mokykloje dirbančių istorijos mokytojų, – visi rado svarių jų atsisakymo priežasčių. Gimnazijos administratorių sumanymas – gimnazijos istoriją parašys trys autoriai – irgi sužlugo. Beliko susitaikyti su lemtimi, ir istorikui teko vienam imtis šio nelengvai įveikiamo uždavinio.
Rengdamas Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos istoriją, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laimėtojas Venantas Mačiekus, regis, patyrė už pirmtakus autorius mažiau sunkumų dėl geresnės sumanyto darbo organizacijos: turėti išleistą mokyklos istoriją sumanė Rokiškio rajono savivaldybės vicemeras istorikas Egidijus Vilimas, remiamas mero Antano Vagonio. Savivaldybė paskyrė lėšų knygai (15 tūkst. Eur). Įžymus kraštotyrininkas, net vienuolikos serijos Lietuvos valsčiai knygų sudarytojas, negalėjo ilgiau spyriotis: jis – Rokiškio rajono garbės pilietis, rajono vadovų teiktas ir gavęs valstybinį apdovanojimą. Sutiko ir pažadą tesėjo, nors be kasdienybės nuotykių neapsiėjo: žiemos metu, eidamas į parduotuvę, paslydo ir susitrenkė galvą. Atsigavęs pradėjo dirbti, bet pastebėjo galvos svaigimą, mirguliavimą akyse ir atminties praradimą. Atlikti medicininiai tyrimai parodė, kad susidariusi hematoma, kurią, pragręžus kaukolę, būtina pašalinti. Nors gydymasis iš autoriaus atėmė du brangius mėnesius, bet jis po to sėkmingai vėl tęsė darbą. Sunkiausia buvo prikalbinti mokytojus, kad jie parašytų prisiminimus. Padėjo pažadėti ir išmokėti kai kuriems liudytojams ir pasakotojams atlyginimai (retas atvejis praktikoje).
Trys autoriai sėkmingai surinko istoriografijai reikalingus duomenis. Įdomu pastebėti, ką jie rado. Rašytojas V. Alekna išsamiai Raseinių gimnazijos istorijai (1919–1949) rado daug duomenų: archyvuose Mokytojų tarybos protokolus, rašytus pranešimus ir direktorių laiškus ministerijai, skelbimus vietinėje ir respublikinėje spaudoje, M. Mažvydo bibliotekoje išsaugotus moksleivių sienlaikraščius, privačiuose fonduose – mokinių rašytus dienoraščius, laiškus ir nuotraukas… Prof. J. Aničas sulaukė Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos muziejininkų paramos – atvežė į jo butą Vilniuje archyvo medžiagą ir ją paliko… ribotam laikui. Tad pensininkas autorius turėjo skubėti – dirbti nuo tamsos iki tamsos, daug ką tinkamo nuskenuoti, perfotografuoti, perspausdinti. Autorius taip įnikęs į mokyklos protokolus, gimnazijos direktorių susirašinėjimą, pareiškimus, kad negirdi žmonos raginimo sėsti už pietų stalo… Atlikus šį darbą, sekė kitas – M. Mažvydo bibliotekoje nuo jos atidarymo iki uždarymo: surenkami duomenys iš spaudos (sunku net įsivaizduoti, kiek daug korespondencijų per 80 metų paskelbta vietinėje ir respublikinėje spaudoje – laikraščiuose ir žurnaluose)…
Panašiu ieškojimų keliu žengė kraštotyrininkas V. Mačiekus – vis per archyvus, 100 metų rajono ir respublikinę spaudą. Jam gražiai talkino Rokiškio krašto muziejus, sukaupęs ikonografinę ir kitą medžiagą, talkininkai istorijos mokytojai nuvyko rinkti medžiagos į Panevėžio muziejų…
Dirbantys autoriai susidūrė su atskirais sunkumais, kurie atsirado dėl keistų aplinkybių. Jų bene daugiausia patyrė rašytojas V. Alekna. Pasirodo, Raseinių savivaldybė neatkūrė Kalno gimnazijos tęstinumo; II vidurinės mokyklos (įsteigtos 1966 m.) pagrindu buvo įsteigta gimnazija; pavadinta ji Raseinių Žemaičio gimnazija (1999 m.), o nuo 2012 m. Prezidento Jono Žemaičio gimnazija. O buvusios gimnazijos patalpose dirbanti mokykla toliau liko vidurine (dabar – Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla). Tuo metu (2002 m.) V. Alekna terado kelias Lietuvoje išleistas gimnazijos istorijas, kurios tik iš dalies tenkino jo lūkesčius. Rajono savivaldybė ir vidurinė mokykla, užuot padėję autoriui, jį parėmę, tik iš šalies stebėjo, kas čia bus iš to gimnazijos istorijos rašymo. Viskas turėjo priklausyti ne nuo Raseinių rajono institucijų, o nuo gimnaziją baigusių asmenybių – palyginti siauro rato supratingų žmonių.
Prof. J. Aničas irgi tiesiogiai negavo finansinės paramos – ji remėjo Juozo Kazicko paskirta (25 tūkstančiai dolerių) gimnazijai, pervesta į jos sąskaitą. Jei reikia nušviesti archyvo medžiagą, nufotografuoti korespondencijas, samdyti kompiuteristę perspausdinti ranka rašytą tekstą, viską apmoka pats autorius. Gal netgi žvelgiant iš šalies atrodo, kad buvusiam aukštosios mokyklos dėstytojui viskas paprasčiau – gali rašyti ir be skatinimų, be pripažinimo regalijų, o vien vadovaudamasis prisiminimais: Ir aš mokiausi Pasvalio gimnazijoje (iš tiesų autorius mokėsi Pasvaly, o gimnaziją baigė Vilniuje).
Kai daugybė duomenų surinkta, galima atkurti gimnazijos gyvenimą, pateikti sustruktūruotą kūrybinio darbo vaizdą. V. Alekna atkūrė iš eilės 30 mokslo metų (arba metai po metų trunkantį) gimnazijos gyvenimą, subtiliai atskleidė to meto mokinių ir mokytojų santykius, patvirtindamas prof. Jono Vabalo – Gudaičio sąveikos švietimo veiksmingumą, parodydamas pamokų ir užklasinės veiklos įvairovę. Kad būtų toks kūrybinis sumanymas įgyvendintas, privalėjo autorius turėti kiekvienų mokslo metų duomenų (bent apypilnį mokyklos darbo vaizdą): kas ir kaip vadovauja mokyklai, kiek klasių ir kokių dalykų mokoma, kiek klasėse mokinių ir kaip juos moko dalykų mokytojai… Žodžiu, buvęs mokytojas lituanistas, o tuo metu rašytojas pensininkas V. Alekna atkūrė Raseinių Kalno gimnazijos gyvenimą.
Prof. J. Aničas žengė istoriografijoje įtvirtintu keliu: vis Mokytojų tarybos stenogramos, direktorių įsakymų išrašai, korespondencijų iš mokyklos gyvenimo laikraščiuose ir žurnaluose duomenys kaip ėjimo „karštomis pėdomis“ atspindys, gimnazijos gyvenimui skirtų publikacijų analitika ir vertinimas… Pagrindinis dėmesys tam, kas mokykloje svarbiausia: kaip per atskirų istorijos tarpsnių dogmų, kanonų, instrukcijų brūzgynus skynėsi kelią teigiamas praktinis darbas dėl sėkmingo pasvaliečių ugdymo iškiliame tautinės kultūros židinyje. Ir vis autoriaus atida naujovėms: įvedamam amatų mokymui, gimnazijos statuso įpareigojimams, visuotinio vidurinio mokymo įgyvendinimui, kompiuterizacijai, diferencijuotam mokymui(si), kritinio mąstymo lavinimui ir asmens kūrybinės galios raiškai.
V. Mačiekus, įgudęs dirbti kraštotyros darbo baruose, remdamasis archyvų faktais, nubrėžė gimnazijos istorinę raidą, aptarė mokyklos statuso pasikeitimus, gimnazijos panaikinimo ir vietoje jos įsteigtos vidurinės mokyklos darbo pasekmes, vėl grįžimo į gimnazijos statusą laimėjimus. Ir vis lyg dvi knygos vienoje: gimnazijos istorijos bruožai, parašyti V. Mačiekaus, A. Tupalskienės, S. Buchavecko ir kitų talkininkų, mokytojų ir mokinių prisiminimai (kiekvieno jų parašyto teksto pilnas atspausdinimas). Daug knygoje ir kitų struktūrinių vienetų: Rokiškio gimnaziją baigusių abiturientų sąrašai, aukso ir sidabro medalininkai, įžymesnių auklėtinių pasiekimai. Ir, žinoma, apybraižos, skirtos žymiems mokytojams Juozui Janulioniui ir Alfonsui Keliuočiui. Tokia monografija lyg muziejinių ekspozicijų popierinis variantas – daugybę dominančių duomenų rasi knygoje, jie kaip kokioje dėžutėje, kurią, tvirtai padėtą ant stalo, gali atverti.
Gimnazijos istorijos rašymas todėl čia vadinamas nuotykiu, kad darbo eigoje visaip būna, daug kas nutinka. V. Alekna primena: Per penkiolika mėnesių parašiau darbą „Raseinių gimnazija“. Po to dar penkiolika mėnesių nieko nedariau. Nedarė todėl, kad pradėjo akti. Nors 2005 m. vasario mėnesį buvo rašytojui padaryta kairiosios akies operacija, bet regėjimas atsistatė tik po kelių mėnesių. Po kelių mėnesių sėdau prie kompiuterio ir pradėjau iš naujo tvarkyti savo rašinį, – prisimena V. Alekna. – Tik nežinau, ar pajėgsiu pabaigti, nes greitai pradėjo silpti mano akys: viskas, ką skaitau, taisau ar parašau, skęsta lyg rūke…
Išgirdęs, ką parašė V. Alekna, prof. J. Aničas pajuokauja: Aš neapakau. Patyręs rašyti dideles monografijas, skirtas Vileišiams, autorius ištvermingai parašo (jis – buvęs Lietuvos 400 m bėgimo su kliūtimis čempionas) ir Pasvalio gimnazijos istoriją (parašo ne kompiuteriu, o su rašikliu rankoje), įteikia rankraštį perspausdinti paties samdomai pagalbininkei. Viskas, kas laukia ateityje, autoriui žinoma: taisys korektūrą, seks redaktorės darbą, tarsis su maketuotoju, galiausiai sudarys asmenvardžių rodyklę iš per dviejų tūkstančių vardų ir pavardžių, užsienio kalba parašys knygos aprašymą, išrikiuos priedus… Baigus autoriui darbą, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos direktorius sudaro su „Danieliaus“ leidykla sutartį. Kažkodėl dvišalę, o ne trišalę, – be monografijos autoriaus.
Mačiekus knygą leisti atidavė „Versmės“ leidyklai. Buvo sudaryta trišalė sutartis: gimnazijos direktorius, leidyklos „Versmė“ administratorius ir sudarytojas.
Taigi gimnazijos istorijos išleidimas labiau nuotykingas, jeigu jo neremia savivaldybė ir mokykla, nesudaro su leidykla sutarties. Iki Lietuvos įstojimo į ES leidybai stokota lėšų ir iš savivaldybės, ir iš mokyklos pusės. Tada bandyta knygą išleisti renkant lėšas iš privačių asmenų. Raseinių gimnazijos istoriją išleidžia Petro ofseto leidykla, gavusi iš buvusių gimnazistų suaukotų ir autoriaus šeimos lėšų; numatoma, kiek atspausdins egzempliorių, kiek kam jų paskirs (jokių kalbų apie atlygį negali būti).
Pasvalio gimnazijos istorijos išleidimui mokykla gali skirti bent dalį remėjo J. Kazicko skirtų pinigų. Savo ruožtu knygos išleidimą paremia Pasvalio rajono savivaldybė paskirdama šešis tūkstančius litų. Labiausiai šiame knygų rašymo ir išleidimo vajuje liko nuskriaustas Pasvalio gimnazijos istorijos autorius, kuriam nebuvo paskirtas netgi simbolinis atlygis (?). Autorių stebino ir glumino knygos sutiktuvių metu kai kurių pažįstamų iš jaunystės metų klausimas: „Jonai, tiek knygų parašei – ir kur tu dedi pinigus?“
Kas kita Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos istorijos knygos išleidimas: savivaldybės skirtų lėšų (15 tūkst. Eur.) pakako išleisti dideliam tiražui (net 1500 egz.), sudarytojui išmokėti 1300 Eur. atlygį, nors nedidelį už dviejų metų darbą, bet vis tik pagarbų pripažinimą. Prof. J. Aničo visa paguoda – gauta 30 išleistų knygų ir gimnazijos kolektyvo surengtos Vilniaus Signatarų namuose knygos sutiktuvės su vaišėmis. V. Aleknos knyga išleista po autoriaus mirties (2008 m.), išdalijant tiražą į tris dalis – autoriaus šeimai, išleidimo rengimo grupei ir knygos rengėjui.
Daug kas čia paminėto, kaip knygos rašymo aplinkybės, autorių nurodyta to meto atlyginimo „politika“, liko praeityje. Laipsniškai iš žmonių sąmonės išsitrina idealistiškas nusiteikimas dėl praeities atgaivinimo pasiaukojamai dirbti kelerius metus iš eilės. Įvykių arenoje jau veikia kita, pragmatikų karta. Todėl tas pasiaukojimas dėl gimtosios mokyklos istorijos rašymo šiandien grauduliu nuspalvintas. Ir vis tik tenka galvoti: istorijos knygų rašymas, koks bebūtų nuotykis, išliks – toks jau mūsų tautos mentalitetas, prisodrintas pagarbos praeičiai. Kartais rūpi klausti: meilė praeičiai yra mūsų tautos stiprybė ar tokių jausmų perviršis kyla iš silpnybės?
Autorius yra profesorius, socialinių mokslų habilituotas daktaras
