Mano motinėlė nei dieną, nei naktį niekados nebijodavo pro kapines praeiti, kaip kiti žmonės baugštosi. Ji mus, vaikus, liūbėdavo mokinti, idant nei kapinių, nei numirėlių nesibijotumėm.
„Vaikai, – teip ji kalbėdavo, – numirėliai jums nieko nedarys, dvasių neprivalote bijotis, ale nuo gyvųjų pasisaugokite, tie jums gal daug ką užkenkti…
Jeigu jūs baugštotės pro kapines praeiti, tai tik drąsiai pasakykit numirusiems „labą vakarą“ arba „labą rytą“, tada jūs nebijositės ir nieks jus negandys. Ir aš teip darau, kad man, pro kapines einant, baugu rodosi. Darykit ir jūs, tai baimė tuojaus nuo širdies nuslinks, tai pasijusit lyg aukščiausioj draugystėj su numirėlių dvasėms ėsą“.
Mano tėvai, beje, tai tikėjo, būk numirusiųjų dvasės apie mus būti galinčios arba ir ant kapinių tarpais apsisukinėjančios, bet to juodu netikėjo, kad tos mums iškadyt arba gerdaryti, arba ir nors mus bauginti galinčios.
Dėl tų dvasių mes galį po visam pakajingi būti, kadangi jos neturinčios nei kūno, nei rankų, nei kojų, nei liežuvio: dvasė tikt dvasei tegalinti apsireikšti pagal dvasišką būdą.
[Užrašė Kristupas Jurkšaitis, Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas]
******
Žemiškasis gyvųjų ir anapusinis mirusiųjų pasauliai yra vienovėje. Protėviai padeda gyviesiems ir suteikia stiprybės. Gyvieji ir mirusieji susitinka apeigose, maldose ir kitais būdais. Po mirties vėlė keliauja pas protėvius į Dausas.
Pamatė užsienyje ir pritaikė Lietuvoje: plinta įrankių dalijimosi kapinėse idėja
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/pamate-uzsienyje-ir-pritaike-lietuvoje-plinta-irankiu-dalijimosi-kapinese-ideja-56-1222584?copied
Vienose iš mano lankomų kapinių jau galima be kibirų eiti – įv. 5 ar 10 ltr, bakai (nuo indų, stiklų ir pan. ploviklių ir kt.), sukabinti – gal net iš konteinerių plastikui ištraukti ir ten dabar naudojami.