Šiemet minimos Vilniaus universiteto (VU) mokslininko ir mokytojo prof. habil. dr. Leono Jovaišos (1921-01-11–2017-01-17) šimtosios gimimo metinės. Nusipelnęs Lietuvos mokslininkas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, turėjo ypač platų filologinį, filosofinį ir psichologinį išsilavinimą, kurį nuosekliai taikė švietimo ir ugdymo problemoms Lietuvoje tirti ir ugdymo mokslui plėtoti. Šia proga sausio 28 d. 15 val. VU kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos edukologinių tyrimų asociacija rengia specialų forumą.
Nuotoliniame forume „Edukacija Lietuvai moksliniais tyrimais grįsto ugdymo ir švietimo link“, vyks diskusijos su Lietuvos edukologijos teoretikais ir praktikais, sveikinimo žodžius sakys Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrė dr. Jurgita Šiugždinienė ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
Prof. L. Jovaiša buvo Pedagogikos (vėliau Edukologijos) katedros profesorius (1970–1995) ir vedėjas (1977–1986), mokslinio leidinio „Acta paedagogica Vilnensia“ įkūrėjas ir redaktorius (1991–2000). Mokslininko tyrimai žinomi ugdymo filosofijos, didaktikos, hodegetikos, delinkventinės pedagogikos, profesinio orientavimo ir konsultavimo pedagogikos, mokytojų rengimo bei ugdymo mokslo istorijos srityse.
Prof. L. Jovaiša – VU absolventas, o vėliau mokslininkas, dažniausiai traktuojamas kaip išskirtinis ugdymo psichologijos žinovas, itin dėmesingas seniems ir naujiems filosofijos sumanymams. Profesoriaus pastangomis praplėstas ir aiškiai susistemintas edukologijos laukas, išskirtos svarbiausios sisteminės šakos, dalys ir jų ryšiai. Tai atskleidžiama profesoriaus parengtose monografijose, vadovėliuose „Ugdymo mokslas ir praktika“, „Gyvenimo sėkmės ugdymas“, „Edukologijos įvadas“ ir „Edukologijos pradmenys“.
Minint turiningą prof. L. Jovaišos mokslinę veiklą, svarbu atsižvelgti į jo patirtį liudijant įvairius politinius Lietuvos valstybės pokyčius – nepriklausomybės siekius ir sudėtingą sovietmečio laikotarpį, kurio ideologiją mokslininkui pavyko pergudrauti. Profesorius sugebėjo išsilaikyti prieš sudaromą spaudimą ir likti ištikimas savo įsitikinimams, sukurtiems ankstyvųjų filosofijos studijų metų. Apie tai byloja filosofai Antanas Maceina, Pranas Kuraitis, Jonas Grinius, Stasys Yla, literatas ir ateitininkas Henrikas Nagys, psichologai Jonas Vabalas-Gudaitis, Alfonsas Gučas. Ypač didelę įtaką jo pažiūroms darė Antano Maceinos, Prano Kuraičio, Jono Griniaus paskaitos, jų patarta ar parūpinta naujausia literatūra.
Kalbėdamas apie edukologiją kaip mokslą, prof. L. Jovaiša kėlė klausimą, kokia yra ugdymo tikrovė ir ką reikia išugdyti: „homo faber“, „substantia racionalis naturae“ ar „homo divinus“. Pirmenybę suteikęs „homo divinus“, profesorius dabarties žmogaus fenomeno sudėtingumą analizavo ne tik pasaulio nuspėjamų ir nenuspėjamų įvykių kaitos, bet ir įtemptos dabarties padėties kontekste. Profesorius aptarė ir spartėjančių technologijų įtaką visuomenės kaitai ir ugdymui, ir gamtos, aplinkos, ekologijos klausimus ugdymo požiūriu. Sukauptoms žinioms papildyti profesorius sukūrė veikalus „Psichologinė diagnostika“, „Asmenybė ir profesija“, „Ugdymo mokslas ir praktika“, „Profesinio orientavimo pedagogika“.
Profesorius išugdė 40 edukologijos mokslo daktarų, išleido 43 autorines knygas, yra 16 knygų sudarytojas, 325 straipsnių autorius, išvertė I. Kanto traktatą apie švietimą. Jis buvo ne tik pasaulinių teorijų pristatymo Lietuvai pionierius, jų analitikas bei kritikas, bet ir praktikas, o jo didžiausias indėlis paliktas VU.
***
Forumo vaizdo įrašas:
