L. Purlienė. Rašysiu apie meilę…

Rašysiu apie meilę. Ne visi suprasit. Bet ne visiems ir rašau. Šiąnakt netekau šuniuko. Mylėjau kaip vaiką.

Vaikystėje turėjom šunų. Kaipgi be jų kaime, o aš gimiau kaime. Jų buvo visokių, bet dažniausiai piktokų arba bent jau buvau taip gąsdinama: ,,Nelįsk, įkąs“. Ir nelindau tiek, kiek pajėgiau, bet kurį vaiką sulaikysi?.. Tie šuniukai buvo paprasti: gal ir ne visi labai gražūs, bet nemylimų nebuvo. Kai buvau jau nemaža, brolis parsivežė Pūdiką. Vardas šiaip sau, bet šunelis buvo simpatiškas. Kai buvo mažas, priminė sanbernariuką, o aš tikėjausi, naiviai tikėjausi, kad užaugęs ir bus sanbernaru. Ne, neužaugo – nors buvo gražus, bet paaugęs nieko bendra su sanbernarais neturėjo. O kam man tie sanbernarai?

Vaikystės namuose turėjome keletą gražių ir vertingų paveikslų. Juos mamytė karo metais rado šiukšlyne Kaune. Buvo išpjaustyti iš rėmų ir suvynioti į ritinėlį. Dabar man atrodo, kad jie buvo meniški ir vertingi. Gaila, kad kažkam pasirodė, jog rėmai vertingesni už paveikslus. Paveikslų vėliau netekome, bet mano akyse nuo vaikystės buvo paveikslas su sanbernarais. Tą Pūdiką mirtinai sukandžiojo bičių spiečius. Mes net nepamatėme tos baisios akimirkos, bet gailėjom savo draugelio. Dar prieš tai turėjom didelį šunį, kurio vaizdo jau neprisimenu, menu tik, kad buvo stiprus ir mus, mažus kvailiukus, vežiojo rogutėmis po didele pusnimi, kurią mes abu su broliu išrausėm tuneliais kaip kokie kurmiai. Dabar pagalvoju, kad tai buvo vienas iš labai pavojingų žaidimų. Bet ar kas patikės, kad anuomet būta tokių sniego pusnių, kai ryte negali atidaryti durų, nes jos užpustytos net po priebučio stogu?

Jei vieno šuns netekdavome, tai iš kažkur greitai atsirasdavo kitas, gal todėl išsiskyrimai buvo skausmingi, bet trumpalaikiai. Mes neturėjome kambarinio šuns. Kai augo mano vaikai, vyras, nors ir labai mylėdamas šuniukus, neleisdavo net pagalvoti apie šunį mieste, kambaryje. Man ir pačiai atrodydavo, kad tai šunų kankinimas. O kaip kitaip, jei vaikystėje turėjom šunis, kurie augo tik kieme?

Galbūt ir vyras visą gyvenimą norėjo šuns, nes skaudūs vaikystės prisiminimai apie šunį kartais išsprūsdavo iš jo lūpų. Pas senelius, sodyboje netoli Šventosios pakrančių, gimė vieni liūdniausių jo prisiminimų. Pokario vargus galima būtų sudėlioti į jausmingą knygą ar filmą vaikams. Kai stribai atvykdavo ieškoti partizanų, kurių aplink buvo labai daug, vyro senelis, gelbėdamas besislapstančius kaimynų vaikus, prigirdydavo stribus samagonu iki tokios būklės, kad jie partizanus visai užmiršdavo. Ta partizanų ieškojimo operacija jiems labai patikdavo, nes vis dažnėdavo. Prisipūtusius iki sąmonės aptemimo neprašytus svečius, tvirtas aukštaitis, nors sulaukęs garbingų metų, sumesdavo vežiman tarsi sutrūnyjusius rąstus, o arklys iš įpročio pats rasdavo kelią, kur juos pargrąžinti. Kai stribai įvirsdavo į kiemą, vaikas slėpdavosi, visą laiką prabūdamas būdoje su Kudliumi. Tą Kudliuką jis mylėjo visa širdimi. Prisiglaudęs prie šilto šuns šono, jis ten ir užmigdavo. Kartą stribai išniro netikėtai. Kudlius tą kartą sumanė ginti savo kiemą, bet stribai nušovė šunį vaiko akyse. Pasakojimas baigdavosi vaizdu, kaip Kudlius verčiasi per galvą ore. Toje vietoje visada susigraudindavau, o jaudulys ir graudumas tuoj pat pradėdavo trinti įsivaizduojamą įvykį, nes man per daug gaila ir to šuns, ir to vaiko, kuris daug metų yra mano vyras.

Bet laikas bėgo ir viskas susiklostė taip, kad mums labai prireikė šuniuko. Nenoriu labai smarkiai atvirauti, kodėl, bet šuniukas atėjo į mūsų namus kaip gelbėtojas. Studentas sūnus nupirko jį iš savo santaupų, gana brangiai. Ir taip mažas poliarinis lokiukas atkeliavo į mūsų namus net iš Klaipėdos. Paaiškėjo, kad tai ,,mergytė“. Visai be jokio rinkimo, tiesiog automatiškai, tarsi iš kažkur aukščiau paliepus, atsirado vardas – Gabrytė. Tegu neužpyksta šio vardo turėtojos, nes nebuvo jokio sąmoningo pasirinkimo, vardas tiesiog atskrido, kaip ir pats baltas angeliukas, kad saugotų mus daug metų ir išspręstų kai kurias problemas. Šunelis turėjo ir dokumentinį vardą Dara, kuris mums nepritiko, nors buvo visai neblogas. Taigi tas angeliukas augo, keitė spalvą – kad ir kaip būtų, vis tik auksaspalvis retriveris, o dar pase – netolimas karališkos giminės augintinio palikuonis.

Vyras, parėjęs iš darbo ir pamatęs svetainės grindis apklotas laikraščiais, nenudžiugo. Kad ir koks jis geras, bet burbėjo: ,,Įsigijot bėdą, tai dabar patys ir turėkit. Aš tai jau nė piršto nekišiu: nei šersiu, nei vedžiosiu.“ O kaipgi kitaip, jei mes su juo nesitarėme? Juk reikia šeimos galvos sprendimo paisyti, ar ne? Senamiesty! Šuo!? O dar mažas ir paliekantis balutę po balutės svetainėje, kurią vyras taip rūpestingai įrengė!? Kitko ir nesitikėjome. Bet šuniuko grožis ir meilumas jį greitai pavergė. Kas gi tokio nemylėtų, nes jis ir sutvertas meilei. Visus šuniukus reikia ir galima mylėti, bet šitas aukso gabalėlis retriveriukas – visam pasauliui yra meilės ir švelnumo simbolis.

Ir prasidėjo mūsų meilės Gabrei istorija. Dar nemačiusi šuniuko, prieš išeidama į darbą, pagaminau stiprų aitriausių pipirų nuovirą, atidžiai nutepliojau juo visų mūsų baldų apačias, nes apgrauš kokios senovinės kėdės koją – ir meilės gali sumažėti ne tik šuniukui, bet ir mums visiems. Ta priemonė pasiteisino, jokių nuostolių mes niekada nepatyrėme. Skaičiau viską, ką galėjau, ieškojau visko, kas padėtų skubiai įgyti šunų auginimo mokslų daktarės laipsnį. Pirkau žaisliukus, maistą, viską, ko reikia mūsų mažylei. Ir sūnus buvo be galo rūpestingas, ir duktė. Vyras ,,dėl formos“ dar turėjo truputį rodyti nepasitenkinimą, kad tokiu pasaulinės svarbos klausimu jis buvo apeitas, bet meilė toks dalykas, kad ji nugali viską. Nuvažiavęs į sodybą, kuri dar buvo remontuojama, neišvengdavo ankstyvų Gabrės bučinių, įkyrokų šaltos ir drėgnos nosytės prisilietimų arba jos įsiropštimo į lovą, kai prabundi, o jos užpakaliukas tau tiesiai po nosim. Ir ką – keldavosi šeimininkas anksti, eidavo į laukus, vaikščiodavo toli, kartais dar vos švintant. Meilė šuniukams atgijo, vaikystės prisiminimai taip pat.

Mūsų šunytė mus tuoj suskirstė pagal pareigas ir svarbą. Sūnus jai buvo aukščiausios meilės objektas, jos tėvas, ,,bandos vadas“, visa ko vadovas ir valdovas. Vyras buvo didelis draugas ir malonumų šaltinis, duktė – sesuo, be kurios būti neįmanoma, o aš? Aš net nežinau, kas jai buvau aš… Kažkas, su kuo galima pasikalbėti, kažkas, per ką galima išspręsti visas problemas, kažkas, nuo ko priklausė, ką ės, ką žais, kaip atrodys, kam pasiskųs, kai skauda, ar iš ko tikėsis didžiausio supratimo…

Pradžioje dar buvo ir močiutė. Nebuvo labai stipri, tai labai arti Gabrytės neprisileisdavo, pagarbus atstumas buvo, bet abipusės meilės pakako.

Kas tik pamatydavo mūsų gražuolę, to rankos tiesiog pačios tiesdavosi ją paglostyti. Gatvėje, kurioje gyvename, komplimentai Gabrytės adresu skambėdavo vos ne visomis pasaulio kalbomis. Praeiviai be baimės lenkdavosi ją paglostyti ar pasakyti gerą žodį, nes tai net ne šuo – tai būtybė, kuriai kiekvienas nevalingai reiškia savo meilę, nes visi ištirpsta nuo pirmo žvilgsnio.

Problema, dėl kurios mums labai reikėjo šuniuko, sprendėsi ne dienomis, o valandomis. Nuo išorės pasaulio agresijos taip lengva atsiriboti, jei tave namuose su džiaugsmu pasitinka mylinti maža būtybė. Esi namie ir viską tuoj pat užmiršti.

Šuniukas augo ir keitėsi visai kaip žmogus. Iš gražaus vaiko, iš to balto apvalaus lokiuko mūsų gražiausias šuniukas pamažu pavirsto ištįsusiu paaugliu, kai, tarsi žmogui, atrodo, kad ir rankos, ir kojos, ir nosis paauglystėje per ilga. Negi jūs taip neatrodėt? Aišku, visi buvome bjauriaisiais ančiukais. Bet šuniukai tokie gal net ir nebūna? Gal tik stebi išstypusį šunelį ir galvoji, kaipgi jis atrodys, ar bus kaip kiti šios veislės atstovai? Bet meilė niekur nedingsta. Šuniukas būna toks meilus, neklastingas, pačios sąžiningiausios prigimties, kad su viskuo susitaikai. O ko tik nebūna! Labai mėgsta išsivolioti purve, o jeigu tokio neranda, tai labiausiai patinka pasipuošti šviežio kaimynų arklio mėšlu. Išsprūsta iš namų kaip kulka ir grįžta švytinti iš laimės, nes ir paėdė skaniai, ir pasipuošė. Tokią, visą apyžalę, reikia maudyti, o tam tikrą laiką pageidautina ir būti nepalaižytam.

Vaikai išmoko nesišlykštėti nei pirmomis dienomis ant grindų paliktomis balutėmis, nei mažomis krūvelėmis, išmoko maudyti be pirštinių net ir išsivoliojusią kaimynų arklio mėšle. Ir va, mano ,,miesto bruko“ vaikai lengvai peržengė ribą, kai iš meilės ir pareigos niekas nebūna šlykštu ar nemalonu. Susirgus močiutei, duktė slaugė ją, apiplaudavo, pakeisdavo sauskelnes. Ir aš buvau rami, nes barjeras jau peržengtas, jokių kliūčių tikrai meilei neliko. Mieste tvarkingai prisikraudavo kišenes maišelių, nes kitaip ir būti negali – tokia buvo šuniuko įsigijimo sąlyga.

Ak, mano Gabre, angele sarge mano, kiek daug meilės aš išmokau ir pati! Iš veislės aprašymo žinojau, kad esi protinga, bet kad tokia? Prisimenu vieną karštą vasarą, kai viesulas skaudžiai vertė miškus, ypač Dzūkijoje. Tu visada mane laikei didžiausia daktare. Jeigu ką suskausdavo, tu glausdavaisi prie manęs ir prašydavai pagalbos, tarsi aš būčiau šuniukų dievas, kuris ne tik išklauso, supranta, bet ir gelbsti. Tą kartą prasidėjo ausytės uždegimas. Kas aptiks, kas nustatys ir kas gydys? Aišku, kad aš. Tokia tvanki naktis buvo, bet tu panorai prigulti prie manęs, o nuo skausmo glaudeisi tarsi prie stebuklingo išganymo šaltinio. Vos pajėgiau ištverti ne tik karštį, bet ir kvapą. Naktiniai net prilipo prie kūno nuo tavo karščio. Bet kenčiau, labai norėjau, kad tu pagytum, bijojau net pajudėti. Atrodo, vos užsnūdau, kai stipri vėjo jėga su trenksmu ir baisiu ūžesiu atvėrė langą, užuolaidos su galingu gūsiu horizontaliai nusidriekė per visą kambarį. Ak, kaip pašokai, kaip apsikabinai mane tarsi vaikas…

O kaip gražiai tyrinėjai pasaulį! Kai paluby įtaisytas baldakimą primenantis tinklelis šeimynos narius gelbėdavo nuo uodų ar įkyrios paryčio musės, mes visi slėpdavomės po juo kasnakt, o tu stebėjai mus ir pavydėjai. Kartą, grįžusi iš kito kambario, pamačiau tave įsitaisiusią savo vietoje ir tvarkingai uždangsčiusią plyšį. Raičiausi iš juoko, nes aptikau smarkiai įsivyniojusią į tinklelį, net su viršun užriesta galva. O jau akys kokios iškalbios: ,,Aha, neįtaisei man tokio tinklelio, tai pati pasirūpinau!“

O prisimeni, Gabryte mano, kaip mes susikalbėdavome mintimis? Kažkas manęs nepaklausė ir padavė tau tuščiavidurį kaulą. Nemačiau, kada tai buvo, būčiau sudraudusi. Tu priėjai prie manęs ir ilgai žiūrėjai savo rudomis akytėmis man į akis. Ir aš tave supratau. ,,Išsižiok, Gabryte“, – pasakiau aš. Tu prasižiojai, o aš be jokios baimės, net nesusimąstydama, įkišau pirštą link gerklės. Ir ką – gomurio gale aptikau kokių keturių centimetrų kaulo žiedą! Lengvai jį ištraukiau, bet nelabai lengvai supratau, kaip tai įmanoma, kad mes viena kitą taip gerai jautėme.

O kartą, brangioji, iš širdies skausmo mane apgavai. Dukrai, kuri tavęs niekada nepalikdavo, prireikė dantisto. Vyras išsivežė ją į Vilnių, o mes likome atostogauti dviese. Buvo labai karšta. Tu gulinėjai tamsesniuose kampuose, tysojai kaip pagaliukas, priminei vėl susirgusią ausų uždegimu. Nebuvau labai tikra, bet labai nepatiko tavo nuotaika ir vaizdas, tai skambinau vyrui ir siunčiau į veterinarijos vaistinę. Visi tikrinimai rodė, kad tau rimtai skauda. Penktadienio pavakare atvažiuoja vyras ir dukra, o tu net nepakeli galvos, kaip užpykusi aikštinga panelė net neprieini prie jų. Vyras traukia vaistus, skundžiasi, kad labai brangūs. Ir staiga tu nebeištveri, tavo gera širdutė negali ilgai pykti, kad buvai palikta, neatlaikai ir puoli glėbesčiuotis su grįžusia dukra. Lai žino, kad visada taip darysi, jei paliks be leidimo. Vyras nepatenkintas, kad šį kartą namų daktarė taip nuostolingai suklydo, bet aš nepareiškiau nepasitenkinimo, nes buvau apstulbinta tavo aktorinių gabumų, mano Gabryte.

Ak, brangioji, neapsaugojau tavęs nuo pirmos bitės geluonio, kai tu taip draugiškai nusiteikusi uostinėjai pirmojo tavo pavasario pienių jūrą. Paskui knarkei kaip šimtas vyrų, o aš, prisimindama vaikystėje bičių sugeltą šunelį Pūdiką, liejau ašaras ir prisiekiau, kad išsiaiškinsiu, ką turiu mokėti, jei tave reiks gelbėti.

Nupirkau tau patį gražiausią antkaklį, kurį kažkas nusegė, kai baravykavot kartu su vyru. Juk visus prisileisdavai, visais pasitikėjai. Pirmąjį mūsų susitikimo vakarą atidaviau tau neblogos trikotažinės medžiagos atraižą, kad būtų minkščiau gulėti. Tą medžiagą tu priėmei kaip pačią geriausią dovaną. Be jos tau būdavo sunku. Kai pasakydavom: ,,Gabre, kur skuduras?“, tuoj pat atnešdavai jį dantyse, paskui kas nors iš šeimos įsikibdavo į tą skurlį ir tąsydavo, o tu urgzdavai iš malonumo ir nepaleisdavai. O skuduro būta itin stipraus – atsirado daug skylučių, bet dvylika metų atlaikė. Su juo tu sutikdavai kiekvieną svečią, jeigu jis tau labai patikdavo. Su bet kuo tokiu dideliu turtu nesidalindavai, tekdavo pritarti tavo pasirinkimui. Negi galėjom tos medžiagėlės neįdėti tau, kai iškeliavai į šuniukų karalystę?

Gal tu net išgelbėjai man gyvybę? Kas dabar pasakys, kodėl vieną gegužę, smarkiai sušalusi Bistrampolio dvare, susirgau, bet, bijodama praleisti obelų žydėjimą, ryžausi savaitgaliui keliauti į sodybą. Jaučiausi baisiai. Visą naktį tu kėlei mane, smarkiai baksnodama mane snukučiu iš visų jėgų, tavo akys buvo atidžiai nusitaikiusios į kažką, ką mato virš manęs, gal žemiau pusmetrio ant sienos. Nepykau, nes giliai pajutau, kas vyksta. Ryte, iki begalybės netikėtai, į duris pabeldžia monsinjoras A. Svarinskas. Tiesiog akys negalėjo tuo patikėti, o jis, man tokiai nusilpusiai ir nemiegojusiai, kaip kokiam Lozoriui, sako: ,,Kelkis ir parodyk, kur čia bažnyčia, aš pasiklydau, ne ten atvažiavau“. Nors buvom daug kartų matęsi, bet aš nežinau, ar jis mane atpažino. Taigi aš lipu iš lovos ir, nežinia iš kur įgijusi jėgų, lydžiu monsinjorą. Visą savaitę praslampinėjau gana energingai, be temperatūros, bet galop užlūžau – išaiškėjo, kad esu abipusiu plaučių uždegimu pažymėta… Ak, ačiū, kad ta gegužio naktis nebuvo paskutinė.

O kiek tu džiaugsmo man suteikei? Kaip smagiai sportuodavo vaikai ir vyras tave vedžiodami! Ir nuo kompiuterio pasikeldavo, ir knygą šalin numesdavo, ir nuostabiausių gamtos vaizdų prifotografuodavo, nes vis su tavim drauge būdavo. Kai sūnus grįždavo po užsienio komandiruočių, kartais gana ilgų, tu pajausdavai jį iš labai toli, jokios storos namų sienos negalėjo tau sutrukdyti. O kaip liūdėdavai, kai matydavai, kad vėl išsiruošė ilgalaikei kelionei… Kaip įvertinai sūnaus mylimosios grožį ir gerumą ir pati pareiškei savo meilę jai nė akimirką nesuabejojusi.

Tik man pavydėjai. Prisimeni, Gabryte, kaip kartą per vienas atostogas sodyboje penktadienio pavakare sulaukusi vyro, padėjusi jam vakarienę, pabučiavau jį į žandą? O, nesitikėjau tokio pavydo, brangioji. Puolei prie jo ant dviejų kojų, apkabinai priekinėmis jo kaklą ir keletą kartų aplaižei jo skruostą, tiesiog ,,perbučiavai“. Juokėmės, o paskui aš nutariau viską pakartoti. Tu dar audringiau bučiavai jį ir jau manęs neprileidai. Paskui tik reikėdavo pasakyti: ,,Gabre, pabučiuok tėvelį“, o tu aistringai jį glamonėjai. Sakydavau tau: ,,Gabre, gal tau pasą parodyti, kad jis priklauso man?“ Ak, kiek juokų, kiek geros nuotaikos!

Argi pyksi, jei iš meilės, prieš išeinant į darbą, kartais taip stipriai prisiglausdavai prie kojų, kad tik darbe aptikdavau, jog kuris nors šonas aplipęs tavo auksiniais plaukeliais? Arba ant švaraus drabužio aptinki tavo snukučio prisilietimo žymę… Ir nepyksti, tik nusišypsai ir puoli valyti… Nors tave maudydavome, o ir tu pati buvai švaruolė, prie tavo kvapo namuose buvom pripratę, jo net nejausdavome, užmiršdavome net pagalvoti, ką jaučia šviežiai įžengęs bešuniukis svečias.

Jei likdavai sodyboje be manęs ar vyro, pajusdavai, kad jau atvažiuojam dar mums esant tolut toliausiai, už kelių kilometrų. Nesuprantama, kaip tai įmanoma, bet apie mūsų artėjimą kiekvieną kartą pranešdavai dukrai smagiu lojimu ir džiaugsmingu šokinėjimu prie lango, o mums dar labiau artėjant – jau prie durų. Kai lipdavom iš mašinos, – tu atbėgdavai kaip viesulas ir sveikindavaisi. Dažniausiai pirma prie vyro, tada jau prie manęs. Sutikdavau su tuo ,,tarnybiniu laipsniu“, nes žinojau, kad manęs reiks, kai viskas bus labai rimta, o tik aš viena galėsiu viską suprasti. Esu išgelbėjusi tave ne kartą, kai anksčiau veterinarijos specialistų aptikdavau ligą. Vyras nelabai noriai sutikdavo, nes juk jam dar nieko nesimato, o kai po tyrimų gydytojai pasako: ,,Labai rimtas uždegimas, gerai, kad anksti aptikot“, – aš tik džiaugiausi, kad tu būsi išgelbėta. Ak, mieloji, kaip norėjau, kad patirtum moterišką laimę, turėtum mažiukų. Vis neprisiruošėm, kol teko operuoti susirgusią. Gailėjau tavęs kaip vaiko, o gal kaip moters…

Buvom rūpestingi, gerai tave prižiūrėjom. Šiuo įsipareigojimu matavome savo žmoniškumą. Po pasivaikščiojimų grįždavai su pusšimčiu erkių, bet šeima, priklupusi prie tavęs, atidžiai ir netingėdama tave tučtuojau ,,išblusinėdavo“, nes labai norėjom, kad tau nieko nenutiktų.

Turėti šunį ir jį mylėti yra laimė. Tik kiekvienas mes giliai širdyje jaučiam, kad mūsų meilė, kokia didelė ji būtų, negali būti tokia, kokios šuniukui labiausiai reiktų, jei gyventų laisvėje – taip, kaip gamtos sutverta. Mes įsigyjame šunį savo įgeidžiams, nors gerai suprantam, kad net pati didžiausia mūsų meilė negalės atstoti to, ko pats gyvūnas trokštų laisvėje. Buvom ištikimi savo Gabrytei ir laikėme ją mūsų šeimos nare. Ji apdovanojo mus didele laime. Vargšas tas žmogus, kurio niekad nemylėjo šuo ar arklys. Jis negalėjo savęs išmėginti, abipusės savo meilės ir vertės patikrinti. Ištikimybė ir pasiaukojimas kaip reiškinys užauga širdyje, tu ją turi arba ne, ir taip visada ir visame kame per visą gyvenimą. Net politinėse pažiūrose reikia to paties bruožo. Ak, kaip tie žodžiai daugelį papiktins, bet juk tai tiesa, nes visa tai tiesiog turi arba ne. Čia gal tas pats kaip turėti muzikinę klausą, nebūti daltoniku ar panašiai…

Bet juk imi šuniuką ir žinai, kad jis gyvena ne itin ilgai? Taip, žinai ir kasmet tai vis akivaizdžiau suvoki. Šventėme dvylika Gabrės metelių sausio mėnesį. Jau aiškiai mačiau, kad silpsta, nebe tokia žvali. Viską darėm, ką būtume darę ir mylimam šeimos nariui pasilpus. Prieš pat karantiną ėmė ir staiga rimtai sunegalavo. Visame šitame nepalankiame laike reikėjo apsispręsti, ar rizikuosime, vežiosime į veterinarijos kliniką, ar gelbėsim ją iki paskutinės akimirkos. Dievuliau, kliūčių pakako, bet vyras ir sūnus nešiojo ją ant rankų. Nebuvo net minties, kad negelbėsim. Siuvau kaukes, nes reikia gelbėt šuniuką ir neparsinešti bėdos sau. Atėjo diena, kai teko palikti Gabrytę klinikoje net kelioms valandoms tyrimams ir lašelinei. Pavakarę sulaukėm gydytojos skambučio, kad pataria atvažiuoti atsisveikinti. Sulėkėm penkiese. Aš retai verkiu, gal savo ašarų kiekį jau išverkiau, o gal dar lemta jas pataupyti ateičiai, bet tą kartą verkiau nesulaikomai. Iš mano kaukės ant veido liko tik kaukės vardas. Teko kelias pakeisti. Kai gydytoja paklausė, ar sutinku, kad šuniukas būtų užmigdytas, Gabrė pakėlė galvą ir atidžiai pažiūrėjo man tiesiai į akis, nors prieš tai gulėjo paslika kaip pagaliukas. Ne, negalėjau aš jos ten palikti, ne. Apsipyliau ašaromis. Po mano ir vieningo šeimos ,,ne“ Gabrė ramiai atsigulė, o prie jos priklupusiai dukrai be prašymo padavė letenėlę. Tą vakarą po nuskausminančių vaistų injekcijos dar pati išžygiavo iš klinikos.

Kitą dieną vėl visą pusdienį su lašeline, o vakare jau mačiau, kas bus. Įkalbėjau dukterį ir vyrą eiti į savo kambarius pasnausti, nors tiesiog norėjau juos apsaugoti nuo to, kas čia pat, jau netrukus… Atsigulė, bet nė vienas jų neužmigo. Tik labai gerai, kad jie nematė to skausmo, kurį aš mačiau ir kurį pati patyriau. Taip jau susiklostė, kad esu numarinusi keletą žmonių, turiu tam stiprybės, bet čia – Dievuliau mano, kalbuosi su ja ir nežinau, ar ji supranta mane taip, kaip supratom viena kitą ne vieną kartą per jos dvylika man padovanotų laimės metų. Gulėjusi vienoje vietoje be jėgų, staiga pašoko, apibėgo aplink stalą ir pribėgusi prie manęs sugriuvo, stipriai prisiglausdama prie kojų. Per dvi siaubingas valandas mes suaugom abi į didelį kančios kamuolį. Nė akimirkai nepaleidau jos iš rankų. Šuniukai miršta (ne, tikrai ne gaišta, jeigu juos labai myli) taip, kaip žmonės. Nenuteiskit, neišprotėjau, bet visą laiką su ja kalbėjau, išsakiau jai visą savo meilę ir dėkingumą, prisirišimą kaip prie tikro vaiko. Pagaliau neištvėriau ir pradėjau melstis prašydama, kad Dievas nekankintų šito niekada nieko blogo nepadariusio angeliuko. Tris kartus ji kėlė galvą dar kartą į mane pasižiūrėti, kaip tada, kai ištraukiau užstrigusį kaulą, šaukėsi pagalbos. Ak, brangioji mano, kaip gerai aš tave supratau tą akimirką, tik jau padėti buvau bejėgė.

Ji užgeso, o aš uždegiau žvakelę. Šuniui?!! Taip niekas nedaro? Tai darykit, jeigu mylit. Užlipau į kitą aukštą pasakyti vyrui, kad Gabrės jau nebėra. Gaila buvo į jį net žiūrėti. Tada tariamės abu, kaip paguosti dukterį ryte. Bėgu į apačią viską sutvarkyti, o randu dukrą jau suklupusią šalia Gabrytės. Vos įkalbu atsigulti. Naktis beveik bemiegė. Pradarau langą, užkloju Gabrytę jos mylimiausiu skuduru. Ir vėl – neteiskit manęs, nes aš žmogui daryčiau dar daugiau. Meilės kiekis sunkiai pamatuojamas, tu myli arba ne… Anksti ryte ateina sūnus, maudo, valo, išneša į mašiną. Po kauke nematau jo veido, bet matau didžiules akis, pilnas skausmo. Paskui važiuoja su šeima laidoti. Toj vietoj augs medis. Nes labai mylėjom. Aš nevažiavau. Man reikėjo jums išsisakyti.

Štai, išsiliejau jausmais. Ir man visai nesvarbu, jei juoksitės, nesuprasit. Nepraradau sveiko mąstymo, ir dirbau tą dieną, ir valdžiausi. Ir likau pajėgi ,,politikuoti‘‘ ir atsikirsti, jei kas mane mėginsit kritikuoti už praskydimą. Likau gyvent kaip gyvenus, tik dalį didelės meilės praradusi, kančią patyrusi. Ir neišdavusi tos, kurią mylėjau kaip angeliuką. Paskutinis ir skausmingiausias jos žvilgsnis buvo dovanotas man. Na neteiskit, nes tiesa, kad dar labai daug meilės liko manyje, gal net pasipildė. Ir tvirtybės. Mylėjau šuniuką, tai meilės žmogui tikrai pakaks.

Šis tekstas pirmiausia buvo paskelbtas socialiniame tinklalapyje „Facebook” Laimos Purlienės paskyroje. Atidus skaitytojas, manome, sugebės perskaityti ne tik konkrečią istoriją, jis supras, kad šiais laikais mieste, šeimoje gyvenančio augintinio  būtis, buitis, prasmė, funkcijos ir t. t. jau pasikeitę palyginti su XX a. kaimuose, laisvėje (?) gyvenusiais šunimis. Dabar šuo padeda žmogui gyventi ne tik tuo, kad loja svetimą pamatęs. Red.