Atviras laiškas: Saugokite savo vardą, Stasy Eidrigevičiau

Žiūrint, ką vertiname – griovimą, šokius ant „praeities šešėlių“ pelenų, ar kiekvienos savo protėvių kartos paliktus pėdsakus suvokiame ir branginame kaip Tautos istorijos dedamąją dalį. Net jei ir labai sunkaus, brangiai kainavusio laikotarpio.
Toli gražu ne dažnoje Vakarų valstybėje miestų valdžios su jų architektais, NT ir kt. verslas su miestu elgiasi, lyg nuo grandinės nutrūkę šarikovai, iš to džiaugsmo skubantys bent trims būsimiems savo gyvenimams prisigrobti. Tačiau mūsų pačių praėję 3 dešimtmečiai taip primena tą Bulgakovo Šarikovą…
Nors pr. a. pradžioje, prasidėjus technikos revoliucijai, Vakarai irgi neišvengė diplomuotų stuobrių ar menkystų bei verslo grobuonių kovų su „praeities šešėliais“, tačiau labai greitai atsipeikėjo ir šiandien didžiuojasi tuo, kad, pvz., mieste toje pačioje vietoje, tuo pačiu pavadinimu vis dar veikia K/T, kavinukė, ar kt. objektas, kur lankėsi, susipažino, kažką veikė ar užpr. amžiuje savininkai buvo jų proproseneliai! Jie laiko savo pareiga ir malonumu lankytis tokiose vietose, pabūti, išsaugoti jas ir savo anūkams. Net ir keičiantiems objekto savininkams, naujieji suvokia, kaip svarbu puoselėti savitą jų miesto dvasią, kurią saugo štai tokios vietos, tos sienos, kurias miestas per daug amžių augino ir puoselėjo.
Senos sienos prisigėrę per amžius ten besilankiusių dvasios, jų minčių. Kai įeini į tokį energinį krūvį turinčią patalpą, iš karto pajunti tai, pajunti, jog nesi čia vienas, nors fiziškai be tavęs čia nieko kol kas nėra…
Tamstos minimas „Lietuvos“ kinas puikus pavyzdys! Nuo jo pagrobimo* ( savivaldybės pagalba) ir jo miestui svarbios funkcijos sunaikinimo prasidėjo sostinės kultūrinės bendruomenės naikinimas, jos išvaikymas. Moralinės žalos, tuo padarytos ne tik sostinės, bet ir jos priemiesčių bendruomenei, niekaip neatlyginsi. Be to, dar niekas neatliko tyrimų, kokią žalą visuomenės ateičiai padaro štai tokia juodoji skylė, kai bent dviejų kartos kultūrinis gyvenimas brutaliai nutraukiamas, kai tėvai su vaikais nebetenka galimybės lankytis tokioje vietoje, kad ir jų vaikai ten bręstų dvasiškai šalia to meto visuomenės kultūros branduolio, brandintų savo interesus.
Iš kultūra besidominčios sostinės bendruomenės buvo atimta vieša erdvė, per ketvirtį amžiaus tarnavusi jai ne tik tam tyč atrenkamus filmus žiūrėti, bet ir rinktis, bendrauti su kūrėjais – savotiškas klubas. Per metus ten apsilankydavo apie 2 mln. žmonių(!). Žinoma, po 1990 m. prasidėjo vis gilesnio grimzdimo į skurdą metai. Nuo patirto virsmo labiausiai ir pirmiausia nukentėjo bei nuskurdo to meto inteligentija. Taip, kino teatrai tuo tarpsniu nebegalėjo būti pelningi, bilietas į kiną daugeliui tapo neįkandama prabanga. Tačiau tie išsilavinę, kultūringi, kūrybiški žmonės bent turėjo vietą rinktis, kur galėjo gimti ne viena miestui ir valstybei naudinga kūrybinga mintis. Ilgainiui tai galėjo virsti savotišku protų šturmo prototipu! Ir kas, jei ne miesto „tėvas“ privalo būti toks toliaregis ir išsilavinęs, kad susivoktų, jog tokias vietas, tokios energijos prisigėrusias sienas miestui būtina ypatingai saugoti ir branginti. Tačiau NT idėja buvo patrauklesnė? O laisvų žmonių sambūriai kėlė pavojų NT mafijos planams? Todėl meras ir savivaldybė ne miesto kultūros kūrėjų bei jos vertintojų, o būtent jos interesus nuolankiai tenkino? O ir valstybės tarnybos, prokuratūra „nematė“ viešojo intereso pažeidimo?
Taip, šiandien ten stovi muziejus – ačiū ponams Butkams, mokantiems kurti, o ne griauti, naikinti ir tuo mėgautis!
Duok, Dieve, muziejui sėkmės, leisk jam tapti tokiu pat traukos centru, sukursiančiu savo ypatingą dvasią, bet tam prireiks bent poros dešimtmečių, kol kiekvienas ten įėjęs jaus tą patį vibravimą! Tačiau jau buvęs sukurtas kultūrinis saitas, galėjęs, kaip ir anksčiau, jungti tris to tarpsnio kartas, užtikrinti sklandų perėjimą iš kartos į kartą, grubiai pertrauktas, sutryptas. Dabar tarp kartų tvyro juodoji skylė, kokios tautos istorija gal nepamena. Mauras padarė savo juodą darbą. Ir, kaip matau, naikinimo dvasia persimetė į Panevėžį.
K/T „Garso“ (buv. „Sirenos“) istorija, tai ypatinga Panevėžio kultūrinio gyvenimo istorijos dalis – ir indėliu į kultūrą, ir tarpukario Lietuvos technikos bei technologijų pasiekimų prasme. Ir per karą, ir per sovietmetį išsaugotas šis K/T liudija, kokį lygį vos per 10 tarpukario LT nepriklausomybės metų miestas pasiekė bei kad galėjo sau leisti prabangą, tuo metu dar ne kiekvienam senosios Europos provincijos miestui prieinamą. Tai rodo ir miestiečių kultūrinių interesų lygį, ir tada vos per 10 m. pasiektą miesto perkamąją galią. „Garsas“ buvo vienu iš to meto Europos kino technikos pažangos pavyzdžių. Pokariu Panevėžys irgi neleido sau žemiau smukti – Miltinio įkvėpiami, ir „Garso“ žmonės saugojo savo istoriją ir kartu siekė savo srityje būti reikšminga miesto kultūrinio gyvenimo dalimi.
Tačiau šiandien mes, „juodųjų skylių“ gamintojų veikiami, kultūriškai ir moraliai tiek nusmukome, kad ne priešai, o patys naikiname savo pėdsakus Europos istorijoje – kaip apskritai viską, kas rodo mus BUVUS, KŪRUS, STAČIUS, KOVOJUS… Ar tai ta vienintelė vieta Panevėžyje, kurios įsigeidėme, ir nė už ką nesitrauksime? Ir nė už ką nesutiksime kitoje miesto vietoje sukurti kažką savo, autentiško, užuot smaginęsi naikindami kitiems brangią atmintį? Daugiau nėra kur statyti – Panevėžys jau sausakimšas?
Ar gal viskas kitaip – gal ir Panevėžyje kažkas tarnauja tam, kad įrodytų mūsų nei buvus, nei kažką savo turėjusius, branginusius, išsaugojusius ir todėl turinčius.
O juk mūsų tauta – ne bekraitė, ne betėvė ir ne be šaknų! Nesame ore pakibę, besvoriai ir priklausomi nuo vėjo krypčių… Panevėžio žmonės ir jų miestas, kaip ir visa tauta bei Lietuva, irgi gyveno savo gyvenimą, turi savo istoriją. Kodėl ji staiga kažkam trukdo?
_____________________
* „Lietuva“ – K/T Vilniuje, pastatytas 1965 m. ir uždarytas po 2002 m. Vilniaus miesto savivaldybės suklastoto audito ir pardavimo privačiai bendrovei… (taip dabar rašo WP, o tada tai buvo viešai kalbama ir rašoma. Ir kaip į tai sureagavo teisėsauga? 🙂 )