Mūsiškiai ir nemūsiškiai (J.Miltinio dramos teatras pasikinkė R.Vanagaitę)

„Respublikos“ savaitės žmonės – visi mūsiškiai ir nemūsiškiai, vienaip ar kitaip įsitraukę ar įtraukti į skandalą, nerimstantį dėl Panevėžio Juozo Miltinio teatro. Tiksliau – ne dėl paties teatro, o dėl jame statomo siaubo miuziklo pagal pjesę, parašytą remiantis Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Joje autorė lietuvius parodė kaip žydšaudžių tautą. O ką mums žada parodyti teatras?

Tikriausiai pamenate, kokį šaršalą R.Vanagaitės „Mūsiškiai“ sukėlė visuomenėje. O paskui, kai, neva remdamasi dokumentais, autorė pareiškė, jog partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas nebuvo kankinamas, o dargi buvo KGB agentas, leidykla atsisakė knygą platinti. Smarkiai nudegusi namie, pasinaudodama tokiu skandalingų vertinimų sulaukusio kūrinio likimu, autorė savo kūrybą sėkmingai pristatinėjo suinteresuotai auditorijai užsieniuose. Ir štai R.Vanagaitės knygos pavadinimas ir pavardė jau puikuojasi ant spektaklio afišų. Premjera jau šiandien.

Pjesę parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas. Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R.Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų. Reikia pripažinti, kad pikantiškesnį „saldainiuką“ dramaturgui realiame gyvenime rasti būtų sunku. Tačiau, be jokios abejonės, jeigu ne R.Vanagaitės pavardė ir ne jos liūdnai pagarsėję „Mūsiškiai“, tokio ažiotažo nebūtų.

Dešimt metų duobėje

Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vardas jau pernelyg ilgai linksniuojamas ne iš gerosios pusės. Kad ir kur Kultūros ministerija ieškotų jam vadovo – ar teatro viduje, ar iš pašalės – gero vardo susigrąžinti niekaip nesiseka. Didžiausi nesutarimai, apnuoginę žmonių santykius teatre, kilo beveik prieš dešimtmetį, prie įstaigos vairo stojus Romualdui Vikšraičiui. Tada, bandydamas gelbėti buvusią teatro šlovę, į Panevėžį vis turėdavo važinėti kultūros ministras Šarūnas Birutis. Į gimtąjį miestą grįžo pasaulinių ambicijų turėjęs Linas Marijus Zaikauskas. Tačiau jis, tarsi užkratui plintant #MeToo skandalui, gėdingai sudegė ant sekso aukuro. Keistai atrodė ir jį prieš porą metų pakeitęs „savųjų“ – neperskiriamais atrodžiusių Leono Blėdžio ir Andriaus Jevsejevo – duetas. Tik ir jis išbandymo kūryba neišlaikė. Direktorius L.Blėdis šiomis dienomis pasitraukė paaiškinęs, jog su meno vadovu A.Jevsejevu neberanda „bendros kalbos“.

Kaip sniego gniūžtė

Prisivilioti žiūrovą, kada, kaip teatro aktorių profsąjunga rašo kultūros ministrui, „iš spektaklių dar niekada taip neišeidavo žiūrovai“ ir „beveik visos naujojo repertuaro gastrolės nuostolingos“, misija ne iš lengvųjų. Ko tokiu atveju paprastai griebiasi popsas? Skandalo. Tad, jeigu ir teatrui jo reikėjo, jau turi bent du. Tik vadovų problemą aiškiai nusvėrė suaktualintas triukšmas dėl „Mūsiškių“.

Tam visai netyčia ir to visai nenorėdama pasitarnavo Kultūros ministerijos į teatro meno tarybą deleguota Panevėžio miesto garbės pilietė, Prancūzijoje aktorės karjerą pradėjusi Karolina Masiulytė-Paliulis. Pareiškusi, jog toks spektaklis, įkvėptas R.Vanagaitės „Mūsiškių“, toliau kiršins visuomenę ir įžeis žydus, ji pažadėjo viską padaryti, kad tas spektaklis neįvyktų.

„Aš pati per toli nuėjau, nežinojau, kad tas spektaklis jau repetuojamas, viskas post factum, – pripažino ji „Respublikai“. – Kadangi labai kontroversiškas R.Vanagaitės požiūris į mūsų istoriją, aš tikrai norėjau išvengti skandalo. Jis, be abejo, bus vien dėl to, kad bus R.Vanagaitės pavardė“.

Aktorė neneigia, kad pjesės tema labai aktuali ir reikalinga, tačiau apie tai galima kalbėti nekiršinant žmonių. Ji sako siūliusi spektaklį statyti pagal kitų autorių kūrybą.

Į K.Masiulytės-Paliulis nuomonę tuoj reagavo spektaklį režisuojantis Artūras Areima. Jis socialiniame tinkle parašė, neva meno taryboje K.Masiulytė-Paliulis pareiškusi, jog ji „būtų irgi šaudžiusi“. Pareikalavus paneigti šiuos žodžius, režisierius iš feisbuko juos ištrynė, tačiau žinia jau buvo plačiai pasklidusi. K.Masiulytė-Paliulis, Prancūzijos garbės legiono ordino kavalierė, nenorėdama būti apkaltinta pritarimu holokaustui, dėl šmeižto kreipėsi į Generalinę prokuratūrą…

Teatro aktorių profsąjungos pirmininkas Vytautas Kupšys kategoriškas: pasirinkimas statyti spektaklį pagal R.Vanagaitės knygą po to, kai ji apšmeižė Adolfą Ramanauską-Vanagą, jam atrodo amoralus. „Net gavęs pasiūlymą nebūčiau vaidinęs“, – aktorius teigia, jog ir meno vadovui, ir režisieriui svarbiausia – sukelti skandalą. Bet, sako, jie jau ir patys suprato nuėję per toli, nes iš afišų dingusi eilutė, kad spektaklis inspiruotas R.Vanagaitės kūrybos.

Skaldo ir teatrą

Teatro meno vadovas A.Jevsejevas net nebando slėpti, kad idėja išnaudoti skandalingąją R.Vanagaitės knygą jam kilo bendradarbiaujant su režisieriumi A.Areima, kuris „kiaurai sienas eina“.

– Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesitikėjome, jog apie spektaklį tiek daug šnekės, – net nebandė išsisukinėti meno vadovas. Jis pabrėžė, kad J.Miltinio teatras ir šiaip ilgai vėluoja, nes lenkai „panašią dramą“ išgyveno prieš 25 metus su Jano Tomašo Groso knyga apie žydų žudynes Jedvabnės miestelyje. O spektaklis esą aktualus dar ir todėl, kad R.Vanagaitė ruošiasi ta pačia tema išleisti antrą knygą.

– Vadinasi, numatėte, kad būsite puolami, jog pasirėmėte R.Vanagaitės knyga? – paklausiau A.Jevsejevo.

– Žinoma. Bet ne todėl, kad čia Vanagaitė. Apskritai didesnė problema, kad netikima, jog jauni žmonės, kurie, savo kailiu nepatyrę holokausto, turi teisę apie tai galvoti savaip, o ne tik taip, kaip juos mokė mokykloje ar pasakė tėvai. Teatras kažką pirmą kartą ims ir pasakys. O dabar dar teatras nieko nepasakė ir jau yra problema.

– Pjesėje „Mūsiškių“ knygos kaip ir nelieka. Jeigu VII forte vykstantis veiksmas sietųsi ne konkrečiai su Vanagaitės knyga, o apie holokaustą būtų kalbama per kito autoriaus kūrybą, triukšmo tikrai nebūtų.

– Faktas. Aš manau, kad pats pavadinimas „Mūsiškiai“ veikia kaip raudonas skuduras bulių. Šitą mes puikiai suprantame.

– Nesvarstėte, kad galbūt vertėtų pakeisti pavadinimą?

– O kam slėptis. Mes, jauni žmonės, nebe šešta klasė, nenorime slėptis po močiučių sijonais. Mes turime teisę turėti savo nuomonę visais klausimais, kol tai nepažeidžia LR įstatymų. R.Vanagaitės knyga nėra uždrausta, ji tik išimta iš prekybos. Bet jeigu kažkas nepardavinėja prekybos centre, tarsi nereiškia, kad to nėra. Todėl mes turime visišką teisę interpretuoti kad ir tą pačią R.Vanagaitės knygą.

– Kodėl tuomet ištrynėte iš afišos, kad pjesė inspiruota R.Vanagaitės knygos?

– Jeigu paskaitysite teatro repertuarą, ten yra parašyta, kad spektaklis inspiruotas Vanagaitės. O plakate to nenaudojame, kad neerzintume žmonių be reikalo. Nėra čia ko, juk visi žino žodį „Mūsiškiai“, su kuriuo iš karto ateina į galvą Vanagaitė.

– Kaip teatro kolektyvą paveikė kilęs skandalas?

– Yra pasipriešinimas. Spektakliui. Jis kyla ne iš visuomenės, ne iš politikų, o iš teatro vidaus. Mes neturime nei vadovo, nei vadovo pavaduotojo, poros skyrių vadovų trūksta. Mes esame kritinėje situacijoje. Tai nėra susiję tiesiogiai su šiuo spektakliu, nors kartais kyla abejonių. Teatro administracija daro labai daug blogų dalykų, kad šitas spektaklis neįvyktų. Tai pasireiškia darbų vilkinimu, darbų nedarymu, tyčiniu sutarčių nepasirašymu, pinigų nemokėjimu.

– Tai, be abejonės, turėtų veikti aktorius?

– Žinoma. Aktoriai gauna daug spaudimo tiek iš kolegų, tiek iš buvusių dėstytojų, pedagogų, mokytojų. Ir iš šeimos, manau, gauna.

– Dėl ko?

– Dėl to, kad dirba su šita medžiaga. Pavyzdžiui, sakoma aktorei: nori susigadinti karjerą? Ir viskas.