Gražiausių Vilniaus parkų – Vingio, Bernardinų sodo, Lukiškių ir Sapiegų – lankytojai turbūt jau atkreipė dėmesį, kad takai juose žiemos laikotarpiu prižiūrimi kitokia tvarka nei miesto šaligatviai.
Įprastai, esant nedideliam snygiui ir minusinei temperatūrai, leidžiama ant takų iškritusį sniegą sutrypti. Susiformuoja kietas sniego dangos paviršius, kuriuo saugu vaikščioti taip kaip ir asfaltuota ar grunto danga. Sningant smarkiau takai valomi, bet nebarstomi, jeigu yra minusinė temperatūra. Tokiais takais patogu ne tik vaikščioti, bet ir šliuožti slidėmis ar tempti rogutes.
Kai temperatūra tampa pliusinė, sniegas tirpsta, tokie takai darosi slidūs, tad jie pabarstomi smėliu ar smėlio ir druskos mišiniu tose vietose, kur arti nėra augmenijos. Pirmiausiai barstomos slidžios įkalnės, o kur būtina, ir lygūs takai.
Vingio parke vienas 1,5 km takas skirtas tik slidininkams, kuris nevalomas, nebarstomas, o smarkiau sningant tik paspaudžiamas specialia technika, kad slidininkams būtų patogu čiuožti „eglute“.
Klasikinio čiuožimo slidžių trasos Vingio parke yra padarytos šalia takų ir miško teritorijoje. Tie, kurie nori bėgioti ar vaikščioti stabiliau, nuo Geležinio Vilko gatvės iki Žvėryno pėsčiųjų tilto gali naudotis neužšąlančiu asfalto keliu ir taku.
Panašus takų priežiūros principas taikomas ir kituose miesto parkuose – Bernardinų, Lukiškių, Sapiegų. Takai šiuose parkuose nebarstomi druskos ar smėlio ir druskos mišiniu, kad nebūtų pakenkta parko medžiams ir kitiems augalams. Priklausomai nuo sniego intensyvumo takai valomi, slidžios vietos gali būti pabarstomos smėliu ar specialia smulkia skalda.
