Pastaruoju metu populiarėjantys žygiai įtraukia dešimtis tūkstančių dalyvių visoje Lietuvoje, kurie yra pasiryžę nupėdinti net ir 40 ar daugiau kilometrų per dieną. Žygių rengėjai sako, kad žmonės atranda žygius visame pasaulyje dėl greito gyvenimo tempo, sveiko gyvenimo būdo ir galimybės pažinti savo šalies istoriją.
Diskusiją apie žygius vis dažniau įtraukiančius tiek jaunus, tiek pagyvenusius pristato nacionaliniai jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“.
Žygeivius tūkstančiais skaičiuojančios „Pėsčiųjų žygių asociacijos“ prezidentas Vidmantas Genys mano, kad žmonės atranda ėjimą ne vien dėl sąmoningumo, sveikos gyvensenos, greito gyvenimo tempo ir noro einant „perkrauti“ savo protą bei kūną, bet ir dėl galimybės iš arčiau susipažinti su savo šalies istorija.
„Vieniems patinka tiesiog eiti ir apie nieką negalvoti, kiti renka vadinamuosius „įskaitinius“ kilometrus ir taip varžosi, kas daugiau per metus nuėjo. Dar kiti ieško bičiulių ar eina į žygį kaip į malonią ekskursiją, domisi apylinkių istorija.
Visoje Lietuvoje rengiami žygiai skatina pažinti skirtingus šalies istorijos etapus. Žygiai padeda pažinti mažai žinomas miestų ar miestelių dalis, kuriose dar išlikę turtingi archeologiniai, architektūriniai objektai, pavyzdžiui, pagoniškas Vilnios slėnis. Per žygius galima sužinoti netgi kur kadaise buvo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, nusikelti keliasdešimt metų atgal ir pajusti istorijos alsavimą“, – sako V. Genys.
Anot jo, kasmet į žygius įsitraukia maždaug 25–30 tūkst. šalies gyventojų.
Nueiti ten, kur niekada nenuvažiuotum
Vienas įsimintiniausių žygių momentų, anot V. Genio, galimybė aplankyti neprivažiuojamas vietas, kuriose paprastai neapsilankytum.
„Pastebime, kad mūsų žygeiviai yra labai bendruomeniški, linkę padėti vieni kitiems bei prisidėti prie įvairių socialinių iniciatyvų, kurias visada stengiamės palaikyti. Džiaugiamės, kad eina vis daugiau jaunų žmonių. Jie jaučia pasididžiavimą galėdami vaikščioti tais pačiais takais, kuriais kadaise ėjo partizanai. Taip pat džiaugiasi galimybe vidury laukų prieiti namą, kuriame dar gyvena partizanus pažinoję žmonės, pabelsti į duris ir… apie partizanų žygdarbius išgirsti iš pirmų lūpų. Tai yra pati tikriausia istorijos pamoka“, – sako jis.
Lietuvos pasienis, pelkės su slaptais žemaičių takais – kūlgrindomis ar tiesiog užkaboriai, kuriuos galima praeiti tik pėsčiomis – Pėsčiųjų žygių asociacija jau spėjo išnarstyti visus Lietuvos kampelius.
Tarp įdomiausių tokių žygių ciklų, anot V. Genio, žygių ciklas – „Partizanų Lietuva“. Šių žygių metu atkurti unikalūs maršrutai, kuriais į Lietuvos partizanų vadų susitikimą 1949 m., taip pat dažniausiai pėsčiomis, keliavo partizanų vadai.
V. Genio teigimu, azartiškiausiems kilometrų „rinkėjams“ sukurti net atitinkami apdovanojimai. „Varinis Lietuvos žygeivis“ įteikiamas žmonėms, įveikusiems daugiau nei 1000 km. per metus. „Bronzinis Lietuvos žygeivis“ turi surinkti 2500 km. Įveikus 12 000 km., tampama „Lietuvos žygeiviu – veteranu“. Kasmet šiuos įvairaus lygio apdovanojimus pelno dešimtys skirtingų žygeivių.
