Tremties diena paminėta prisiminus Prezidento A. Stulginskio asmenybę

TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyriaus didelė grupė narių Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas susitelkę paminėjo prie skulptoriaus Vytauto Naručio sukurto Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio paminklo Istorinės prezidentūros sodelyje. Minėjimas vyko pagal mūsų nustatytą dienotvarkę ir skyriaus pirmininkės pavaduotojo, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininko Zigmo Tamakausko pateiktą pavadinimą „Prezidentas – sovietinio gulago kalinys“.

Istorikas Z. Tamakauskas įdomiai atskleidė Lietuvos krikščionių demokratų partijos vieno iš steigėjų – Prezidento Aleksandro Stulginskio biografijos bruožus, jo gyvenimo žingsnius, pabrėždamas, kad tai buvo pirmasis konstitucinis Lietuvos Prezidentas, sovietinio gulago kalinys. Kalbėtojas pažymėjo, kad A. Stulginskis visada pasižymėjo dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelis darbus Lietuvos labui. Po 1927 metų balandžio 12 dienos Seimo paleidimo – A.Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone – Jokūbave apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti.

Sovietų Sąjunga, okupavusi mūsų kraštą, pirmučiausiai stengėsi išardyti jo visuomeninį audinį taikydama iš anksto parengtą melo, veidmainiavimo, bauginimo, prievartos ir smurto politiką. Vos peržengę Lietuvos sieną, raudonieji barbarai durtuvais subadė Lietuvos pasienietį Aleksą Barauską. Išgąsdinto Ministro pirmininko Antano Merkio rankomis buvo suimti ištikimai Lietuvai tarnavę Kazys Skučas ir Augustinas Povilaitis. Vadinamųjų „liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse – naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją, įvykdyti masiniai veikliausių žmonių areštai, kad okupantas netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos anekcijai. Besirengiant masiniam Lietuvos žmonių trėmimams, 1941 metų birželio 8-tos dienos rytmety buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Jie kartu su prasidėjusiu 1941 m. birželio mėnesio 14 d. masiniu žmonių trėmimu, buvo ištremti iš Lietuvos: Aleksandras atsidūrė Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, o jo žmona buvo ištremta į Komiją.

Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – Prezidentas A. Stulginskis buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į Komiją. Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį A.Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos paskyrimu…“ O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, – dviems-trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas. 1962 metais liepos 18 d. mirė Aleksandro Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Jis susirašinėja su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. Jis savo laiškuose skatino savo anūkėlę Ramunę siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. „Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“ – rašė jai senelis.

Prezidentas A. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėn. 22-ją dieną. Palaidotas buvo šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Prisimintina jo bendraminčio prelato kunigo M. Krupavičiaus mintis: „Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti… Tik stulginskinis kelias ir jo darbų, ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu“. Prezidentas A. Stulginskis yra tarsi visos mūsų daug kentėjusios tautos, tremtinių simbolis, didingas savo nepalaužtos dvasios, tikėjimo ir vilties simbolis – baigė savo kalbą Z. Tamakauskas.

Kalbėję LR Seimo nariai Paulius Saudargas ir Vytautas Juozapaitis pasidalino savo įžvalgomis apie tremties laikotarpio baisumus. Kauno tarybos narys Paulius Lukševičius kvietė mus nepamiršti šio istorijos etapo tam, kad niekada daugiau tokia situacija nepasikartotų.

Po minėjimo kalbėjomės TS-LKD Kauno naujojoje būstinėje apie padėtį Lietuvoje, Astravo AE grėsmes ir Kauno ateitį.

Malonu, kad mūsų renginyje dalyvavo ir Vilniaus savivaldybės tarybos narė, ėjusio žurnalo „Apžvalga“ vyriausioji redaktorė Goda Krukauskienė su į šį minėjimą iš Panevėžio atvykusiais savo tėveliais.