
Beveik šešetą dešimtmečių teko darbuotis žiniasklaidoje. Du trečdalius to laiko greta tiesioginių redakcinių pareigų dar dėstytojavau Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. Iš savo studentų matau išaugusių žymių žodžio ar kadro meistrų, redakcijų vadovų, net „spaudos magnatų“, politikų. Dėstytojo praktikoje būta ir nepaprastų nutikimų. Apie keletą jų norisi šiandien papasakoti.
Valstybinis egzaminas ligoninėje
Vėlyvas 1970 metų pavasaris. Netrukus baigiamieji egzaminai, kuriuose pirmą ir vienintelį kartą lygiomis teisėmis susitikdavo stacionaro ir neakivaizdinio skyriaus būsimieji absolventai. Jiems reikėdavo apginti diplominį darbą ir išlaikyti du valstybinius egzaminus. Prieš vieną iš tų egzaminų Žurnalistikos katedra gavo pranešimą, kad smarkiai susižeidė uteniškis neakivaizdininkas, rajono laikraščio darbuotojas Juozas Kazlauskas ir negali atvykti į Vilnių.
Kas gi atsitiko? Tiesiog pačiame Utenos mieste telkšo pora gražių ežeriokų – Vyžuonaitis ir Dauniškis. Jie šiltomis vasaros dienomis priviliodavo ir privilioja būrius vandens pramogų mėgėjų. Tarp jų – ir Juozą Kazlauską. Ypač jis mėgo šuolius į vandenį nuo aukšto tramplyno. Taip buvo ir tą kartą…
Prieš valstybinį egzaminą Juozas pasiėmė knygas, kad dar pasimokytų, ir nuėjo į paežerę. Ilgokai paskaitęs, nutarė atsipūsti ir užkopė ant aukštesniojo bokštelio. Įsibėgėjo šokti, o apačioje – valtis su vaikais. Bandė susilaikyt, bet jau nebepavyko. Juozas žnegtelėjo ant žemesnės aikštelės. Nugaroje kažkas brakštelėjo ir pervėrė baisus skausmas. Ligoninėje paaiškėjo, kad – laimei – stuburas nelūžo, o tiesiog susiglaudė slanksteliai. Pusę metų teko pagulėti ant lentų.
Gavęs pranešimą apie Juozo Kazlausko nelaimingą įvykį, tuometinis Žurnalistikos katedros vedėjas Stasys Makauskas (1928-1983) nuėjo pasitarti į Istorijos-filologijos fakulteto dekanatą ir grįžo su originaliu sprendimu. Fakulteto vadovybė pritarė, kad valstybinių egzaminų komisija nuvyktų į Uteną. Sutartą dieną trys egzaminuotojai nuvykome į rajono ligoninę ir ten radome specialiai lovoje pritvirtintą mūsų studentą. Jis puikiai atsakė į pateiktus klausimus ir išlaikė valstybinį egzaminą. Tą išskirtinį atvejį, kai palata virto laikinąją universiteto auditorija, užfiksavau savo „FEDu“.
Neseniai paskambinau į „Utenio“ redakciją norėdamas paklausti, kaip beveik po 50 metų nuo to įvykio laikosi Juozas Kazlauskas. Išgirdau, kad redakcijoje jis nebedirba, bet maloni darbuotoja Jurgita davė kolegos numerį. Jį surinkęs, išgirdau žvalų Juozo balsą:
„Diplomą pasiėmiau sustiprėjęs. Ačiū redakcijos kolektyvui, kad paliko ir išsaugojo man vietą, tada žmonių nemėtė.“ – „O kaip sekasi dabar?“ – „Skambinat, o aš sėdžiu prie ežero ir traukiu ešeriukus.“
Geras daiktas – mobilusis telefonas: jis gali maloniai sugrąžinti net į nutolusią praeitį.
Gyvasis egzamino priedas
Klaipėdos universiteto rektoriaus, profesoriaus Stasio Vaitekūno iniciatyva 1994 metais ten buvo įsteigta Žurnalistikos katedra. Teko dalyvauti ją kuriant ir vėliau padirbėti penkiolika metų. Pavasario semestre porą kartų per mėnesį turėdavau „paskaitų dienas“.
Suprantama, fotožurnalistikos kursas baigdavosi egzaminu. Per semestrą studentai turėdavo parengti kursinį darbą su savo fotografijomis, o teorinę dalį laikyti žodžiu. Egzamino dieną paprašydavau studentus ateiti pusvalandžiu anksčiau, kad susitartume dėl egzamino eigos, lygiai devintą jį pradėtume ir neilgiau kaip per porą valandų baigtume. Išlaikiusiems studijų knygelių iš karto negrąžindavau.
Norėjosi, kad studentai ilgiau prisimintų mūsų bendravimą. Po egzamino traukdavome į garsųjį „Meridianą“ arba prie marių, kur laukdavo gerų bičiulių suteikta jachta. O vieną kartą knygeles burlaivyje „Brabander“ grąžino kapitonas Valdemaras Vizbaras. Tos „išdaigos“ atvažiavo pasižiūrėti pats rektorius, akademikas Vladas Žulkus.
Taigi – 2007-ųjų vasaros pradžia. Studentų grupę jau randu 222-oje Socialinių mokslų fakulteto auditorijoje. Tariamės dėl egzamino eigos. Be penkiolikos devintą zirzia mano „mobiliakas“. Jį pakėlęs girdžiu: „Labas rytas, dėstytojau. Čia Morta. Negaliu ateiti į egzaminą. Aš ligoninėje.“ – „O kas atsitiko? Staiga susirgot?“ – „Ne, nesusirgau. Aš turiu vaikutį.“ – „Sveikinu.“ –„Tačiau, kaip galėsiu išlaikyti egzaminą, kai grįšiu iš ligoninės?“
Atsakau, jog tai bus galima padaryti gavus naują Socialinių mokslų fakulteto Dekano leidimą. Bet Mortai rūpi, ar aš atvažiuosiu specialiai dėl jos iš Vilniaus. Sakau, jog tai priklausys nuo universiteto vadovybės, kurios pritarimu man apmokamos kelionių išlaidos. Tuo pokalbis ir baigiasi. Auditorija nuščiuvusi žiūri į mane. Po keliolikos sekundžių tariu: „Gal po egzamino nuvažiuokime pasveikinti Mortos su naujagimiu?“ Nuaidi triukšmingas „Valio!“ Egzaminas praeina sklandžiai. Grupiokai subėgioja gėlių, lauktuvių ir dviem automobiliais bei miesto transportu patraukiame į Klaipėdos respublikinę ligoninę.
Palatoje greta Mortos lovos – maža lovelė, kurioje miega gražutis tamsiaplaukis žmogeliukas. Kursiokai, o ypač kursiokės negali juo atsigėrėti. Nuslūgus džiaugsmui, klausiu Mortos, ar rengėsi egzaminui ir išgirstu, kad taip. Tada prie visų užduodu profesinį klausimą. Morta sklandžiai atsako. Dabar jau aš sutrinku, nes nežinau, kaip pasirašyti į studijų knygelę, gal kas iš namiškių ją surastų ir pristatytų. Morta sako, kad tą dokumentą ji turinti su savim čia, ligoninėje. Ką?! Važiuodama gimdyti, ji nepamiršo studijų knygelės? Tokio pareigingumo nebuvau matęs. Tiesiog palatoje parašiau dešimtuką. Ne tik už žinias, bet ir už naują, sveiką Lietuvos Respublikos pilietį! Šiandien jis jau sėkmingai žingsniuoja į vidurinę mokyklą.
Grįžęs į fakultetą, nuėjau informuoti Dekaną apie neeilinį įvykį. Nestokojantis humoro profesorius Antanas Bučinskas tarė: „Viską tamsta gerai padarėte. Tik įdomu, kodėl taip stengėtės. Gal tas naujagimis jūsų?..“ Gerai minutei netekau amo…
Kaip donoras tapo trečiuoju seneliu?
Prieš penkiolika metų marijampolietis Kostas Kynas tapo pirmuoju negiminingu kaulų čiulpų donoru Lietuvoje. Kamieninės jo kraujodaros ląstelės išsaugojo gyvybę jaunai moteriai, kuriai buvo nustatyta aplazinė anemija.

Tai – liga, kuomet sutrinka kraujo gamyba. Šiandien Monika džiaugiasi puikia sveikata, gražia šeima ir dukrelėmis. Tačiau jei ne sėkmingos donoro paieškos ir suvalkiečio geranoriškumas, istorija galėjo pasibaigti kur kas liūdniau. Tiesa, pats donoras Kostas Kynas apie savo nuopelnus kalba kukliai ir sako tiesiog padaręs tai, ką privalėtų padaryti kiekvienas žmogus. Be abejo, tai viena smagesnių ir gražesnių istorijų donoro gyvenime. Jo namuose yra ir Monikos dukrų krikštynų nuotraukų, kuriose jam teko senelio statusas. Juokaujama, kad Monikos mergytės turbūt vienintelės pasaulyje turi po tris vyriškus senelius.
2001 metais leukemija susirgo Kosto Kyno tolimo giminaičio architekto Arūno Kyno dukra Rūta. Jos artimieji intensyviai ieškojo mergaitei kamieninių ląstelių donoro. Kostas su šeima, kiti artimieji vyko palikti savo kraujo mėginių turėdami viltį, kad pavyks rasti tinkamą donorą. Deja, taip neatsitiko. Nesulaukusi kamieninių ląstelių donoro, po kelių mėnesių Rūtelė mirė. Kosto, kaip ir kitų pagelbėti bandžiusių žmonių, duomenys nuo tada liko kaulų čiulpų donorų registre.
Po ketverių metų jis netikėtai sulaukė skambučio iš Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų, kad gali tapti kaulų čiulpų donoru jaunai merginai. Laukė išsamūs sveikatos tyrimai. Laimė, jokių sveikatos problemų nerasta. Kai Kostas parvežė savo šeimos gydytojui parodyti tyrimų išvadų kopijas, jis keliolika minučių jas studijavo ir pasakė: „Jei tavęs nepažinočiau, manyčiau, kad tai yra 32 metų amžiaus žmogaus tyrimai“. O Kostui tuomet buvo jau 54-eri. Tapti kaulų čiulpų donorais galima iki 55 metų amžiaus žmonėms, tad jam ta riba jau buvo arti.
Kada, pasibaigus kaulų čiulpų paėmimo procedūrai, jau galėjo jaustis visiškai normaliai? Kostas atsakė, kad iš karto. Jam nebuvo nei silpna, nei bloga, nei pykino. Kai tik baigėsi procedūra, daktaras drebančiomis rankomis čiupo maišelį su krauju ir išėjo pro palatos duris. Donorui atjungė kateterius, jis persirengė, seselė palinkėjo laimingo kelio – ir jis išvažiavo į Marijampolę. Likus iki namų keliasdešimčiai kilometrų, paskambino gydytojas: „Atsiprašau, kad jūsų neišlydėjau ir neatsisveikinau, bet ką tik atlikau antrąją procedūros dalį“. Monika gulėjo toje pačioje ligoninėje.
Po transplantacijos buvo prabėgę maždaug treji metai, kai donoras Kostas galėjo pirmą kartą sutikti Moniką ir pamatyti, koks tas žmogus, kuriam tiko jo kamieninės ląstelės. Statistiškai tikimybė, kad sergančiajam tiks negiminingo žmogaus kaulų čiulpai, yra labai nedidelė – maždaug viena iš keliasdešimt tūkstančių ar net kelių milijonų. Su Monika Kostas bendrauja iki šiol, pasveikina vienas kitą su šventėmis, gimtadieniais. Jos namuose Kostas lankėsi du kartus, per abiejų dukrų krikštynas. Monikos sveikata gera, šeima graži, tvirta, viskas gerai.
Ar ši donorystės patirtis kiek pakeitė jo gyvenimą? Kostas Kynas atsakė – kad nepakeitė, nes jis yra nemažai matęs gyvenimo: tai padaryti leido ir žurnalisto profesija. Ši istorija – kaip gyvenimo loterija. Kostas sako: „Aš paprasčiausiai padariau tai, ką privalėjau padaryti. Pasakyti „nesutinku“ būtų tas pats, kas nušauti žmogų. Visada sakau: donorai nemiršta, jiems nieko blogo neatsitinka. Miršta ligoniai, kurie nesulaukia donorų.“ Todėl apskritai jis manąs, kad svarbiausia yra netgi ne donoras, bet medicinos pasiekimai ir gydytojai. Jų kasdienis darbas – tiesioginė kova už žmogaus gyvybę.
Anot bendrijos „Kraujas“ duomenų, Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre yra apie 10000 galimų donorų. Tačiau ir mažos šalys gali turėti didelius registrus. Pavyzdžiui, apie 10 milijonų gyventojų turinčios Portugalijos registre yra 372 tūkstančiai donorų, beveik 800 tūkstančių donorų registruota Izraelio registre, o toje šalyje yra aštuoni milijonai gyventojų. Didžiausi pasaulio negiminingų donorų registrai yra Vokietijoje (šeši milijonai donorų) ir JAV (beveik aštuoni milijonai donorų). Vokietijos donorai dovanodami savo ląsteles išgelbsti daugiausiai negiminingų pacientų visame pasaulyje – apie šešis su puse tūkstančio kasmet.
Šiandien ypač malonu prisiminti, kad donoras Kostas Kynas yra buvęs mano kuruoto kurso studentas Vilniaus universitete.
Kaip nesididžiuoti tokiais studentais ir tokia pamaina?
Atsimenu ta yvyky Maluno ezere, kai bachuras isoko valtin.
Po to, gelbetajai lipti girtiems ant tramplino ir sokti nuo jo be motociklisto arba statybininko salmo neleisdavo.