Lapkričio 22 dieną paaiškės, kam atiteks garbingi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai. Už geriausią Studento darbą teikiamas išskirtinis apdovanojimas – „Sidabrinės gervės kiaušinis“. Apdovanojimas laikoma viena labiausiai skatinančių toliau kurti, nes skiriama jauniems kino kūrėjams. Artėjant apdovanojimams, šios kategorijos nominantai pasidalijo jausmais, savo įžvalgomis apie lietuviško kino silpnybes ar stiprybes bei įsimintina patirtimi, kuriant nominuotus filmus.
Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ grįžta po pertraukos, todėl Atrankos komisija nusprendė šiais metais apdovanoti geriausius 2019-2020 metų darbus ir įteikti ne vieną, o du „Sidabrinės gervės kiaušinius“.
Į šiuos apdovanojimus taiko 2019 metų filmai: „Konkursas“ (rež. Saulė Bliuvaitė), „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ (rež. Kamilė Milašiūtė), „Siena“ (rež. Silvestras Polinauskas), „Stovintis vanduo“ (rež. Dagnė Gumbrevičiūtė) ir „Šukavimas“ (rež. Eglė Davidavičė).
Dėl apdovanojimo besivaržantys 2020 m. filmai: „Ieva“ (rež. Vytautas Plukas), „Mažasis Mėnulis“ (rež. Elena Kairytė), „Nukryžiavimas“ (rež. Danielius Minkevičius), „Pelkė“ (rež. Klementas Davidavičius), „Šeima“ (rež. Titas Laucius).
– Jausmas, kai išgirsti, kad tavo darbas varžosi dėl „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo – koks jis?
Titas Laucius: – Palengvėjimas.
Danielius Minkevičius: – Džiaugsmas filmo komandai ir, žinoma, artimiesiems.
Elena Kairytė: – Labai geras jausmas! Visada malonu, kai tavo darbas yra pastebėtas.
Silvestras Polinauskas: – Vienareikšmiai geras jausmas. Ne visi trumpametražiai filmai pasiekia žiūrovą. Bet kai tavo filmas jį pasiekia ir dar yra įvertintas, jautiesi gerai. Aišku, pagrindinis tikslas nėra apdovanojimas. Veikiau – noriu pasidalinti savo žvilgsniu į pasaulį, jausenomis, kurias išgyvenu. Jei filmo pagalba tai pavyksta padaryti, tai mano tikslas yra pasiektas. Ir jei tas žvilgsnis artimas ir kitiems, tada įvyksta tai, dėl ko ir gyvuoja menas.
Kamilė Milašiūtė: – Geras jausmas varžytis dėl gervės ir kiaušinio vienu metu. Labiausiai džiugu, kad varžovai labai stiprūs kolegų darbai. Tai padaro apdovanojimą svarbiu ir prasmingu.
Vytautas Plukas: – Panašus jausmas, kai vaikystėje būdavo labai šaltos žiemos ir pranešdavo, kad dėl didelių šalčių nereikės eiti į mokyklą: tai toks džiaugsmas sumišęs su kažkokiu bandymu susitvardyti, nes gal nereikėtų džiaugtis dar nieko nelaimėjus, bet kartu ir garbės jausmas būti sąraše tarp labai talentingų draugų ir kolegų.
Dagnė Gumbrevičiūtė: – Išgirdus, kad tai, kas mūsų filmo kūrybinei komandai atrodė reikšminga, gali tapti reikšminga nacionaliniu lygmeniu, užplūdo nuostaba ir didelis džiaugsmas. Pirmai jausmų bangai praėjus, prisiminiau kūrybos proceso akimirkas ir pajutau milžinišką dėkingumą visiems prisidėjusiems ir palaikiusiems.
Klementas Davidavičius: – Labiausiai džiaugiuosi už filmą, kad iš esmės jis pradeda savo gyvenimą už akademijos ribų, ir tai įkvepia mane toliau mąstyti apie gyvenimą, kurti bei dalintis.
Eglė Davidavičė: – Kai pasiekė ši žinia, aplankė daug jausmų. Pirmiausia apsidžiaugiau, kad filmas buvo pastebėtas, tada užliejo dėkingumo visiems, kurie prisidėjo kuriant filmą, banga. Galiausiai pasidžiaugiau, kad apdovanojimuose atsiranda vis daugiau erdvės animacijai, laisvesniam, į bandymus linkstančiam kinui.
Saulė Bliuvaitė: – Turbūt pradžiugino ne tik patekimas į galimų laimėtojų sąrašą, bet ir tai, kad pačios „Sidabrinės gervės“ sugrįžo. Smagu, kad filmai, kurie per pastaruosius metus pasimiršo, vėl prisimenami. Ypač studentų trumpametražiai filmai, kurie dažniausiai lieka užribyje ir sulaukia mažiausiai dėmesio, nors tas dėmesys jauniems kūrėjams yra labai labai svarbus ir reikalingas.
– Kokį kelią teko nueiti iki dabar? Kas labiausiai įkvėpė, kiek teko išdrįsti (pvz.: kviesti suvaidinti dėstytoją, kurti be pinigų ir t.t.)?
Titas Laucius: – Nors kelyje buvo daugybė sunkumų, kuriuos, neabejoju, paminės mano kolegos, vienas sunkumas įstrigo ne tik mūsų filmavimo komandai, bet ir vietos kaimynui. Buvo paskutinė pamaina ir artėjo pietūs. Maisto turėjome, tačiau įrankių – ne. Pro šalį ėjo vaikinas iš mokyklos. Paklausėm, ar jis neturi namuose šakučių. Vaikinas pasitikslino, kiek šakučių mums reikėtų. Mes paprašėme – kiek įmanoma. Pats valgiau su šaukštu. Pasirodo, vaikinas tik su mama gyvena.
Danielius Minkevičius: – Man gamybiškai sunkiausia buvo filmuoti uždarų patalpų baimę keliančias scenas autobuso viduje su pilnu autobusu neapmokamos masuotės.
Saulė Bliuvaitė: – Didžiausias iššūkis kuriant filmą akademijoje beveik visada yra labai mažas biudžetas. Daugiausia jėgų reikia skirti įkalbėti žmones prisidėti, visada juk norisi surinkti gerą komandą, gerus aktorius. Iš tikrųjų, šių filmų kokybė yra pastatyta ant žmonių, kurie neatlygintinai sutinka prisidėti prie kūrybinio proceso, vien tik iš sumanymo.
Elena Kairytė: – Dokumentinis filmas „Mažasis mėnulis“ – mūsų komandos baigiamasis magistro studijų darbas. Didžiausias iššūkis buvo išdrįsti grįžti studijuoti ir susikaupti du metus skirti mokslams. Kai ruošėmės šiam filmui, pirminis įkvėpimas buvo italų poeto Tonino Gueros (Guerros) eilėraštis ir kai sutikome filmo veikėją Barborą, viskas klojosi natūraliai, o man, dokumentinio kino kūrėjai, tai labai svarbu. Žinoma, visada iškyla įvairiausių sunkumų, bet jie dažniausiai sukelia jaudulį, kuris kūryboje tampa viena pagrindinių varomųjų jėgų.
Kamilė Milašiūtė: – „Nacionalinės premijos laurealų vaikai“ gimė kaip pratimas, dėstant jaunimui „Youngblood“ kino mokykloje. Simboliška, kad turėjau galimybę jį įgyvendinti, baigdama magistro studijas, nagrinėdama paauglių grupės, kaip pagrindinio vaidmens struktūrinę dinamiką. Kuriant „Laukais“, procesas buvo gana sklandus. Pasitikėjimo suteikė aktorių, ypač mamą vaidinusios aktorės Nelės Savičenko palaikymas.
Vytautas Plukas: – Labai didelis įkvėpimas kilo iš japonų naujovių kūrėjo Hirošio Išiguro (Hiroshi Ishiguro), kuris jau daugelį metų kuria humanoidus robotus, taip bandydamas suprasti, kas yra žmogus. Kuriant šį filmą matyt didžiausias iššūkis ir buvo sukurti robotą, ypač panašų į žmogų, kuris būtu pagrindinis filmo veikėjas. Tai buvo labai įtempti keturi mėnesiai darbo, taip iki galo ir nežinant ar pavyks.
Dagnė Gumbrevičiūtė: – Iki dabartinio laiko nuėjau labai ilgą kelią. Filmą kūrėme pusantrų metų, per kuriuos dauguma žingsnių reikalavo drąsos. Visų pirma, apskritai išdrįsti režisuoti, studijuojant kino scenografiją, o scenografės vaidmens pačiai filme neprisiimti. O tada, žinoma, daug dirbti, kol pati patikėjau, jog mano sumanymas be režisūrinio išsilavinimo gali būti tiek paveikus, kad suburčiau profesionalią neapmokamą komandą, reikalingą tokiam žanrui ir siekiamai kokybei sukurti. Šiame kelyje mane labai įkvėpė pats procesas, nuolatinės ieškojimų ir atradimų pakalnės, kelyje sutikti žmonės, jų pasidalintos patirtys bei džiaugsmas kurti drauge.
Klementas Davidavičius: – Filmo „Pelkė“ kelias buvo tikrai ilgas, užtrukome gerus metus, kol galiausiai jis įgavo tam tikrą pradinę formą. Dėl šito filmo vos neiškritau iš akademijos, nes jis turėjo įvykti žymiai anksčiau, bet nei aplinkybės, nei vidinės jėgos to neleido padaryti. Tad labai ačiū akademijai, kuri vis dėlto įvertino pastangas ir sumanymus, ir nuostabiausiai komandai, kuri prikėlė ir pastatė filmo procesą ant kojų. Turbūt tokių priešingų jausmų, kai vienu metu jautiesi, lyg viskas prižiūrima ir esi kupinas jėgų kurti, o kitu metu pasijunti visiškai bejėgis ir pasidavęs, buvo tikrai daug. Šis filmas – pats didžiausias išbandymas.
Eglė Davidavičė: – „Šukavimas“ kurtas Dailės akademijos erdvėje, todėl iššūkiu tapo ir kūrinio formato pasirinkimas, ir sumanymo gynimas, su ja praleisti beveik metai. Tačiau daugiausiai kantrybės reikalavo animacijos procesai – trys mėnesiai pastovaus animavimo (nuo ryto iki vakaro), piešinių skenavimas, jų redagavimas, montažas. Nors filmo biudžetas buvo nulinis ir dirbau namuose, jaučiau, kad susikaupimas ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio man padėjo susitelkti į darbą ir visiškai pasinerti į animacijos procesą.
Silvestras Polinauskas: – Reikėjo padaryti nemažai klaidų, kad galima būtų iš jų pasimokyti. Paskata nesustoti šitame kelyje buvo tie režisierių darbai, kuriais žavėjausi jau nuo pat paauglystės. Tokia pati didžiulė paskata buvo žmonės, su kuriais teko dirbti, kurie mato ir jaučia dalykus panašiai, kaip ir aš. Kurti kiną be pinigų yra sunku. Bet jau rašydamas scenarijų žinojau savo biudžeto rėmus, todėl rašiau taip, jog tai galima būtų įgyvendinti už tiek, kiek turėjome. Augant kino kūrimo patirčiai, mintyse įsivaizduojami dalykai vis mažiau skiriasi nuo to, kas nufilmavus matoma ekrane.
– Jūsų nuomone – kurią vietą lietuviškam kinui ypač skauda, o kurioje – jo stiprybė, galia?
Klementas Davidavičius: – Sudėtingas klausimas ir kaskart atsakyčiau vis kitaip, bet gal labiausiai skauda dėl to, jog didžioji dauguma lietuvių negali lietuviškame kine atrasti to, ką randa kitų šalių komerciniame kine. Gal tik vienas ar du kūrėjai kartais gali pasiūlyti kiek kokybiškesnį turinį masinei auditorijai, bet ir tokiu atveju trūksta kokybiškų, jautresnių istorijų, kurios galėtų ne tik suteikti pramogą, bet ir paprastą, bet ne banalų pamokymą. O stipri jo pusė yra ta, jog atsirado labai įdomių režisierių, kurių filmų laukia tarptautinės Europos šventės ir reikia tik dar šiek tiek laiko, kad pilnai atsiskleistų tų žmonių sumanymai.
Titas Laucius: – Skaudžiausias dalykas – filmų skirstymas į meninius bei komercinius. Taip skyla ne tik auditorija, bet ir visa kino bendruomenė. Kita vertus, įsivardindamas savo filmą – kaip vieną iš duotųjų variantų – profesionalus filmo kūrėjas palengvina savo kūrybos eigą ir nusimeta kai kurias atsakomybes, kurių turėtų nepamiršti: kūrinio kokybė, meninė vertė ir žiūroviškumas. Pastarąjį panaudojau labiau kaip savo būsimo kūrinio tikslinės auditorijos išmanymą. Pagrindinė stiprybė – naujieji jaunųjų kūrėjų lietuviški ilgametražiai filmai. Pažiūrėkit!
Kamilė Milašiūtė: – Man atrodo, kad dabar lietuviškas kinas išgyvena pakilimą. Tai įrodo vis dažniau geriausiose pasaulio šventėse pristatomi kūrėjų darbai.
Silvestras Polinauskas: – Nemanau, kad vartojant sąvoką „lietuviškas kinas“ galima pasakyti kažką aiškaus. Mūsų laisvėjančioje visuomenėse yra įvairių žmonių su savitomis pajautomis. Tai atsispindi ir tarp kino kūrėjų, ir ypač tarp jaunų kurėjų: daugelis jų turi savitą braižą ir pasirenka labai įvairias, jiems svarbias temas. Pastaruoju metu nemažai Lietuvos kino kūrėjų yra pastebimi ir pripažįstami pasaulyje. Manau, artimoje ateityje lietuviai režisieriai sukurs nemažai stiprių filmų, kurių pristatymai vyks svarbiausiose A klasės šventėse.
Elena Kairytė: – Lietuvoje labai daug talentingų žmonių ir kino sritis – ne išimtis. Tik mes, lietuviai, dažnai esame dideli individualistai. Manau, būtų galima kur kas daugiau nuveikti, jei dažniau bendradarbiautume.
Vytautas Plukas: – Jeigu lietuviškas kinas būtu filmo veikėjas, tai toks filmas greičiausiai būtų apie identiteto paieškas. Apie bandymą būti tokiu, kokio nori kiti, arba kokie kiti yra, bet galiausiai suprantant, kad geriausia būti nuoširdžiu savimi. Tikiuosi, taip nutiks ir iš tikrųjų – nuoširdus kinas yra labai didelė galia.
Saulė Bliuvaitė: – Skauda ten, kur bandome apsimesti „Holivudu“ ar apskritai tuo, kuo nesame ir niekad nebūsime. Stiprybė ten, kur nebijome pasirodyti per paprasti, per kvaili, per-kažkokie, kur ieškome savo veido ir sprendžiame temas ar problemas, kurios iš tiesų mums svarbios ir skausmingos. Bet Lietuvoje atsiranda vis daugiau jaunų kino kūrėjų, ieškančių naujų formų, tarpusavyje absoliučiai skirtingų. Manau, tai – mūsų galia ir ji tik stiprėja.
Danielius Minkevičius. – Stiprybė – galimybė kurti autorinį, nepriklausomą kiną. Kurią vietą skauda – nežinau, nes man asmeniškai tikriausiai neskauda. Mėgaujuosi įvairiapusiu lietuvių autorių kuriamu kinu ir pats stengiuosi būti to dalimi.
Dagnė Gumbrevičiūtė: – Lietuviškas kinas pastaraisiais metais vis labiau išsigydo menamus skaudulius. Visomis prasmėmis kino industrija sparčiai auga. Tačiau, man atrodo, vis dar dažnam skaudus yra finansiniai dalykai – kokybišką filmą sukurti tik turimomis lėšomis labai sudėtinga. Tai tarsi iš karto apibrėžia lietuviškus filmus būsiant minimalistiškus ir vis gi, kartu tai – viena iš lietuviško kino stiprybių. Užuot leidus pinigus brangiems efektams ar vietoms, kai lieka pavojus praplaukti paviršiumi, kūrėjai linkę kurti poveikį per aktorius, atmosferą, paprastomis priemonėmis ir pasiekti prasmingas temas bei esminius klausimus.
Eglė Davidavičė: – Nenorėčiau subjektyviai vertinti kino industrijos, mieliau kūrėjams palinkėčiau daugiau laisvės, bandymų, žaismo su forma, montažu, temomis ir, žinoma, daugiau drąsios animacijos!
– Kaip matote savo ateitį industrijoje?
Titas Laucius: – Buvo smagu. Bet gal jau gana.
Kamilė Milašiūtė: – Šiuo metu vystau savo pirmą ilgametražį filmą.
Elena Kairytė: – Norėčiau ir ateityje turėti galimybę kurti ir išgyventi iš kūrybos.
Vytautas Plukas: – Įsivaizduoju tokią ateitį, kurioje viskas, ką darau, tai filmuoju filmus.
Danielius Minkevičius. – Reikia klausti būrėjos.
Dagnė Gumbrevičiūtė: – Šiuo metu prisidedu prie dokumentinio filmo kūrybinio proceso, nuo kino scenografijos amato atitolau. Manau, kad ateityje dokumentinis arba maišytas kinas liks mano niša.
Klementas Davidavičius: – Kol kas dar bandau susikurti vaizdinį, kaip matau save ateityje, bet labiausiai tikiuosi, jog bus galimybė kurti ir įgyvendinti vis didesnius, gilesnius sumanymus.
Eglė Davidavičė: – Šiuo metu vystau naują animacinį projektą, tikiuosi nesustoti, įsilieti bei prisidėti prie animacinį kiną kuriančių menininkų bendruomenės.
Saulė Bliuvaitė: – Šią dieną apskritai sunku kažką įsivaizduoti, minint žodį „ateitis“, bet tikrai tikiu, jog kurti nesustosiu.
Silvestras Polinauskas: – Šiuo metu rašau scenarijų savo pirmam ilgametražiam filmui. Kai scenarijus bus baigtas, tikiuosi pasirengti filmavimui ir filmuoti. Šis būsimas poetinis detektyvas, manau, suras vietą tiek tarp kino švenčių kritikų, tiek tarp komercinių kino teatrų.
