Balandžio 22 d. Maestro Kostas Smoriginas švenčia gimtadienį, kurį šiemet pasitinka su knyga „Kostas“. Tiesa, dvigubas gimtadienis šią dieną turėjo įvykti Šv. Kotrynos bažnyčioje, bet dėl karantino šventinis koncertas perkeltas į liepos 22 dieną. O Maestro gimtadienio proga kviečiame paskaityti ištrauką iš ką tik „Tyto alba“ leidyklos išleistos pokalbio pavidalu parašytos Arno Ališausko knygos „Kostas“.
Knygoje – K. Smoriginas, kurio neįsivaizdavote: atviras ir subtilus, gilus ir jausmingas. Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas. Tačiau tik patys artimiausi žmonės žino, kiek visa tai kainavo. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba artimiausi Kosto žmonės, bičiuliai, kolegos ir pats Kostas.
Ištrauka iš knygos „Kostas“ (leidykla „Tyto alba“):
– Kiek vaidmens aktorius parsineša į namus? Dalia (žmona – Alkas.lt) minėjo, kad namuose buvote ir Vavilovas, ir Makbetas…
– Kažkuris draugas sakė: kai tu vaidinai Makbetą, aš tave bijojau susitikt gatvėj: tie ilgi plaukai, amžinai ant pachmielo ribos…
– Bet Jūs pats sakėt, kad iš „vaidmens išeinat lengvai“.
– Čia tik pasakiau, kad lengvai. Iš tikrųjų niekad net neskaičiuoji, kiek naktų nemiegojai ar sapnavai „Makbetą“, „Kvadratą“. Su alkoholiu „iš vaidmens išeiti“ šiek tiek lengviau, bet paskui gyventi pasidaro dar sunkiau. Supranti, dėl ko taip daug žmonių teatre geria? Nes jeigu dirbi sąžiningai, tu peržengi per save, išdraskai savo visus vidurius, tu ir gimsti, ir miršti. O po to atrodo, kad padarei kažką ne visiškai žemiško, ir niekas tavęs negali nuraminti, išskyrus tuos šimtą penkiasdešimt gramų ir cigaretę. Dėl to taip daug žmonių patenka į tą verpetą, paskui jau atsiranda ir priklausomybės, ir tragiški likimai. Visi žinom tuos talentingus žmones, deja, kai kurie jau – amžinatilsį…
Kai aš priėjau savo ribą, supratau, kad alkoholiku netapsiu, nes man buvo per sunkios moralinės kančios: man atrodė, kad visi žino, jog aš prisiš…kau visur, kur tik galėjau, prikalbėjau baisybių ir nesąmonių – įsijungia fantomas kaip reikiant. Ir dar man prasideda baisi švarinimosi manija – aš galiu pulti plaut grindis, kurių niekada gyvenime neplaunu, būtinai nusivalau telefoną ir labai bijau, kai telefonas skamba. Kažkada turėjom tokį raudoną aparatą – iki šiol atsimenu jausmą, kai jis suskamba, o aš sustingstu: ar čia dabar manęs nebars?.. Kai perėjau per tai, supratau, kad niekada neperžengsiu tos ribos – daugiau kaip parą būti kosmose negaliu.
O vaidmuo kai įtraukia, tada jau ne tu jo nepaleidi, o jis tavęs. Kai buvo „Makbeto“ periodas, man buvo labai įdomu, mane labai vežė. Aš vaikščiodavau ir galvodavau apie frazę „ir ašarose vėjus paskandint…“ – kiek reikia tų ašarų, kad vėjai paskęstų ir kokiu reikia būti autorium, kad tokią metaforą parašytum… Tik Šekspyras galėjo tokiu masteliu dirbt. Tokių dalykų negali – vienas du – ir nusimesti kaip niekur nieko, tokioj medžiagoj besimaudydamas ir pats pradedi panašiai mąstyti. Ir kai supranti, kad tos mantijos negali pakelti sosto vyras, o gali tik demonas, ir pats demonizuojies.
Iš „Kvadrato“ išeidavau lengviau, nes ten – daugiau šviesos. Gal nepatikėsit, bet sunkiausiai išeidavau iš „Nosies“, nuovargis po spektaklio būdavo baisus. Tas cypiantis kalbėjimas įkvepiant orą mane iščiulpdavo visiškai. Be to, ir fizinis krūvis didelis: ten gi pastovus bėgiojimas, šokiai, kilnojimas, fechtavimasis. Bet iš to spektaklio būdavo lengviau išeiti per juoką – tai kokioj kompanijoj kas nors kokią sceną ar frazę prisimena, tai pats save iš šono pamatai, pasijuoki iš savęs – ir lengviau.
Bet vis tiek viduje ilgiausiai išlikdavo „Makbetas“ – visad abejodavau ir savęs klausdavau, gerai padariau ar ne. Atsimenu, ateinu pas Eimuntą po, kaip man atrodė, tikrai gero „Kvadrato“ spektaklio, ir sakau: fainai ėjo spektaklis, ar ne? Eimis: „Nelabai.“ – „Kas blogai?“ – „Degtukas neužsidegė…“ Aš „Kvadrate“ prie kepurės prisiklijuodavau sieros juostelę, iš kur nors išsitraukdavau degtuką – brūkšt, prisidegdavau ir užsirūkydavau. Ne apie degtukus spektaklis, nieko tas degtukas ten nereiškia, visa salė verkė, ašaros upeliais bėgo, o jam: spektaklis blogas, nes degtukas neužsidegė…
Čia yra keistas momentas. Aš atsimenu, kai Dekanidzę sušaudė, ir staiga prasidėjo tokia spaudos ataka, jo pradėjo taip gailėtis: o gal nereikėjo, o gal klaidą padarėm… Aš kažką panašaus pagavau, vaidindamas Makbetą: jis – iki alkūnių kraujyje, išžudęs aplink save visus, ką tik galėjo, ir kai jam kerta galvą, italų moterys pirmoje eilėje kad verkia pasišnirpšdamos.
– Ir man jo gaila…
– Matai, jis priima iššūkį, jis stoja į kovą iki pat galo ir, nors supranti, kad prieš tave – pabaisa, tau jo gaila. Aš supratau, kad kai kažkam įvykdo mirties bausmę, žmonės pajunta gailestį. Toks apgaulingas tas gailestis, gailestis tam, kuris galėjo lavonui įspirti į galvą… Mano tėvas buvo gana brutalus, panašu, kad ir Eimio tėvas buvo toks, ir mes šitą momentą labai panašiai supratom. Aš iš karto perskaičiau tą kodą, kai E. Nekrošius man sako: „Užsimok ir p…sk iš kojos.“ Galvoju: negi jis privers mane spirti – čia gi miręs žmogus, o mirusį spardyti – baisu, čia p…zdec, kaip galima? Bet tas užsimojimas ir susivaldymas, perlipimas per save – dar baisesnis. Tada aš dar kartą naujai atradau Eimuntą Nekrošių: jeigu tu darai tokius dalykus, čia jau kažkas labai tikro ir labai didelio. Per „Kvadratą“ buvo daug žaidimo, daug fantazijos, laiškų rašymo, kartais – net koketavimo. O čia… Šiurpas.
Komediją suvaidinti kur kas sudėtingiau
– Kai kurie aktoriai greta darbo didžiosiose scenose eina į televizijas, į „Domino“ teatrą, prie kurio atsiradimo ir Jūs nemažai prisidėjote…
– Manau, kad tikrasis aktoriaus profesionalumas yra sugebėti dirbti ir viena, ir kita. Aktorius yra labai veikiamas gyvenimo permainų, atsitiktinumų, režisieriaus sprendimų, ir jam išgyventi šiais laikais – žiauriai sunku. Taigi, kai tau kaip alternatyvą pasiūlo kokius penkis tūkstančius už pastatymą „Domino“ teatre, kai pasiūlo statyti gerą komediją, kuri verčia mobilizuotis, neperžengti ribų ir laikytis visų taisyklių, kurių laikaisi kituose teatruose, kai turi tokius artistus, kaip Vytautas Šapranauskas, Dainius Kazlauskas ar Inga Jankauskaitė, tu labai ramia sąžine imiesi ir sąžiningai dirbi. Ir kai žiūriu į praeitį, pačiame „Domino“ kai kurie aktorių darbai – netoli šedevrų.
Dalis visuomenės, dalis kritikų nusistačiusi prieš tokio pobūdžio teatrą, o jų argumentas – neva domino teatrais užpildyta visa Lietuva. Gerai, jei nepatinka, užpildykite savo teatru – ar bent jau pabandykite. Vadyba – puiki, ten sėdi vadybos profesionalai, nes jiems reikia išgyventi patiems, be dotacijų. Kita vertus, nei televizijos, nei pramogų vieta tuščia neliks, ir jeigu joje nebus profesionalių aktorių, ją užims agitbrigados lygio saviveiklininkai.
Kartais atsiranda viena problema, su kuria susidūriau, kai vaidinau pas Algimantą Puipą „Procese“ – jis kviečia žmones, sakykime, iš gatvės, vaidinti kartu su profesionaliais aktoriais. Tai labai vargina. Bet – kai papuoli į tokią erdvę, kaip „Domino“, pamatai, kad ten – toli gražu ne visi aukščiausio lygio profesionalai, ir kartais tau tenka įdėti daugybę pastangų: arba, kai pats vaidini scenoje, traukti antklodę ant savęs ir pačiam ištraukti vaidinimą arba surežisuoti taip, kad kažkieno trūkumas taptų privalumu. Taip, aš žinau atvejus, kai pramoginis teatras nusivažiuoja iki tokio lygio, kad perspaudžia ir pigiai juokina žiūrovus. Tai matydamas jaunystėje aš turbūt būčiau ne savo balsu klykęs, kaip baisu. Dabar į visa tai žiūriu daug atlaidžiau ir ramiau.
– Juo labiau kad ir „tikrame“ teatre rastume atvejų, kai neskoningai ir pigiai juokinama…
– Ne tas žodis. Aktoriaus profesija tuo ir nedėkinga, kad visais laikais visuose teatruose yra tas balastas ir tas elitas, kuris apkaboj. Atėjo E. Nekrošius, pradėjom pas jį vaidinti, tapom tarsi išskirtiniai, dėl to daug kas pyko… Bet, pakartosiu, visais laikais teatre yra aktorių, kurie nori vaidinti Hamletą, būdami net neskaitę pjesės. Artistui visada to norisi, visada taip atrodo – jo prigimtis tokia, jam atrodo, kad jis tikrai buvo vertas ir tikrai vertesnis už tą, kuris suvaidino.
Man labai patinka tokio stiliaus aktoriai, kurie lieka pusiau šešėlyje, kaip mano Dalytė – tokius aktorius ir aktores reikia atsargiai girti, atsargiai modeliuoti, ir tada jie padaro puikius dalykus. Pats su ja ne kartą dirbau kaip su aktore ir žinau: jei viskas gerai – yra vaidmuo, jeigu tik pakeli toną, ji užsidaro ir neiškabinsi nieko. Man labai patinka žmonės, kurie lieka tarsi kitų šešėlyje, bet nei skundžiasi, nei priekaištauja, nei reikalauja dėmesio – o kartu teatrui yra gyvybiškai reikalingi, gyvybiškai svarbūs ir kiekvienam, suprantančiam, kas yra teatras, labai gerai matomi. Jų laikysena man primena religinį momentą, kai žmogus sau sako: nešk savo kryžių ir tikėk. Jie neša ir tiki. Ir aš galvoju, kad būtent ant jų laikosi teatras.
Nemirtingieji „Paukščiai“ ir angelas
– O kada Jūs pradėjote dainuoti ne kaip aktorius, o jau kaip bardas, kaip atlikėjas, turintis savo stilių?
– Kaip bardas dainuoti pradėjau vėliau, o pradžia buvo tokia: sovietmečiu veikė toks Kino meno propagavimo biuras, ir Lietuvos skyriui vadovavo aktorė Marija Dičpetrytė. Ji vežiodavo jaunus artistus po Lietuvą į susitikimus su žiūrovais, rodydavo filmų ištraukas, o aktorius už tokį susitikimą gaudavo 28 rublius. Nuvažiuoji į rajoną, ten kokie nors kolūkio kultūros namai, sėdi sušalę žmonės, žiūri tavo filmų fragmentus, o tu papasakoji, kur ir su kuo filmavaisi, kaip dirbai. Aišku, visi labiausiai laukdavo anekdotų, juokingų atsitikimų. Aš jau turėjau kokių dešimt–penkiolika dainų ir pagalvojau: aš taip nenoriu pasakoti tų kvailų ir primityvių atsitikimų, kaip tu su kažkuo gėrei ir paskui vienas kitam įspyrėt į užpakalį ar kažkam arklys įspyrė. O jeigu aš pabandyčiau padainuot? Pradėjau į tuos susitikimus vežtis gitarą: viename susitikime padainuoju kokias penkias dainas, kitame – ir matau, kad žmonės gerai priima.
Netrukus Palangoje prasidėjo „Anapilio“ laikai, mes sukūrėme „Aktorių trio“, ir mus ten pradėjo kviesti. Vėliau – ir mane vieną. Tais laikais dainuodavo Arina su „Veto bank“, Andrius Mamontovas, Gytis Paškevičius, aišku, Vytautas Kernagis. Važinėjau dainuoti gal kokius penkiolika metų, kol „Anapilį“ uždarė. Kaip dabar atsimenu vaizdą: koncertas, Jurgis Kunčinas sėdi ant kalvelės su žmona ar su pana, rankoje – alaus bokalas, alui sukrapštydavo, o bilietui – jau neužtekdavo, ir klausosi dainų pagal savo tekstus. O garsas – geresnis negu salėje, nekaršta. Tas „Anapilis“ buvo kaip namai, pilni daugybės įdomių žmonių, įdomių renginių: vien Vytka Kernagis ko vertas, „Indėnų vasaros“ projektai – gera prisimint…
Tai va nuo to propagandos biuro, nuo tų susitikimų ir pirmų koncertų viskas prasidėjo. 1993 m. buvo pirma kasetė „Lombardas“ – ją leidžiant mane parėmė broliai Ramašauskai, paskui abu žuvo. Kasetę pristatinėjau senuosiuose Menininkų rūmuose, kur dabar Prezidentūra, su manim grojo Juozas Milašius, Petras Vyšniauskas, ir po to kažkaip norom nenorom tas muzikavimas įsivažiavo. O dabar dainavimas – mano dalis, tokia pat neatskiriama, kaip teatras ar kinas.
– Jūsų žmona Dalia prasitarė, kad dainuodamas Jūs – daug šviesesnis, ramesnis. Ar galima lyginti savijautą scenoje, kai vaidini ir kai dainuoji?
– Ne, vis dėlto čia nelyginami dalykai. Būdamas su gitara, tu visada turi kur slėptis, turi už ko slėptis.
– Už gitaros?
– Taip. Yra instrumentas, yra tekstai, tik reikia juos perprasti, įvaldyti ir tiksliai ištransliuoti.
O Dalia žino visas mano dainas, aš visada, parašęs naują dainą, pirmiausiai pasitikrinu su ja. Ar į dainą būtų sudėti gražiausi žodžiai, ar gyventų meilė, – tai dedikuojama jai. Nes jeigu ne Dalia, mano gyvenimas būtų susiklostęs daug tamsiau. Su mano charakteriu, su mano visais polinkiais, su iš profesijos ateinančiom rizikom… Jinai ir šeimoje – kaip tas ištikimas kareivis, kuris ir negalėdamas eina. Ant jos pečių laikėsi namai, kai aš keliaudavau filmuotis, ji augino Kostą, jinai išsaugojo mūsų sūnų, privertė nueiti į „Ąžuoliuką“, vėliau – studijuoti Muzikos akademijoje – ir visur Dalios ranka. Pradedant rimtų įtampų ir stresų nuiminėjimu, baigiant puikiu šeimininkavimu namuose. Tuo ji primena mano mamą – aš esu bjauraus charakterio gurmanas, ir jeigu man maistas neskanus, jeigu man jo kvapas nepatinka, aš nevalgysiu. Kategoriškai. Ji šitą žino, bet puikiai su tuo tvarkosi – labai gero charakterio, nors žemaitė…
– O du aktoriai namuose – privalumas? Ar geriau, kai žmonės skirtingų profesijų?
– Nežinau, kai man neteko su niekuo kitu gyvent, negaliu palygint. Aišku, ji nuo manęs prisikentėjo, aš ją negailestingai mušdavau po spektaklių, po premjerų…
– Paaiškinkit, kad „mušdavau“ nereiškia fizinio mušimo – šiais laikais skaitytojai gali ne taip suprasti…
– Ne, tiesiog iš manęs liedavosi pati griežčiausia kritika, turbūt ir skaudžiausia jai. Apskritai aš nemokėjau teatre už ją kovoti ir dėl to jaučiuosi kaltas… O ji po mano gero spektaklio visada supranta, kiek man tai kainavo, padeda man „išeiti“ iš sunkios būsenos ir mes arba neliečiam spektaklio temos, arba kalbam apie konkrečius dalykus, konkrečias scenas, apie kurias jos nuomonė man labai įdomi ir svarbi. Mes nesileidžiam į smulkmenas – kaip tu ten pasakei, kaip sudėliojai mizansceną – neįdomu.
Po koncerto ji grįžta ir sako: puikus koncertas, Kostai, nusiramink, viskas buvo aukščiausio lygio – normaliai atrodei ir labai gerai dainavai. Tada pasako pastabas, jei tokių turi, bet mes niekada nejaučiame, kad esame du artistai vienoje šeimoj. Tai labiau suveikia, kai klausau sūnaus Kosto, nes aš visą laiką noriu ir randu, prie ko prikibti. Čia – sunkiau. Man apskritai klausytis sūnaus yra sunkus fizinis darbas – aš nervinuos, ypač jeigu matau, kad jis prastai jaučiasi ar yra prastos formos.
– Jaučiatės kaip režisierius, kuris siekia padaryti tobuliau?
– Jo, aš noriu, kad viskas būtų padaryta tobulai, o matau, kaip jam sunku, tada nervinuos, žodžiu, man tai yra kančia. Tiksliau – buvo. Dabar, kai jis tapo profesionalu, kai jis valdo balsą, kai matau, kad jis apgalvojęs savo pasirodymą ir kad apskritai yra nedurnas, aš jo koncertų klausau daug ramiau. Kitas dalykas – aš matau labai gerus aktorinius duomenis: Kostas – labai gyvas, labai organiškas žmogus, bet matau, kad kartais iš aktorinės pusės nueinama paviršium.
