Vakar buvo ypatinga diena. Buvo įdomu stebėti, kaip mes prisimename, kas vyko prieš aštuoniasdešimt metų. Siūlau susipažinti su Juozo Averkos (1911–1998) man išsakytu istorijos liudijimu. Dabar atsiranda vis naujų dokumentų, bet Juozas Averka apie tai pasakojo vienas iš pirmųjų.
Okupacijos liudininkas
Aš gyvenau Zervynose pas pasienio policijos kapitoną – ruožo viršininką. Birželio 15 dieną, apie ketvirtą valandą ryto, iš Puvočių pasienio sargybos atjojo policininkas ir pranešė, kad naktį apie 60 raitų raudonarmiečių kirto Merkį (rubežių), nupjovė keletą telefono stulpų ir, nukarpę laidus, nujojo į Alytaus raudonarmiečių bazes. Tuo pat laiku atvyko žmogus ir iš Kaniūkų–Kaniavos sargybos, kur rubežius ėjo sausuma. Ten naktį atvažiavo sunkvežimis ir iš kulkosvaidžio apšaudė pasienio sargybos postą. Buvo nutraukti ryšių laidai, o budintis policininkas užkapotas kardais. Pasienio ruožo viršininkas paskambino Alytaus apskrities viršininkui, pranešė apie įvykius parubežyje. Pagal sutartį, parubežinius incidentus tarp Lietuvos ir TSRS turėjo spręsti ir išsiaiškinti iš Lietuvos pusės – apskrities viršininkas, o iš TSRS – zastavos viršininkas. Susitikimui buvo sutartas signalas – du šūviai iš šautuvo ant geležinkelio tilto. Apskrities viršininkas su vertėju ir mes laukėme atvažiuojant zastavos viršininko. Zastava buvo už maždaug trijų kilometrų, be to, su tilto apsaugos postu jie turėjo ryšį. Po kurio laiko vietoj viršininko atvažiavo politrukas ir pranešė, kad jis įgaliotas tartis dėl incidento, nes viršininkas esąs komandiruotėje. Apskrities viršininkas atsakė, kad jis su politruku nesitarsiąs. Politrukas dar pasakė, kad dėl šio incidento jie esą nekalti, kad tai vietiniai žmonės užpuolę pasienio postą. Mes grįžome į Zervynas, o Alytaus apskrities viršininkas išvažiavo į Alytų. Grįžę į ruožo sargybos postą per radiją išgirdome Maskvos ultimatumą Lietuvai. Taigi taip baigėsi Marcinkonių srities lietuviams repatriacija. Aš išvykau į Varėną, o iš Varėnos autobusu į Kauną. Pakelėse mačiau, kaip Lietuvos žemele jau žygiuoja raudonarmiečių voros, nors atsakymo į ultimatumą laikas dar buvo nepraėjęs.
Suėmimas
Neilgai teko dirbti Kaune. Naktį į birželio 28 dieną buvau areštuotas savo bute Vaičaičio gatvėje ir nuvestas „pasiaiškinti“ į Saugumo departamentą. Ten uždarė į rūsio kamerą, kur radau du ant grindų gulinčius vyrus. Taigi vienutėje aš buvau trečias. Ryte susipažinom – Šumauskas, toks Lietuvos rusas ir aš. Manęs nieks netardė ir nesiteiravo, dėl ko ir kaip. Tik berods liepos 6 dieną buvau išvežtas iš Saugumo departamento į geležinkelio atšaką ir įsodintas į traukinio vagoną.
Saugumo departamento „rūmuose“ greit keitėsi gyventojai. Lietuvos rusas, kuris buvo kalinamas už ryšių su baltagvardiečiais kažkur Tolimuose Rytuose palaikymą, greit buvo išvežtas, o Šumauskas retkarčiais buvo šaukiamas tardymui. Į mūsų kamerą atvežė pulkininką Skorupskį. Buvau su juo neakivaizdžiai pažįstamas, tai yra skaitęs jo parašytą knygutę „Lietuvos nepriklausomybės karas“. Jis buvo tada pirmo pėstininkų pulko vadas. Pulkininkas Skorupskis vis klausinėjo vyriausiąjį Šumauską, kaip čia gali būti, kad brolis – ministras, o jis čia sėdįs (Motiejus Šumauskas tuo metu buvo Darbo rūmų pirmininkas). Daug ką teko tada iš Šumausko išgirsti apie jo veiklą už tarybų valdžią, apie jo viešėjimą „rojuje“ ir po viešnagės slaptą grįžimą į Lietuvą, nors čia laukė kalėjimas. Taigi jis nusprendė geriau sėdėti Lietuvos kalėjime nei ten likti laisvėje. Va tau ir sovietų rojus…
Vieną dieną mūsų kamerą aplankė naujos valdžios „ministras“, klausinėjo, kuo esame kaltinami. Skundžiausi, kad aš nežinau, kodėl esu saugumo kalėjime. Po kelių dienų buvau iškviestas į kanceliariją pas budintį karininką. Budėjo iš Marcinkonių 1918 metais išėjęs į Lietuvos savanorius J. Valentukevičius. Kitame stalo gale savo daiktų atsiimti stovėjo dviejų civilių apsuptyje pulkininkas Kostas Dulksnys, su kuriuo teko susipažinti
1939 metų rudenį. Mane irgi „globojo“ du civiliai. Išvedus K. Dulksnį, į Saugumo kiemą prie juodo limuzino išvedė ir mane. Pirmoje sėdynėje sėdėjo K. Dulksnys su dviem „globėjais“. Mane irgi „globojo“ dviese, įrėmę į šonus revolverius. Išvažiuojant iš kiemo, mašinai kelią užstojo moterys – stengėsi pamatyti, ką veža.
Istorijos mįslė
Mus atvežė prie geležinkelio atšakos, kur stovėjo keleivinis vagonas. Aikštelė buvo apsupta raudonarmiečių. Čia jau stovėjo tokia juoda mašina, iš kurios buvo išvestas pulkininkas Juozas Matusaitis, kurį pažinojau nuo 1939 liepos mėnesio. Išvedus iš limuzino pulkininką K. Dulksnį, buvau išvestas ir aš. Mane atvedė į galinę kupė, kur sėdėjo generolas Kazys Skučas ir priešais – Augustinas Povilaitis. Prie lango ir durų budėjo ginkluoti kareiviai. Mus „globojo“ jaunas raudonarmiečių leitenantas – užrakinęs retežius, jis išdidžiai raktą dėjosi į kišenę… K. Skučas kalbėjosi su A. Povilaičiu. Po kurio laiko atsirado civiliai apsirengęs tikrintojas ir smarkai aprėkė leitenantą, kam kartu susodino K. Skučą su A. Povilaičiu. Tada A. Povilaitį iš kupė išvedė, o po kiek laiko atvedė pulkininką Petrą Kirlį. Šis buvo atvežtas iš Kauno kalėjimo visai pakrikusiais nervais. Po kelių valandų vagonas pajudėjo ir sustojome tik Vilniuje (išvažiavome vakare). Būdamas tomis dienomis Saugumo departamento kamerose, laikraščių negaudavau ir nežinojau, kas vyksta Lietuvoje. Pulkininkas P. Kirlys buvo atvežtas iš kalėjimo ligoninės. Jis pasakojo ir labai stebėjosi Lietuvos rašytojų išdavyste: Liudo Giros, Petro Cvirkos, Salomėjos… K. Skučas atsakė, kad jam buvo žinomos tos rašytojų nuotaikos. Jis pasakojo, kad sovietų pasiuntinybės darbuotojai iš pradžių bandė užmegzti santykius su Lietuvos kariuomenės jaunesniaisiais karininkais, bet, neatsiradus parsidavėlių, tokių jie rado tarp Lietuvos rašytojų. Daug rūpesčių turėjo K. Skučas su P. Kirliu, kurio rankos visą laiką drebėjo ir retežiai įsiverždavo į rankas sukeldami skausmą. P. Kirlys prašydavo: „Kazimierai, paprašyk leitenanto, kad palaisvintų retežius“. K. Skučas prašydavo leitenanto, tas palaisvindavo ir ramindavo, bet už kiek laiko – vėl tas pats… Stebėjausi K. Skučo ramybe, jo raminančiais žodžiais P. Kirliui. Žinojau, kad K. Skučas – buvęs karo atašė Maskvoje ir visus tuos „teismus“, didžiųjų karo vadų „prisipažinimus“ jis puikiai žinojo, puikiai suprato. Ir tas ramumas mane stebino. Neiškentęs K. Skučo paklausiau, koks tikslas jam, žinančiam ir suprantančiam sovietų tvarką, laukti iš jų malonės. Juk buvo galima išvažiuoti į Vokietiją. (Iš K. Skučo ir A. Povilaičio pokalbio aš supratau, kad jie lankėsi Vokietijos pasienyje.) K. Skučas atsakė: „Kai A. Merkys grįžo iš Maskvos ir parašė įsakymą, kad mus atleidžia iš užimamų pareigų ir, Maskvai reikalaujant, mus areštuoja, tą įsakymą aš juk turėjau savo kišenėje ir, nors žmona ir dukterys prašė išvažiuoti, aš negalėjau to padaryti: sovietų ultimatume buvo aiškiai pasakyta, kad mes turime būti perduoti Maskvai, o jie nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus. Žinojome, kad tai neturi prasmės, bet kitaip pasielgti mes negalėjome.“
Vežė mus neskubėdami. Naktį pasiekėme Molodečno stotį. K. Skučas puikiai orientavosi, nors mes nieko nematėme – langai buvo užleisti užuolaidomis, o prie lango stovėjo sargybinis. Jis pasakė, kad tikriausiai mus persodins į kitą vagoną, nes Lietuvos vagonai netinka sovietų geležinkeliams. Pastumdžius mūsų vagoną po atsarginius bėgius, viskas nutilo, bet neilgam. Greit pasirodė nauji šeimininkai, prasidėjo pervedimas į kitą vagoną. Pradėjo nuo K. Skučo. Du suimdavo už parankių, trečias – iš paskos ir tiesiog iš vagono išneša ir įkelia į kitą, apkeikdami raudonarmiečius, kurie mus lydėjo. Tie atsiimdavo nuo rankų retežius – matyt, buvo įsakyta grąžinti į Lietuvą. Dar bus reikalingi… Atėjo ir mano eilė. Buvau trečias. Mane nuveda į mažytį kambarį, išrengia nuogai, rūbus išneša ir, užlipinę ant taburetės, liepia daryti pritūpimus. Pats pasilenkęs žiūri į ten, kur niekados niekas nežiūri. Aš ne pirmą sykį buvau areštuotas ir tardomas lenkų, bet čia naujiena. Palaikytas nuogas, gavau rūbus ir buvau nuvestas į kupė, kurioje, kaip ir anksčiau, – K. Skučas, P. Kirlys ir aš. Naujame vagone gūdu: geležim pintas, be šviesų, tik koridoriuje ant grindų dega žvakutė. Užsiropščiau ant viršutinės šoninės lentynos prie langelio. Dabar šioje geležies pintinėje gūdu buvo ir kalbėti. K. Skučas pasakė, kad tai specialus vagonas kaliniams – „stolypinskij“. Ryte pajudėjome. Taigi mes jau „raudonajame rojuje“. Visą laiką žiūrėjau pro langą, kaip gyvena „rojuje“: sodybos apleistos, stogai nuplyšę, karvutės vos krypuojančios, kopūstėliai kumščio didumo. Supratau, dėl ko Šumauskas vyresnysis grįžo į Lietuvos kalėjimą iš „laisvės šalies rojaus“…
