Rašytojas ir buvęs diplomatas Jurgis Savickis 1940 m. pasirinko sunkų emigranto kelią. Su žmona Inge ir augintiniu Serge gyveno iš žemės kaip paprastas ūkininkas.
Mylėjo žemę ir ją dirbo, nepabijojęs pasilenkti iki žemės ir paimti kastuvą į rankas. Buvo išmintingas, praktiškas, jaunystėję išmokęs ūkininkauti. Džiaugėsi galimybe dirbti žemę, ant nieko nesupykus. Kitų nekritikavo, stengėsi iš kitų pasimokyti. 1944 m. kovo 17 d. Jonui Aleksandravičiui rašė: „Aš žemę myliu, čia joks atavizmas; per daug jos arti esu buvęs, ir neseniai, kai visuomet stebėdavaus, kodėl Lietuvoje jos nemyli į žmones išėję ponaičiukai ir dideli ponai. Kad ji dabar kiek pramaitina ir pelno ima duoti – juo geriau“.
Kaip gyveno prieš karą? 1940 m. lapkričio 9 d. dienoraštyje skaitau: „Aš, kiek buvau pinigų, vis dėjau į savo sodybėlę užsienyje. Kiti mūsų vyrai buvo daugiau išponėję ir darė visokius fasonus, norėdami kiek galima daugiau turto Lietuvoje įsigyti. Kai kurie keikė „nepatriotu“ esant, žemės perkant užsienyje. Bet dabar ir čia, užsienyje, yra atsidūręs vienas antras mūsiškių. Dabar jie visi šaukia ir skundžiasi: „pasivėlinę gyventi“ ir nemokėję dalykų tvarkyti. Man ir tuomet svarbiausia rūpėjo žemė“.
Ar tik nesiruošė, susitaikyti su besibaigiančiu karu, pasitraukti iš literatūros, kaip nepelningos veiklos? Tuomet buvo nepadoru kalbėti apie meną kaip uždarbį. Jis ne kiekvienam prieinamas, sąlygojamas laiko ir erdvės, skatinantis kurti ne vien dėl to, kad negali to daryti…
Savickį į kūrybą atvedė jaunatviškas maksimalizmas: jautėsi keistuolis tarp sau lygių. Tokiu ir liko iki gyvenimo pabaigos.
Jonui Aleksandravičiui Jurgis priminė Kazį Binkį, kuriam taip pat joks rūpestis ir joks sielvartas nekeitė ūpo, priešingai, tada kaip tik liedavosi per kraštus, rodos, jame netelpąs sąmojis ir optimizmas. Jonas Aleksandravičius prisiminė, kad Jurgis Savickis vakare išeidavo į terasą ir stovėdavo sustingęs, nugrimzdęs į susimąstymą kelias valandas kaip bronzinė statula, užsižiūrėjęs į vieną tašką, nežinia ką matydamas: ar vaikystę ir Dubysą, ar visą savo gyvenimą. Jis vienas težinojo. Apie savo bėdas bei džiaugsmus nemėgdavo kalbėti.
Antrą pasaulinį karą išgyveno kaip visi: pavargęs, bet tikįs ateitimi. „Keliauju į Paryžių“, – atsirado įrašas dienoraštyje 1945 m. balandžio 7 d. Lankė pažįstamus ir atstovybes, bet jau ne kaip diplomatas, o kaip okuopuotos Lietuvos tarnautojas. Bet jo nežavėjo nerealus darbas Lietuvai. „Aneksijos nepripažinimo klausimas, aiškus dalykas, yra labai svarbus ir reikia dėti visų pastangas, kad jis būtų tinkamoje plotmėje, kad tarptautinė bendruomenė pasisakytų aiškiai už mus“, – skelbė Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis. J. Savickis kurį laiką įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą. Komitetas, įkurtas 1943 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje, po karo perkeltas į Vokietiją.
VLIK save įvardijo kaip pagrindinę pasipriešinimo organizaciją, siekė politinio monopolio lietuvių politinėje išeivijoje ir tuo sukėlė pasiuntinių, ypač diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio, nepasitenkinimą ir ne vienerius metus trukusią tarpusavio trintį. Tai atskleidžia rašytojo susirašinėjimas su komiteto pirmininku Mykolu Krupavičiumi.
1951 m. pavasarį VLIK pirmininko M. Krupavičiaus įpareigotas du mėnesius keliavo po Skandinavijos šalis: visur priimtas kaip laukiamas svečias. Jam visur buvo atidarytos durys: rašytojų klubuose, laikraščių ir žurnalų redakcijose, privačiuose politikų salonuose. Po ilgo ir skurdaus ir varginančio gyvenimo jis pakliuvo į įprastą ir pasiilgtą atmosferą, atsigavo kūnu ir dvasia.
Stokholme susitiko su Ignu Šeiniumi, jaunystės draugu, kuris jam toks ir liko… Vienas kito kūrybą vertino pakankamai toleraniškai ir labai palankiai. Abiejų kūryba atsistojo europinės kultūros plotmėje su savita, naujoviška raiška. Atsinaujino jų prieš 20 metų nutrūkęs susirašinėjimas.
Ir J. Savickis, ir I. Šeinius, perėjo karo baisumus. Abu jie pakilo į amžinybės aukštybes be didesnių fizinių kančių: vienas – nuo insulto, kitas – nuo infarkto. Mirtis juos sutaikė.
Susitikimuose ir laiškuose Savickis ragino vienyti VLIK ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovų pastangas: „Dirbam tą patį Lietuvos laisvinimo darbą. Šį darbą aš laikau mūsų žemiškojo gyvenimo svarbiausiu ir kilniausiu uždaviniu. Jis turi užimti pirmą vietą“ (1951 m. birželio 8 d. laiškas M. Krupavičiui).
Laiške iš savo sodybos VLIK pirmininkui M. Krupavičiui rašė: „Ambicijos tikrai – prakeiktas daiktas! Aš tik bijau, kad kai kurie iš VLIK nepasiduotų toms ambicijoms ir kartais nesusižavėtų. Reikalingas tikras susitarimas. Ne kitaip!“.
Diplomatijos šefo S. Lozoraičio šalininkai skleidė gandus, kad Savickis kliudęs susitarimą su juo. 1951 m. pavasarį susigundė politika bei jos atstovais. Ragino siekti bendrų pastangų kovoje del Lietuvos išlaisvinimo. „Būtų per didelė ir nepakeliama prabanga tokiu laiku skaldytis“, – rašė Lietuvos diplomatijos šefui St. Lozoraičiui 1951 m. rugpjūčio 1 d.
Anot J. Savickio, lengviausia būtų vaižgantišku tonu šūktelėti sau: „Gana tos politikos! Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu būti politikas, aš turiu ja rūpintis: „Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti. Reikia sutikti dirbti kiekvieną darbą, kuris būtų naudingas“. Patogiausia būtų žiūrėti į mėlynas jūras ir „romanus rašyti“…
Bet siela būtų nerami. „Reikia nustoti žiūrėti, kas buvo, bet šiandien reikia žiūrėti, kas yra ir kas bus rytoj. Tuomet susitarti bus labai lengva“. Bet greitai prarastą kūrybai laiką atsiiminėjo iš poilsio, fizinio darbo: „Noriu kiek galima susitraukti į savo kailį ir rašyti – ir tik rašyti“, – rašė 1951 m. birželio 25 d. Jonui Aleksandravičiui.
Panašiai rašė 1951 m. vasarą Benediktui Babrauskui: „Laikas taip greitai bėga ir su juo – senatvė“. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkui prisipažino: „Niekuomet į tokias aukštybes kaip romanas nekopiau<…> Ramumo neturiu. Neturiu ir laiko. Nors tik teliko trys mėnesiai. Reikia ištęsėti! Ir ištęsėsiu. Nustumsiu į šalį visus dienos (dėl kasdieninės duonos ir vyno!) reikalus ir pakramtysiu plunksną“.
Bet labiau neatsidžiaugė ūkininkavimu. Paskendęs smulkmenose smulkmenėlėse – ką geriau sėti, pirkti, parduoti, nelegaliai gauti, ilgėjosi laiko, kada, išsivadavęs iš pareigos kūnui, kurs būsimai visuomenei, nes karo metais ne tik lietuviškos knygos nėjo stokojant popieriaus…
Ūkininkavo kiek leido jėgos iki gyvenimo pabaigos. Mirė 1952 m. gruodžio 22 d. vakare Roqebriune, netoli Mentono. Vis dar klaidingai rašoma apie mirimo vietą. Tiesa, kad mirė ligoninėje, ne sodyboje. Palaidotas antrą Šv. Kalėdų dieną vietos miestelio kapinėse. Karstas buvo padengtas Lietuvos trispalve.
Autorius yra istorikas, publicistas
