K. Stoškus. Šventė tarp džiaugsmo ir skausmo

Esu ne kartą rašęs apie apgailėtiną švenčių eroziją šiuolaikinėje (postmoderniojoje) civilizacijoje. Apie „naująjį religingumą“, pasireiškiantį daiktų ir jų vartojimo, maisto ir mitybos, svaigulio ir skanavimų azarto, seksualinių pomėgių ir fiziologinių procesų garbinimu, švenčių virtimu kasdienėmis pramogomis. Praėjusiais metais tokių švenčių turėjome per akis ir mes. Jos tęsėsi beveik be paliovos. Nespėja pasibaigti viena, kai prasideda kita. Dauguma jų atitiko visus „naujojo religingumo standartus. Jos vadinosi visokiausiais vardais, svetimais ir savais, bet vis labiau vienodėjo, banalėjo, tuštėjo. rutinizavosi. Nyko jų dvasinis turinys, ugdomoji prasmė ir žmogiškoji vertė. „Aš nenoriu nieko čia bauginti. Kai širdy visi geismai išsenka, Nėr man noro Hamletą vaidinti – Būti ar nebūti – lygiai menka.“ („Ave vita“). Šitie poeto žodžiai braunasi į galvą, galvojant ir apie šių dienų civilizacijos būklę.

Bet būčiau neteisus, jei nepamatyčiau viltingų išimčių. Įdomiausia, kad jos visos ateina iš mūsų visų prakeikto Seimo. Sunku patikėti, kad tokie dalykai gali čia užgimti. Lyg būtų sapne.  Praėjusiais metais tą rutiną sutrikdė Taikos premijos įteikimas Nijolei Sadūnaitei, šiemet Sąjūdžio minėjimas, o praėjusį pirmadienį Kovo 11-ji. Visose šiose šventėse mes galėjome aiškiai matyti sunkaus moralinio apsivalymo pradžią. Iš pradžių tai atrodė netikėta. Dabar išvedamos  į didžiausią Seimo rūmų salę ilgam į socialinio gyvenimo periferiją išstumtos asmenybės, per kurias ima atsiverti tikro nuskaidrėjimo erdvės ir unikalaus pasiaukojimo ir sąžiningumo gelmės. Pirmadienį jas lydėjo subtilus ir kuklus kamerinis giedojimas, netikėtai įsiliejąs net į Lietuvos himną. Jo atlikimas įgavo naują atspalvį ir privertė išlipti iš tos vangios žodžių monotonijos, kurios dažniausiai yra kaustomas, bet ne išgiedamas. Retai tepagalvojama, kad tik po atliekamos dainos gali būti paplojama, pašurmuliuojama ir pasijuokiama, o po himno privalo būti nors ir trumpa, bet pagarbi ir kurtinanti tyla, sutelkianti žmones praskambėjusių žodžių įpareigojančiai prasmei ir taurinančiam pilietinių priedermių nerimui.

Kad naudojimasis šventine proga jau tampa tradicija ir lietuvišku mąstymo laisvės simboliu,  liudija įtikinantis Egidijaus Bičkausko pranešimas. Bet kadangi žymiai išsiskyrė iš rutininės politinės konjunktūros, vargu ar jis galėjo turėti vilties, kad bus išgirstas. Bet kalbai, kaip ritualiniam gestui, to nė nereikia. Taip pat kaip ir pernai pasakytiems N. Sadūnaitės žodžiams. Tai buvo ritualinis aukojimas Lietuvos išlikimui. Jis buvo pakviestas rimtai atlikti pagrindinę apeiginę funkciją. Turėdamas galvoje skubotą visų įstatymų priėmimą, vienpusišką informacijos filtravimą ir įprastus kitaminčių kaltinimus, jis iškėlė principinį reikalavimą: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo“,  „priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“. Šitie žodžiai juk nieko negalėjo įpareigoti. O kalbėdamas apie išorines grėsmes, jis tiesiai klausė:  „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“ Jis ragino pradėti diskusiją, kaip kurti mažai šaliai būtiną „išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką“. Visai pakanka šių žodžių įspūdžio.  Linas Linkvičius  pasakys, ko Bičkauskas nori: Lietuvos užsienio politika kaip tik tokia ir yra.

Pabaigoje kukliam apdovanojimui pristatomas Miško brolių draugijos vadovas ir savo rankomis sukurto didžiulio muziejaus saugotojas Albinas Kentra. Žmogus – gyva legenda, nuo pat paauglystės su visa šeima įsitraukusi į partizaninę veiklą, praėjusi nežmoniškus kankinimus, Sibiro kalėjimus. Jo visas gyvenimas – patriotinis rūpestis ir aukojimasis Tėvynei (partizanavimas), VU universitetui (centrinių rūmų išsaugojimas ir išpuošimas), sąjūdžiui (metraštininkas) ir nustumtųjų į periferiją veiklos įamžinimui. Jo visas gyvenimas atiduotas kitiems. Įskaitant net ir jo žinomumą… Jis juo nė kiek nesidomi. Visada atsiranda nuošalyje su mažute filmavimo kamera ir nepastebimai dingsta. Prie ruošiamo vaišių stalo atbėgusių politinių pragmatikų atstumtas, o iš dalies ir sąmoningai pasitraukęs į periferiją jis kuria unikalių įrašų muziejų toje griuvėsių vietoje, iš kur dar 1917 metais išėjo 100 savanorių ginti savo Tėvynės.  Apie tą muziejų dr. J. Kazickas yra taip pasakęs: „Tai yra neišpasakytos vertės rinkinys, žiauriom, bet realiom spalvom nušviečiantis tikrąją kovą prieš bolševizmą, <…>Bet kas mane labiausiai paveikė, kad tai buvo beveik vieno žmogaus darbas, be jokios finansinės pagalbos, sėdint savo kambaryje ir klasifikuojant kiekvieną surinktą ir užrašytą gabalėlį žinių<…>. Per pokalbį paaiškėjo, kad tas žmogus kaip ir miško broliai, nežiūrint sunkumų, yra tartum nustumtas ir paliktas vienas atlikti šitą milžinišką kilnųjį darbą su pasišventimu, kurio niekas negali suprasti. Man tai atrodė, kad tai buvo švento žmogaus darbas“.

Sunkiausia ištarti baigiamuosius žodžius. Moralinė atsakomybė neleidžia nutylėti to didžiulio nusivylimo, kurį sukėlė nekantriai laukta tautos atgaivinimą skelbiančių jėgų demonstracija.

Čia rinkosi įvairiausių profesijų, skirtingos pilietinės brandos, amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Visus juos vienijo troškimas prisijungti prie tų jėgų, kurios nenori susitaikyti, kad tauta, jos kraštas, istorija ir kultūra  būtų nurašomi į pasaulinių atliekų sąšlavyną. Daugelį iš jų suglumino ne tik bukas dviejų pagrindinių organizacijų susipriešinimas, ne tik be galo blogas organizavimas. Bet labiausiai krito į akis pavojingas jų nebrandumas. Neišaugimas iš paauglystės amžiaus. Elementarios politinės kultūros ir nuovokos nebuvimas. Pjovimas tos šakos, ant kurios jie patys sėdi.  Veikimas prieš save pačius. Juk jau ir taip Lietuva suskilusi. Bent paskaitykite tūkstančius internetinių atsiliepimų, visokių makaraityčių atsiliepimus. Negi tai mūsų neliečia. Negi ir tai neįneša į protą blaivumo. Net šių renginių organizatoriai nesuranda bendros kalbos.  Pasidarė be galo įtarūs. Negi dar reikia mums naujųjų jedinstvenininkų, Burokevičiaus komandos. Čia viskas taip neseniai buvo. Negi yra norinčių į tą kritinę padėtį vėl sugrįžti? Žinoma, jauni žmonės jų nematė. Bet kas tuos atsiminimus ištrynė iš  lyderių galvų.  Negi taip sunku suprasti, kad tuo šūkiu „Lietuva – lietuviams“ duodamas į rankas pavojingas ginklas. Tas ginklas primityvus, bet tuo ir baisus. Juo lengviausia pasinaudoti ir bet kokioms svetimoms jėgoms. Jo pagalba lengviausia išprovokuoti pačius agresyviausius pilietinius konfliktus. Kaip tokioje aplinkoje įmanoma atskirti patriotus nuo paperkamų provokatorių?

Tikras patriotas nedaugina priešų. Jų ir taip atsiranda. Net iš pačių lietuvių tarpo.  Todėl jis negali nusileisti iki tokios trumparegystės, kuri painiotų pirmaeiles lietuvių priedermes rūpintis savo tautos išlikimu ir valstybės stiprinimu su tautinių privilegijų reikalavimu. Demokratas nesigviežia privilegijų. Taigi atlikime iki galo tą pirminę priedermę, kad nereikėtų grįžti į karo visų su visais džiungles.