K. Virtas. Tėvynių Europa – ar graži svajonė?

Šių metų gruodžio 4 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengta tarptautinė konferencije „ES ateitis: suverenių valstybių Europa“. Konferencijoje pranešimus skaitė svečiai iš Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos ir Lietuvos atstovai. Ypatingo dėmesio susilaukė Vokietijos bundestago Alternatyva Vokietijai frakcijos atstovai. Skaitytojų dėmesiui siūlome teisininko, dr. Kristiano Virto (Christian Wirth) pranešimą „Nacionalinių valstybių vidaus saugumas tautų Europoje“.

Gerbiamosios ponios ir ponai,

noriu pradėti pareikšdamas padėką savo ir visų partijos Alternatyva Vokietijai parlamentarų vardu renginio globėjui Arvydui Juozaičiui ir šios konferencijos organizatoriams ponams Gintarui Songailai ir ponui Algiui Avižieniui. Dėkojame už pakvietimą, už Jūsų atliekamą darbą ir suteiktą galimybę kalbėti čia, gražiame Vilniaus mieste.

Svečiavausi čia jau šių metų vasario mėnesį ir jau tada konstatavau, jog konservatyvių patriotiškai nusiteikusių lietuvių ir vokiečių  pažiūros yra labai panašios ir tikrai yra daug daugiau to, kas mus sieja, nei aspektų, kurie mus skirtų. Pirmiausia mus sieja meilė mūsų tėvynėms, mūsų tautoms, kultūrai ir tradicijoms, kurias mes puoselėjame ir norime išsaugoti.

Per paskutinius metus Europos Sąjungos veikla kėlė grėsmę šioms vertybėms arba net bandė tikslingai jas panaikinti. Slenkantis švietimo lygio mažinimas, suverenumo teisių atėmimas iš nacionalinių valstybių, euro gelbėjimo akcijos ir vis labiau pučiama eurocentralizacija šiuo metu įgyja neokomunistinių tendencijų. Tuo tikslu kuriami vis didingesni beprotiški projektai, kaip antai Europos armija, kuri yra ne tik žingsnis į vieningą europinę valstybę, bet kelia pavojų taikai Europos viduje ir už jos ribų.

Nuo 2015 metų rugsėjo mūsų šalys ir mūsų bendra europinė kultūra susiduria su dar didesniu imanentiniu pavojumi…

Ponios ir ponai, neabejotinai supratote, apie ką aš kalbu. Žinoma, kalbu apie migracijos bangą, kuriai plisti leido Angela Merkel per savo vienasmeniškai pasirinktą neatsakingą politiką.

Atvėrusi sienas 2015 metų rugsėjo mėnesį visiems migrantams, ponia Merkel pažeidė tiek Gyvenamosios vietos ir Prieglobsčio įstatymų bei Konstitucijos 16a straipsnio nuostatas, tiek ir galiojančią ES teisę, o būtent Reglamentą „Dublinas III“. Ji paprasčiausiai neinformavo aukščiausiojo Federalinės vyriausybės kontrolės organo – Bundestago – apie savo sprendimą ir tokiu būdu šis sprendimas nebuvo įteisintas. Nepaisant visų viešų debatų, nepaisant visų akivaizdžių pasekmių, Bundstage nevyko jokių debatų ir nebuvo priimta jokio sprendimo šiuo klausimu!

Nepaisant rimtų įstatymų pažeidimų, ponia Merkel šio klausimo neapsvarstė ir su Europos kaimynais, kurie visi buvo pastatyti prieš įvykusius faktus ir iki šiandien sprendžia šių jos veiksmų sukeltus padarinius. Daugelis šių valstybių jau uždarė savo sienas ir taiko tikslingas priemones prieš tokį nekontroliuojamą masišką antplūdį. Austrija ir Italija, taip pat Vyšegrado valstybės, kurių priekyje yra Vengrija, sėkmingai pasipriešino merkelinei Vakarų Europos savigriovos politikai ir todėl yra šmeižiamos Vokietijos ir tarptautinėje spaudoje. Alternatyva Vokietijai sveikina šį pasipriešinimą ir pasisako už aiškią sienų uždarymo politiką bei išsiuntimą visų nelegalių ir kriminalinių migrantų, kurie nuo 2015 m. atvyko ne tik į Vokietiją, bet ir į visą Europą.

Merkel elgesys yra visiškai neatleistinas ir didelė tikimybė, jog Europai tai dar brangiai atsieis. Todėl mes, Alternatyva Vokietijai, įteikėme prašymą Konstituciniam teismui išnagrinėti institucinį kaltinimą prieš Angelos Merkel vyriausybę, kad ji būtų patraukta atsakomybėn dėl išdavikiško elgesio Vokietijos tautos, bei kitų Europos tautų atžvilgiu, kurios taip pat nukentėjo dėl tokio jos elgesio.

Nuo 2015 m. į Vokietiją atvyko daugiau kaip 2 milijonai vadinamųjų pabėgėlių. Paduota daugiau kaip 1.6 mln. prašymų suteikti prieglobstį.

Daugiausia pabėgėlių atvyko iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos, Nigerijos, Somalijos ir Sudano: tai tik dalis migrantų kilmės šalių. Net iš Turkijos per šiuos metus atvyko 8.700 avantiūristų pabėgėlių. Labai didelis klaustukas, ar tikrai jie visi yra atvykę iš karo zonų arba galėtų būti traktuojami kaip patiriantys politinį persekiojimą. 

Klausimas dėl tų žmonių tikrosios tapatybės taip pat dažnai lieka neatsakytas. Nuo migracijos bangos pradžios tapo įprasta, kad dauguma atvykstančių į Vokietiją savo asmens dokumentus arba išmesdavo prieš atvykdami į Europą arba nuslėpdavo juos nuo tarnybų ir tvirtindavo neturintys jokių dokumentų. Taip jie susikurdavo sau galimybę nurodyti tokią kilmės šalį, kuri vėlesnės procedūros metu suteikdavo jiems galimybę gauti leidimą pasilikti šalyje. Kad geriau atrodytų statistikos skaičiai, Vokietijos tarnyboms buvo aiškiai nurodyta tikėti kiekvieno pabėgėlio pateikiama versija ir nepatikrinus registruoti visus jų duomenis. 

Kaip minėta, teisę gauti prieglobstį turi tik pabėgėliai iš karo zonų ir dokumentais įrodomą politinį persekiojimą patiriantys asmenys. Asmenys, atvykstantys iš saugių trečiųjų šalių, neturi konstitucinio pagrindo prašyti prieglobsčio. Tinkamai taikant Vokietijos įstatymus, jiems turėtų būti neleidžiama įvažiuoti į šalį. Suprantama, kad tam reikėtų tinkamai veikiančios pasienio kontrolės, kurią, kaip visi žinome, Angela Merkel panaikino 2015 metais.

Deja, Vokietijoje yra daug advokatų, kurie pajuto, kad migracijos krizė atneš jiems daug pelningos veiklos, ir jie, puikiai žinodami, jog elgiasi nederamai, atstovauja šiems asmenims teismuose, išrūpindami jiems leidimą būti arba visam laikui likti šalyje, nors jų klientų teiginiai apie jų kilmę yra greičiausiai pramanyti ir/arba negali būti iki galo išaiškinti. Visa tai turi nusikalstamos veikos požymių, tačiau trūkstant pajėgumų ir politinės valios atitinkamose institucijose tai nėra išsiaiškinama iki galo.

Atvykus beveik 2 milijonams įvairių tautybių žmonių, kurie didžiąja dalimi yra musulmonų tikėjimo, o jų socialiniai įgūdžiai nė iš tolo nepanašūs į mūsiškius, Vokietijoje labai išaugo tam tikros rūšies kriminalinių veikų skaičius.

Iš žiniasklaidos Jums neabejotinai yra žinoma, jog Vokietijoje beveik nebūna dienos, kad neįvyktų kokie nors seksualinio priekabiavimo, prievartavimo, užpuolimų peiliu ar žmogžudysčių atvejai.

Kaip išaugo nepilnamečių  ir jaunimo nusikaltėlių skaičius tarp ne Vokietijos piliečių, įtariamų nusikaltimo padarymu, ypač  akivaizdžiai matome iš 2015/2016 m. statistikos duomenų. Iš nusikaltimo padarymu įtariamų vokiečių 2016 m. nusikaltėlių skaičius sumažėjo 50 110.  T.y. nusikaltimo padarymu įtariamų  vokiečių skaičius sumažėjo 3,4 proc. Per tą patį laikotarpį nusikaltimo padarymu įtariamų ne Vokietijos piliečių skaičius padidėjo 4,6 proc., t.y. 41 800. Negalima tiksliai nustatyti, ar didelė dalis kriminalinių nusikaltėlių iš tikrųjų yra nepilnamečiai  ar priskirtini nepilnamečių baudžiamajai teisei, nes pabėgeliai mėgsta nurodyti netikrą amžių.

Nors pabėgimo priežastys daugelyje šalių, pavyzdžiui, Sirijoje, nebėra tokios akivaizdžios, kaip anksčiau, o  daugelyje regionų ir padėtis normalizavosi, bet federalinė vyriausybė net nebando grąžinti pabėgėlių į jų tėvynes.  Daug problemų iškyla  siekiant išsiųsti iš šalies tuos pabėgelius, kurių prašymai dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmesti. Dėl tokių asmenų išleidžiamos lėšos kartais siekia kelis milijonus. Galima sakyti, jog Vokietijoje susikūrė net savotiška nauja ekonomikos šaka: atskiros organizacijos, taip pat advokatai specializavosi, kaip vilkinti užsieniečių išsiuntimą iš Vokietijos. Migrantai konsultuojami, kaip sukliudyti išsiuntimą.

Dažniausiai  pateikiama pažyma apie kokią nors simuliuotą traumą, kurią išrašo į tą reikalą įtraukti gydytojai. Kitos galimybės užkirsti kelią išsiuntimui: pabėgėliai  kur nors paslepia savo vaikus, arba jau įlaipinti į lėktuvą migrantai ima stipriai triukšmauti, todėl pilotas priverčiamas dėl atitinkamų skrydžio reikalavimų tokiems asmenims neleisti skristi. Dabartinė ponios Merkel vadovaujama vyriausybė siekia ir čia pagražinti statistiką – mat, net tie asmenys, kurių prašymai dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmesti, gali tapti tikraisiais  migrantais, jei jie dirba bent patį paprasčiausią darbą.

Į Vokietiją kas mėnesį vis dar atvyksta ir įteikia prašymus dėl prieglobsčio suteikimo po 10 000 migrantų. Negana to, kad  nepertraukiamai plūsta migrantų minios, ES ir Jungtinės Tautos planuoja naujus Europos kultūrai svetimų žmonių srautus į Europą.

Viena vertus, jau egzistuoja ES perkėlimo programa. Ji numato kasmet permanentiškai  perkelti į Europą po 50 000 pabėgėlių, kuriems „ypač“ reikia apsaugos. Paskirstymo kvotas nustatys ne atskiros valstybės,  jos bus nustatomos ES lygmeniu.  Tai yra globa, kuri būdinga beveik diktatoriškam Europos Sajungos organų elgesiui. Kita programa, apie kurią Jūs, galbūt, ne taip seniai išgirdote, yra Jungtinių Tautų migracijos sutartis. Todėl Jūsų šalies labui  norėčiau pastebėti,  jog apie šį pavojingą susitarimą, kuriuo turėtų būti legalizuota nelegali migracija, Lietuvoje pirmieji prabilo ir turėjo drąsos pasakyti teisybę Arvydas Juozaitis ir Algis Avižienis, o ne  grupelė konservatorių, kurių tarpe buvo ir asmuo, kuris vasario mėnesį prieš pat mums atvykstant atšaukė kvietimą.

Jungtinių Tautų  migracijos sutartis sukels neregėto masto pabėgėlių srautus į Europą. Priklausomai nuo to,  į kuriuos asmenis šiuo klausimu kreipiamasi,  į Europą išsirengusių žmonių skaičius  galėtų siekti nuo 20 iki 300 milijonų. Iš to kylantis pavojus akivaizdus. Nekontroliuojamos, o vėliau legalizuotos migracijos padaryta žala kultūrai būtų neatitaisoma. Ne tik galimai, bet visiškai realiai iškiltų pavojus, jog negrįžtamai būtų sunaikintos senosios Europos tautos ir jų prigimtinė kultūra.

Kol dar nepasiektas vadinamasis „point of no return“ (taškas, nuo kurio nebegrįžtama),  dabar reikia veikti bendrai. Esame susidūrę su uždaviniu, kuriam  analogų veltui ieškotume istorijoje. Mūsų laikų ekologiniai fašistai ir neokomunistai Europos tautoms paskelbė karą. Jie teigia, jog visa tai nori sunaikinti tautinės Europos jėgos, iš tikrųjų yra priešingai.  Šie suklaidinti žmonės savo sergančią Europos Sąjungą painioja su Europa ir su per tūkstantmečius susiformavusia kultūra ir tradicija. Vieninteliai žmonės, kurie suvokia Europai iškilusią grėsmę, esame mes, Europos tautų patriotai, ir mes esame ne tie, kurie nori sugriauti Europą, mes norime išsaugoti Europą ir jos tautas mums, mūsų vaikams bei visoms būsimoms kartoms. Todėl džiaugiuosi, kad patriotinės ir tautinės Europos partijos ir sąjūdžiai vis labiau kontaktuoja, bendrauja ir suvokia, jog bendardarbiavimas turi esminės reikšmės sėkmei.

Bet mes nesirengiame, lyg kokie visažiniai, kištis į kurios nors tautos reikalus, tik norime bendrai imtis mums bendrai rūpimų temų. Šiuo požiūriu pirmiausia turime skirti dėmesį masinės migracijos temai ir rasti jos sprendimus. Be to, svarbus yra ir euro klausimas bei liūdna ES finansinė padėtis, taip pat eurocentrizmo silpninimas, o su  tuo susijęs ir suvereniteto teisių grąžinimas valstybėms. Tai tik kelios temos. Žinoma, tai nereiškia, jog bus atsisakyta savitarpio pagalbos.

Bet  kiekvienu atveju tik esant savitarpio sutarimui. Bet juk kiekviname blogyje visada esti ir kai ko gero, o grėsmėje slypi ir šansas. Pasinaudokime juo, kad sukurtume  suverenių tautinių valstybių Europą, tėvynių Europą.  

Vertė Jūratė Kibirkštytė ir Irena Tumavičiūtė