Naujasis koronavirusas pasaulį užklupo nepasiruošusį, tačiau mokslininkų dėka jis buvo nustatytas per rekordiškai trumpą laiką. Dabar visi nekantriai laukia veiksmingiausio ginklo – vakcinos – kovoje su COVID-19, bet nereikia turėti iliuzijų, kad tai įvyks taip greitai.
Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos profesoriaus Vytauto Usonio teigimu, tokiomis ypatingomis aplinkybėmis – esant COVID-19 grėsmei globaliu mastu ir intensyviai bendradarbiaujant mokslininkams visame pasaulyje, vakcinos kūrimo ir tyrimų terminai bus daug trumpesni nei įprastai, bet tai nereiškia, kad jau 2021 metais šią vakciną turėsime plačiam naudojimui.
– Kokios informacijos reikėjo norint pradėti kurti vakciną nuo naujojo koronaviruso? Kada ji buvo pradėta kurti?
– Pradedant kurti bet kurią šiuolaikinę vakciną, būtina žinoti daug teorinių dalykų: kas yra ligos sukėlėjas (ar ligą sukelia pats virusas, ar jo išskiriami toksinai, pvz., difterijos ar stabligės toksinai); kokios viruso struktūros atsakingos už jo plitimą ar ligą sukeliančius patologinius procesus; kaip užsikrėtusio žmogaus imuninė sistema reaguoja ir ginasi nuo ligą sukeliančio viruso; ar persirgus pasigaminę imuninės gynybos mechanizmai, antikūnai užtikrina apsaugą nuo pakartotinių susirgimų; kiek ilgai išlieka veiksmingi imuninės gynybos mechanizmai. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir toliau.
COVID-19 virusas, dar vadinamas SARS-CoV-2, buvo nustatytas per rekordiškai trumpą laiką. Pirmieji naujojo viruso sukelti susirgimai registruoti 2019 metų gruodžio pabaigoje, jau 2020 metų sausio 7 dieną buvo nustatytas tada taip vadintas naujasis koronavirusas, o sausio 10 dieną paskelbta šio viruso genomo seka. Tai buvo kertinė informacija viso pasaulio mokslininkams pradėti darbus, kuriant priemones šio viruso gydymui ir kontrolei, įskaitant vakcinų kūrimą. Vėlesni darbai, dar labiau patikslinantys atskirų viruso dalių struktūras molekuliniu lygiu, leido geriau suprasti viruso poveikį žmogui, patikslinti vakcinų kūrimo kryptis.
– Kokios strategijos taikomos kuriant šią vakciną?
– Šių metų balandžio pradžios duomenimis, įvairiose pasaulio šalyse tiriama daugiau nei šimtas penkiolika vakcinos kandidatų. Vakcinos kuriamos taikant įvairias strategijas: modifikuojant platformas, naudotas kuriant 2002 metų SARS ir kitas koronavirusų vakcinas; nukleininių rūgščių; virusinių vektorių; į virusą panašių dalelių; rekombinantinių proteinų; gyvų susilpnintų ir inaktyvintų virusų vakcinos. Šiaurės Amerikoje dirba 36 COVID-19 vakcinų kūrimo centrai, Kinijoje – 14, Azijoje ir Australijoje – 14, Europoje – 12.
– Bostone vakcina nuo COVID-19 buvo sukurta per rekordiškai trumpą laiką – 42 paras. Kiek mažiausiai laiko turi praeiti, kad vakciną būtų galima plačiai naudoti?
– Žiniasklaidoje skelbiama daug informacijos apie vienos ar kitos kandidatinės vakcinos kūrimo eigą, o sukūrimo sąvoka interpretuojama labai įvairiai. Šiuo metu skelbiama apie pradėtus 7 pirmosios fazės klinikinius tyrimus (4 – Kinijoje, 2 – JAV, 1 – Anglijoje, Jungtinėje Karalystėje). Skelbiama apie planus iki vasaros pabaigos pradėti dar daugiau pirmosios fazės klinikinių tyrimų.
Čia reikėtų labai trumpai paminėti vakcinų kūrimo etapus. Juos reglamentuoja griežti tarptautiniai ir nacionaliniai dokumentai. Galiu tik priminti, kad šiuo metu nėra nė vienos užregistruotos naudoti COVID-19 vakcinos. Galėtume išskirti 3 pagrindinius vakcinų kūrimo etapus: moksliniai tyrimai ir vakcinos kandidato paieškos bei sukūrimas, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai. Anksčiau jau paminėtas mokslinės informacijos poreikis kuriant vakcinas, įskaitant ir COVID-19 vakciną. Siekiant mokslo žinias paversti nauja vakcina, naudojamos naujausios technologijos. Galėtume sakyti, kad kiekviena kuriama vakcina, dar iki pradedant jos tyrimus, yra mokslo ir technologijų lydinys. Tačiau, kad ir kokie naujoviški mokslo ir technologijų pasiekimai taikyti kuriant vakciną, būtina įsitikinti jų saugumu ir veiksmingumu.
Ikiklinikinių tyrimų etapas apima didelės apimties tyrimus, kai naujoji vakcina neskiriama žmonėms. Tai tyrimai taikant matematinius modelius, tyrimai ląstelių kultūrose, tyrimai su laboratoriniais gyvūnais, įskaitant primatus. Tiriama daug rodiklių: vakcinos kandidato toksiškumas, imunogeniškumas (imuninės sistemos stimuliavimas, sužadinantis imuninės gynybos mechanizmus), teratogeniškumas (ar vakcina kandidatas nesukelia apsigimimų, įskiepijus nėščioms laboratorinių gyvūnų patelėms), onkogeniškumas (ar vakcina kandidatas nesužadina navikinių procesų) ir daug kitų. Tik atlikus ikiklinikinius tyrimus ir gavus priimtinus jų rezultatus, pradedami tyrimai su žmonėmis.
Klinikiniai tyrimai skirstomi į 4 fazes. Pirmosios fazės tyrimai atliekami su nedidele, kelių dešimčių suaugusių savanorių grupe. Šių tyrimų tikslas – patikrinti vakcinos kandidato saugumą. Antrosios ir trečiosios fazės klinikinių tyrimų tikslai – įvertinti vakcinos kandidato saugumą ir imunogeniškumą, t. y. gebėjimą sužadinti imuninės sistemos apsauginių pajėgumų susidarymą. Šių tyrimų apimtys – nuo kelių šimtų iki kelių ar net keliolikos tūkstančių savanorių tiriamųjų. Dažniausiai tokie tyrimai pagal bendrą protokolą atliekami daugelyje tyrimo centrų įvairiose šalyse ar net žemynuose. Sėkmingai atlikus trečiosios fazės tyrimus, suformuojama registravimo byla, kuri teikiama atitinkamo regiono kompetentingoms tarnyboms, Europos Sąjungoje – Europos vaistų agentūrai. Naujos vakcinos registravimas yra oficialus patvirtinimas, kad vakcina atitinka saugumo ir veiksmingumo reikalavimus. Užregistravus naują vakciną, dar kelerius metus tęsiamas padidinto budrumo stebėjimas, kurio tikslas – įvertinti vakcinos kokybę realaus kasdienio naudojimo sąlygomis. Visų Europos Sąjungoje naudojamų vakcinų galimai sukeltus nepageidaujamus poveikius registruoja ir analizuoja „EudraVigilance“ sistema.
Vakcinų kūrimo ir tyrimų laikotarpis įprastai trunka nuo 5 iki 10 metų, kartais – net ilgiau. Turint omenyje ypatingą COVID-19 grėsmę globaliu mastu ir intensyvų tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą, šie terminai galėtų būti sutrumpinti. Pasaulinė sveikatos organizacija spėja, kad COVID-19 vakcina galėtų būti sukurta iki 2021 metų pradžios. Be jokių abejonių, standartiniai vakcinos saugumo ir veiksmingumo reikalavimai turi būti užtikrinti ir tokio intensyvaus vakcinos kūrimo sąlygomis. Tačiau numatomi vakcinos sukūrimo terminai dar nereiškia, kad jau 2021 metais šią vakciną turėsime plačiam naudojimui.
– Kada galima tikėtis pradėti ją naudoti visuotinai?
– Užregistravus naują vakciną, pradedama jos gamyba. Pasiruošimai gamybai dažniausiai pradedami dar iki vakcinos registravimo, baigiamaisiais klinikinių tyrimų etapais. Gamybiniai pajėgumai priklauso nuo daugelio veiksnių. Turime pavyzdžių, kai būtent riboti gamybiniai pajėgumai neleido patenkinti vakcinos poreikio Europoje. Tas ypač pasakytina apie naujausių technologijų vakcinas, kurių gamybai tenka sukurti naują įrangą. Kadangi kalbame apie milijonus dozių sterilaus preparato, naujos vakcinos gamyba yra rimtas iššūkis. Net ir pagaminus vakciną, ją reikia fasuoti, supakuoti, transportuoti nuo gamintojo sandėlių iki skiepijimo kabinetų. Būtina parengti skiepijimo metodinę medžiagą, parengti darbuotojus. Visi šie veiksmai užima laiko, todėl pareiškimai apie galimybes turėti vakciną per kelias savaites ar net per kelis mėnesius yra abejotini.
– Ar gali būti, kad šio viruso protrūkis baigsis greičiau, nei prasidės prekyba naujai sukurta vakcina?
– Šiuo metu nėra patikimų mokslinių duomenų, kurių pagrindu galėtume numatyti tolimesnę COVID-19 pandemijos eigą. Prisimename 2002 metų SARS protrūkį, kuris pasibaigė spontaniškai per maždaug metus. 2012 metų MERS protrūkis rusena iki šiol, tačiau jo intensyvumas yra nepalyginamai mažesnis nei COVID-19. Labai įdomus pranešimas iš Mičigano (JAV) apie coronavirus (kitų nei COVID-19) sukeltų kvėpavimo ligų dėsningumus per 8 metų stebėjimą, apimantį beveik tūkstantį sirgusiųjų laboratoriškai patvirtinta koronavirusine OC43, 229E, HKU1 ir NL63 infekcija. Stebėjimo metais šių virusų sukelti susirgimai buvo dažnesni nuo gruodžio iki balandžio-gegužės, o jų pikas – sausio-vasario mėnesiais. Pažymėtina, kad tai kiti nei COVID-19 koronavirusai, tačiau stebėjimas gali būti įdomus.
– Koks galėtų būti vakcinos prieinamumas? Ar ją gaus visi, ar tik didžiausios rizikos grupės?
– Pradedant kiekvienos naujos vakcinos skiepijimus, pirmiausia skiepijami asmenys, priskirtini didžiausios rizikos grupėms. Didėjant naujos vakcinos gamybos pajėgumams, rizikos grupių požymiai plečiami. Esant vakcinos tiekimo galimybėms ir nepalankiai epidemiologinei padėčiai, vakcina įtraukiama į visuotinio skiepijimo programas. Tokio scenarijaus galime tikėtis ir naujai kuriamai COVID-19 vakcinai.
– Kol neturime vakcinos, koks yra veiksmingiausias būdas kovoti su COVID-19?
– Turėtume prisiminti kertinį užkrečiamųjų ligų epidemiologijos teiginį – ligos plinta, kai yra: infekcijos šaltinis; plitimo keliai; imli visuomenė. Nutraukus bent vieną grandžių, bus nutrauktas užkrečiamosios ligos plitimas. Šiandien jau negalime paveikti infekcijos šaltinio. COVID-19 jau plinta Lietuvoje. Dar neturime vakcinos, t. y. negalime paveikti imlios visuomenės ir apsaugoti imlių asmenų. Lieka vienintelė poveikio kryptis – plitimo kelių naikinimas: imlių asmenų atskyrimas, individualių apsaugos priemonių naudojimas, rankų ir paviršių higiena, dezinfekcija. Deja, kol kas kitų priemonių neturime. Labai svarbu sąmoningai ir drausmingai taikyti specialistų patariamas priemones. Taip galime sumažinti naujų susirgimų išplitimo greitį, išvengti gydymo įstaigų perkrovimo, kai vienu metu susirgus (ypač – sunkiai) dideliam žmonių skaičiui gali pritrūkti esamų gydymo įstaigų pajėgumų. O kartu galime laimėti laiko naujiems gydymo būdams ir naujoms vakcinoms kurti.
Galėsit susikiši skiepus nuo ligos nuo kurios miršta mažiau nei nuo kasmetinio gripo sau į užpakalį, usoniai, skverneliai, verygos ir visi kiti to pačio plauko mulkiai.