D. Pakštienė. Arvydo Juozaičio knyga „Kauno saulė“

Knyga buvo dar neparašyta, o jau tada giliai smigo žodžiai, kuriuos radau viename Arvydo Juozaičio įraše. Tai buvo ištrauka iš tuo metu dar rašomos knygos: …Priglaudė kaktą prie stalo paviršiaus, pasuko galvą į šoną. Skruostu pajuto grubų kaip žemė paviršių…  Šiuose dviejuose sakiniuose, atrodytų, sutelpa visas autoriaus rūpestis ir kančia. Kančia ir pergyvenimas dėl valstybės, dėl žemės, dėl pačios lietuvybės.

Tai pirmoji „Kauno saulės“ dalis (Alma littera, 2020). Kaip ir 2018 metais išėjusioje knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“, čia lyg aidas atsikartoja tas pats motyvas – susirūpinimas Tėvynės ateitimi. Negalima atsisakyti to, kas ją  stiprino ir gaivino per amžius. Autoriui praeitis nėra tik praėjęs laikas, istorija. Visa tai, kas buvo, tebesitęsia šiandien, nes praeitis, kaip jis pats sako, ne tik nemiršta – ji net nesibaigia.

Ieškodamas atspirčių praeityje, A. Juozaitis žvelgia į ateitį Vasario 16-osios žvilgsniu – svarbiausios valstybinės šventės, kai XX amžiaus pradžioje įvykęs tautos kultūrinis atgimimas padovanojo Lietuvai naują viltį.

Kaune pražydo toks lietuviškumas, kokio nebuvo per amžius. Tereikėjo labai trumpo istorinio laikotarpio, kelių XX amžiaus dešimtmečių, ir Kaunas tapo lietuvių valstybės židiniu, lietuviškos sostinės etalonu.

 „Kauno saulė“ yra miesto epo, „karo ir taikos“ knyga, – sako autorius, – Rašiau ją ieškodamas naujosios Lietuvos valstybės šaknies, leisdamas tą šaknį. Dabartinės Lietuvos istorija tėra šimto metų, bet kokia nuostabi! Kaip ir kiekviena lemtinga istorija, ji reikalauja tiesaus žvilgsnio ir žodžio. Troškau pamatyti, išgirsti ir aprašyti valstybės stebuklą, pajusti valstybę auginantį miestą. Taip jau yra, kad nūdienos Lietuva gimė Kaune, tad Kaunas – šios istorijos herojus. Miestas, išplėšęs tautą iš nebūties, vertas karo ir taikos epo.

Tęsdamas miesto epų tradiciją (anksčiau išleistos knygos apie tris Baltijos pakrančių miestus: Karaliaučių/Kaliningradą 2006 – Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, Rygą 2011 – Baltijos Asamblėjos literatūros premija, Klaipėdą 2016), rašytojas siūlo tokį teksto žanrą, kuriame persipina įvairūs elementai: čia telpa tikri istoriniai faktai, juntamos dienoraščio tipo užuominos, gausu trumpų impresijų, būdingų esė žanrui. Taip pat regime romanui būdingos vientisos istorijos kūrimą, plėtojami veikėjų charakteriai, skamba beveik dramos tekstui prilygstantys herojų dialogai. Visa tai meistriškai sulydoma į vientisą luitą. Iš atskirų detalių tarsi iš plonų įvairiaspalvių siūlelių dėliodamas savo pasakojimą rašytojas tarsi audžia tradicinę Lietuvos istorijos tautinę juostą.

Knygoje rašoma, jog gyvenimas nėra laikas, jis – erdvė ir kviečiama pažinti tą erdvę, kurioje gyvename, nes toks pažinimas yra būtina išlikimo sąlyga. Kaip toji erdvė, kurioje esame mus keičia? Kokią ją paliekame kitiems, ateinantiems po mūsų? Kodėl svarbūs valstybiniai vietos simboliai, jos kalba? Galiausiai, kodėl turime siekti suvienytos tautos? Atrodo paprasta, bet ne taip lengvai įgyvendinama – čia reikalingas bendrumo jausmas, kuris savaime liudija, jog po vieną tauta nebūsime.

Ieškant valstybės šaknies, knygoje aplankomi ne tik Kauno miesto muziejai, kultūriniai objektai, bet ir nusikeliama gilyn į praeitį, į svarbiausius miesto įvykius, žvelgiama į tai kas Kauną padarė Kaunu: Juozo Zikaro Laisvė, Kaunas kaip Mažasis Paryžius, Smetonos laikų Kaunas, miesto teatras… – visa tai atsiveria mums gyvai, tarsi keliautume laike ir praskleidę laiko užuolaidą stebėtume įvykius būdami čia pat, tarsi filme, saugiai žvelgdami pagrindiniam herojui per petį.

Skaitytojui atveriamos ir kai kurios asmeninės detalės, rašytojas su mumis išlieka nuoširdus – nevengia parodyti, kas svarbu jam pačiam, vedasi skaitytoją į savo pamėgtas vietas. Skaitydami knygą jaučiame kaip ji rašoma, prisiliečiame  prie autorių kankinančių ir neduodančių ramybės klausimų, kartu su juo dalyvaujame pagrindinio knygos herojaus misijoje.

Knyga yra siela, joje lieka žmogus, žodžiais sumezgęs savo gyvenimą. Knygose yra viskas, jose parašyta apie viską. Štai ir jis mezga sau mezginį, rašydamas apie Kauną. – taip pagrindinio veikėjo lūpomis kalba autorius.

Keliaujant ilgas distancijas reikalingi draugai. Iš istorijos puslapių, iš kultūros erdvynų, bei paties autoriaus vaizduotės ir patirties pasaulio, prabyla į mus tokios kultūros asmenybės kaip J. Keliuotis, J. A. Herbačiauskas ir kiti knygos herojai, kurių išsakoma tiesa ir faktai, nuolat šokinėja nuo vieno ant kito lūpų. Panyrame į vaizdingų pokalbių pasaulį, prieš akis skleidžiasi platūs valstybės istorijos horizontai, nuvalomos istorijos dulkės, atrandami faktai, žadina vaizduotę, protą, širdį. Galėtume sakyti, beveik istorijos detektyvas, bet tai – kur kas daugiau.

„Kauno saulėje“ ypatingas dėmesys skiriamas Juozo Tumo Vaižganto asmenybei. Su kokia meile čia rašoma apie Vaižgantą – daugeliui tai gali būti gera pirmoji gilesnė pažintis. Taip rašoma tik apie žmogų, kurį gerai pažįsti, arba esi artimas jam siela: Reikia neužmiršti Vaižganto charakterio esmės: jam svarbu ne sau ką nors sukurti ir kur nors įsitvirtinti, ne save matyti kaip vadą ar lyderį – ne, jam svarbu, kad sukurtas „daiktas“ gyventų ir alsuotų. O jis pats eis toliau, ten, kur dar trūksta gyvybės. Kitų Lietuvos kampų lopyti, gyvinti. Norėtųsi tai ir apie patį autorių pasakyti. Kaip ir šiuos žodžius, kurie taip pat skirti Vaižgantui: Įvairiapusiais talentais apdovanotas žmogus negali būti nelaimingas. Atsigriebdamas už nuoskaudas, jis gali rašyti, rašyti, rašyti. Alpdamas rašys, mirdamas rašys.

„Kauno saulė“ – tai asmeninė autoriaus pastanga prisiliesti, atpažinti, išgyventi, užrašyti – žodžiais išsaugoti. Skaitant knygą nuolat ištinka atradimo jausmas, o juk tai, kas atrandama asmeniškai, išlieka brangiausia ir tampa mūsų pačių savastimi.  Nesuklysime sakydami, jog ši knyga yra tarsi tiltas, tiesiamas iš praeities į ateitį, todėl ji gali tampti svarbi mūsų kultūrai ir jos pažinimui. Arba pasakykime kukliau: rašydamas šią knygą, autorius žengia žingsnį išsaugojimo ir vilties link.

Tikiu, kad antroji „Kauno saulės“ dalis pasirodys su ta pačia saule, ir pasitiks mus tuo pačiu vidiniu, viską nušviečiančiu šviesos blyksniu. Nes žmogaus širdis taip greitai nesikeičia – ji dega, kartais rusena, tačiau vis ta pačia – gyvybės ugnimi.