Nepažadinkime žiemojančių šikšnosparnių

Šikšnosparniai – labai naudingi žvėreliai, naikinantys žalingus vabzdžius: mašalus, uodus, naktinius drugius ir vabalus, kurių paukščiai, būdami aktyvūs dieną, negaudo. Per naktį vienas šikšnosparnis sumedžioja tūkstančius vabzdžių, sudarančių iki trečdalio žvėrelio svorio. Tai pat tai ir vieninteliai žinduoliai gebantys skraidyti.

Lietuvoje gyvena mažieji šikšnosparniai – šikšniukai – vos ilgesni už degtuką, o didžiausiojo − rudojo nakvišos išskleistų sparnų tarpugalis siekia iki 37 cm.

Rudenį, kai atšąla ir nelieka vabzdžių, dalis šikšnosparnių kaip ir paukščiai išskrenda į šiltesnius kraštus: pietinę Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, Čekiją. Iš mūsų šikšnosparnių iškeliauja Natuzijaus šikšniukai, šikšniukai nykštukai, dvispalviai plikšniai; pastarieji vieni iš pirmųjų dar vasaros pabaigoje pradeda migruoti pro Ventės Ragą. Įdomu, kad dalis dvispalvių plikšnių žiemoja miestų ir didesnių gyvenviečių pastatuose, tačiau kol kas neaišku, ar tai mūsiškiai, ar atskrendantys iš šiauresnių šalių. Išskrenda tik dalis rudųjų nakvišų, kiti taip pat žiemoja Lietuvoje – šiltėjant klimatui, pasiliekančių gali daugėti. Didžiausios šikšnosparnių žiemavietės šalyje – Kauno fortai ir Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis. Giliuose ir erdviuose požemiuose, kur santykinis oro drėgnumas siekia beveik 100 %, nėra skersvėjų, o pastovi temperatūra siekia nuo +2 C° iki +8 C°, žiemoje Europoje saugomi europiniai plačiaausiai ir kūdriniai pelėausiai, tarp jų įsimaišo pavienių vandeninių ir Natererio pelėausių, šikšnių.

Kurtuvėnų regioniniame parke iki šiol aptiktos tik dvi žiemojančių šikšnosparnių rūšys: dažniausiai pasilieka rudieji ausyliai, kurie įprastai žiemoja pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis. Daug rečiau aptinkami pavieniai šiauriniai šikšniai. Žiemą šie žvėreliai praleidžia sausuose daržovių rūsiuose, dažnai įrengtuose po žeme. Tiesa, rudasis ausylis buvo stebėtas ir bažnyčios požemyje, teko girdėti apie šuliniuose pakibusius nenustatytos rūšies šikšnosparnius.

Žiemojantys šikšnosparniai nesimaitina, jų kvėpavimas sulėtėja beveik dvidešimt kartų (iki 5/6 įkvėpimų per minutę), o širdies plakimas – iki 40 kartų (iki 15/16 širdies dūžių per minutę). Kūno temperatūra būna vos keliais laipsniais aukštesnė už aplinkos. Tuo metu kūnas lėtai „degina“ vasarą ir rudenį sukauptas kalorijas – per žiemą gali prarasti apie ketvirtadalį savo svorio.

Žiemą, esant šiltam orui, šikšnosparniai pabunda, perskrenda iš vietos į vietą, o žiemavietėse atšalus – lenda slėptis gilyn. Pabudę praranda dalį energijos. Todėl žiemojančių šikšnosparnių negalima žadinti: liesti, imti į rankas, ilgiau šviesti žibintuvėliu. Visos žiemavietės turėtų būti saugomos, palikta angelė įlįsti į slėptuvę. Kurtuvėnų regioniniame parke turima mažai duomenų apie žiemavietes ir jose pasilikusias rūšis.