Apdovanoti konkurso „Žmogus ir aplinka“ nugalėtojai

Gruodžio 21 d. teko dalyvauti malonioje iškilmėje. Kaip vertinimo komisijos narys, stebėjau premijų įteikimą už geriausius žurnalistų darbus aplinkosaugos temomis. Metinį konkursą „Žmogus ir aplinka“ jau šešioliktą kartą surengė Aplinkos ministerija kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS). Nurodytą dieną konkurso organizatoriai ir pusė tų (iš keturių), kas gavo premijas, atvyko į Aplinkos ministeriją.

Pirmosios premijos laimėtoja „Šiaulių krašto“ žurnalistė Rita Žadeikytė nesuskubo pasiekti Vilniaus, nes tiesiog užstrigo pakeliui dėl stipraus sniego. Su ja laikinai vadovaujančiam Aplinkos ministerijai Energetikos ministrui Žygimantui Vaičiūnui ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui teko bendrauti išmaniuoju telefonu. Aparatas gulėjo ant posėdžių stalo su įjungtu garsiakalbiu, ir visi sueigos dalyviai gerai girdėjo pokalbį. Kaip mums girdint sakė laureatė, ji yra laiminga, jog buvo pastebėtos ir įvertintos jos pastangos paviešinant grubią skriaudą Žemaitijos gamtai betono gniaužtais užtvenkiant Ventos upę ir tiesiog išknaisiojant jos žalius krantus. Autorė tikisi būtų gerai, jog po jos rašinių ciklo tokios barbarybės neturėtų  pasikartoti.

Dėl asmeninių aplinkybių negalėjo atkakti ir trečiosios premijos laimėtoja Oksana Laurutytė apdovanota už straipsnį „Brandūs medžiai mieste – pasibjaurėtina?“ („Etaplius.lt“). Ir vėl puikiai patalkininkavo išmanusis telefonas. Vėl sveikino ministras ir LŽS pirmininkas, o laureatės balse jautėsi nuoširdus pergyvenimas dėl nepakankamo rūpesčio miestų žaliuoju rūbu.

Antroji vieta atiteko „Lietuvos žinių“ žurnalistei Jūratei Mičiulienei už straipsnį „Tadas Ivanauskas žinojo, kam palikti Obelynę“. Jai iš redakcijos nebuvo sudėtinga pasiekti ministeriją žingsniuojant per senąjį Žvėryno tiltą ir Gedimino prospektą. Kaip pastebėjo pristatanti laureatę Aplinkos ministerijos atstovė Raimonda Karnackaitė, neretai memuarinės apybraižos būna nuobodokos, bet tik ne šios autorės. Kad ir, sakysime, pasakojimas apie profesoriaus Ivanausko šeimos globotinį kinų kilmės berniuką, patekusį į Rusiją per Pirmąjį pasaulinį karą, o 1921 metais parvežtą į Lietuvą. Kadangi berniukas neturėjo dokumentų, jam pagal profesoriaus žmonos mergautinę pavardę, kaip jos įbroliui, išrašyti Henriko Algirdo Paškausko metrikai. Ivanauskai 1933 metais vaikiną išsiuntė mokytis į Belgiją.

Kai grįžo į Kauną, gavo gerą tarnybą. Kilus Antrajam pasauliniam karui, įsūnis 1943 metais emigravo į Vieną. Pokariu gyveno Vokietijoje, paskui persikėlė į JAV, lietuviams padėdavo išvažiuoti iš karo nusiaubtos Europos, nes jiems reikėdavo iškvietimų ir garantijų pragyvenimo lėšoms. Šių eilučių autoriui iš Čikagos tautiečių teko girdėti apie puikiai lietuviškai kalbėjusį kiną. Tai greičiausiai ir buvo profesoriaus Ivanausko įsūnis H. A. Paškauskas.

 Dar viena laureatė – kitos trečiosios vietos laimėtoja Liucija Zubrutė už straipsnį „Kraštovaizdžio architektas: žmonėms reikia duoti šansą išsirėkti“ („Verslo žinios“).  Pagrindinė straipsnio mintis – kuo plačiau su visuomene aptarti svarbius architektūros projektus, tada bus mažiau ginčų ir nepasitenkinimo juos įgyvendinant.

Šiemet konkurse „Žmogus ir aplinka“ varžėsi 17 autorių su 42 darbais. Aplinkos ministerijos ir LŽS sumanymas rengti tokį kasmetį konkursą gimė siekiant skatinti žurnalistus profesionaliai ir kūrybiškai supažindinti visuomenę su aplinkos apsaugos, statybos ir būsto plėtros naujienomis, kelti svarbius šių sričių klausimus,  ugdyti žmonių ekologinį sąmoningumą.

Geriant kavą ir aptariant konkurso rezultatus, vienas komisijos narys pareiškė mintį, kad gal neverta skubėti ieškant kandidato į kol kas laisvą Aplinkos ministro kėdę. Sujungus abi – Aplinkos ir Energetikos – ministerijas, sustiprėtų atsakingas požiūris į aplinkosaugą ir gamtą. Gal tada nekiltų gelžbetoninis pavojus vaizdingiems upių krantams ir slėniams, kaip atsitiko su Venta? Jeigu jau jungiami universitetai, tai panašios jungtuvės gal tiktų ir kai kurioms ministerijoms? Kaip šiuo metu egzistuojantis Susisiekimo ir Švietimo ministras viename asmenyje ar visai įmanomas Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo žinybų vadovybės subendrinimas? Kodėl gi ne?