L. Mogenienė. Netoli nuėjome nuo Žemaitės siužetų

Žaviuosi stipriomis mūsų istorijos moterimis ir matau nepelnytą jų vardų nustūmimą į paraštes. Pažvelkime keletą šimtmečių atgal. Kunigaikščių žmonos – stiprios ir drąsios, ne paslaptis, dažnai ir dalyvaudavusios svarbiuose sprendimuose.

Politinės veikėjos dažniau priskiriamos tiesiog feministėms, laikomos išskirtiniais atvejais, taip tarsi atmetant jų nuveiktus darbus. Kūrybos pasaulyje, laimė, mums žinoma nemažai moteriškų vardų, tačiau jų biografijas taip pat dažniau lydi „nuolanki“, „lyriška ir subtili“ nei „išskirtinė“ ar „laiką pralenkusi“ asmenybė. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo pirmoji moteris, kandidatavusi į prezidento postą, Julija Žymantienė-Žemaitė, pradėjusi rašyti beveik 50-ies ir nepabūgusi keliauti į tolimąją Ameriką, tiesa, ne dėl savęs, dėl vargšų, kuriems galėtų padėti; operos solistė Marijona Rakauskaitė, nebijojusi pasirodyti Kauno Laisvės alėjoje mėlynais plaukais; visos jos – išimtys, o ne taisyklės.

Situacija nuo Petro Kurmelio laikų iki dabar, deja, pasikeitė tik iš dalies. Taip, moterys gali balsuoti, dirbti, bet jeigu sąžiningai apsidairytume ir nesidangstydami neveiksniais įstatymų projektais pripažintume – egzistuoja labai didelė „pilkoji zona“, į kurią papuola moterys, ypač brandaus amžiaus, ypač regionuose. Kalbame apie 50-metes ar panašaus amžiaus moteris, kurios dažniausiai jau yra užauginusios vaikus, turi patirties, tačiau sumaniusios keisti darbą arba, dar blogiau, grįžti į darbo rinką po ilgesnės pertraukos, atsiduria padėtyje be pasirinkimo, joms lieka, geriausiu atveju, auklės ar kasininkės vieta. Ir tai nėra pavieniai atvejai, savo giminių ar pažįstamų rate kiekvienas rastume tokią.

Moterys, o ne vyrai, daug dažniau išeina slaugyti artimųjų, prisiima socialines šeimos atsakomybes, taip „skriausdamos“ pačios save, dažnai sutikdamos su nepatogiomis darbo sąlygomis, menkiau apmokamu darbu, o tai lemia ir mažesnes išmokas ligos atveju ir, žinoma, mažesnę pensiją. Paradoksalu, tačiau nešdamos didelę socialinę atsakomybę, pačios lieka neginamos ir nesaugomos. Didžiąją dalį skurstančiųjų Lietuvos gyventojų sudaro moterys. Tiesa, lyginant su visa Europa, lietuvės dirba bene daugiausiai.

Norėčiau, kad pagaliau suprastume: problemos, su kuriomis susiduria  moterys – tai visų mūsų, nesiskirstant pagal lytis, problemos. Visuomenė daug praranda neįtraukdama ir neįgalindama savo moterų. Moterys gali dirbti ir turėtų būti skatinamos realizuoti save ne tik šeimoje. Moterys savo darbu prisideda prie didesnio socialinio ir ekonominio progreso: padeda sklandžiau rasti kompromisus ir lankstesnį prisitaikymą prie pokyčių.

Nuo 2004-ųjų dalyvauju Lietuvos politikoje ir savo kailiu patyriau, kad šioje, vyrų okupuotoje, srityje nėra lengva būti išgirstai, jeigu nepuoli viešai draskytis marškinių ar imtis populiariojoje žiniasklaidoje paplitusių priemonių. Dirbdama valdančiosiose pozicijose moteris dažnai turi ne tik teikti siūlymus, bet ir kiekvieną kartą gintis, arba susitaikyti, su beprasmiškais komentarais, vertinimais. Įdomu tai, kad net ir tose įstaigose, kur daugumą darbuotojų sudaro moterys, ypač valstybinėse, tarkime, mokyklose, muziejuose, gydymo įstaigose, vadovauja dažniausiai vyrai.

Liūdniausia ir ironiškiausia tokios padėties dalis yra ta, kad atsidūrusios šiame užburtame rate, moterys tarsi priverstos jį toliau kurstyti – sutikti su bet kokiomis sąlygomis, prisitaikyti ir, deja, konkuruoti viena su kita. Man teko laimė keletą kartų gyvenime sutikti vieną žymiausių pasaulio politikių Hilari Klinton (Hillary Clinton). Ji daug kalbėjo apie tai, kad moterų teisės yra žmonių teisės, norėčiau kad toks supratimas kuo sparčiau plistų Lietuvoje ir ne tik skambios citatos pavidalu, bet nauju mūsų visų elgesio modeliu.

Tikiu Lietuva ir jos keliu į pokyčius. Tikiu, kad jautri moterų tema gali būti sprendžiama. Tam reikia, visų pirma, ją pripažinti ir permąstyti kiekvienam savo veiksmus. Kviečiu susipažinti ir pamąstyti, kiek Lietuvos istorijos moterų atsimenate? Galbūt verta darkart perversti senų vadovėlių puslapius. O kiek nusipelniusių rašytojų, artisčių, visuomenės veikėjų biografijų teko skaityti? Ar žinote, kiek šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra moterų?

Siūlau pradėti nuo žinių ir pagarbos istorinei tiesai, o tuomet – apgalvoti tikruosius savo motyvus, kai į darbo pokalbį kviečiate „ne vyresnes kaip…“, kai rinkdamiesi gydytoją nejučiomis ištariate „bet jis vyras, gal geriau žinos“, kai balsuodami simpatizuojate vyriškajai lyčiai, nes ji tiesiog įprastesnė tame kontekste ir, kai susirgę dairotės kurios iš šeimos moterų – galbūt vyrai irgi gali?