Visai neseniai Vilniaus senamiestyje, prie Salomėjos Nėries gimnazijos per garsiakalbius skambėjo Salomėjos Nėries eilės. Tarp posmų apie gamtą, meilę ir tėvynę galima buvo išgirsti ir šiurpą keliančių, sovietinę ideologiją garbinančių eilių. Tai – miesto meninės instaliacijos „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau” dalis.
Antroji netikėta miesto permaina atsirado Islandijos ir Pylimo gatvių sankirtoje. Namo balkone buvo įtaisyta iš toli matoma šviesdėžė su S. Nėries portretu. Instaliaciją kūrė menininkė Eglė Grėbliauskaitė. Moteris įsitikinusi, kad šiuo metu Salomėjos Nėries atžvilgiu visuomenė susiskaldė į dvi dalis. Vieni poetės kūrybą siekia reabilituoti, o kiti nori ją išbraukti iš literatūros kūrėjų sąrašo. Tačiau savo meno kūriniu ji siekė atkreipti dėmesį į bendresnį vaizdą.
„Ar šiandien ją smerkti ar išteisinti, netgi ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra išeiti į diskusiją ir praplėsti suvokimo lauką. Koks buvo tas laikmetis? Kas įvyko? Kodėl atsitiko taip, kad menininkas padarė tokius sprendimus? Šiaip, manau, kad pasirinkimas visada yra, bet ne visada mums pakanka stiprybės padaryti teisingą sprendimą“, – sako E. Grėbliauskaitė.
Praėjus mėnesiui po sovietų okupacijos 1940-ųjų birželio 15 dieną, S. Nėris kartu su būriu literatų vyko į SSRS sostinę Maskvą. Delegacijoje taip pat buvo poetas Petras Cvirka ir rašytojas Antanas Venclova. Literatams buvo patikėta perduoti sovietų Aukščiausiajai tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą“. Jos tikslas parodyti, kad Lietuva, neva, savanoriškai prisijungia prie SSRS. Poetiškai kelionė vadinta Stalino saulės atvežimu.
Žurnalistas ir publicistas Vidmantas Valiušaitis įsitikinęs, kad lietuvių delegacija anuomet išdavė Lietuvos valstybę. „Dvidešimt tūkstančių partizanų gyvybių, šimtai tūkstančių tremtinių, kankinių, kurie atsidūrė Sibire. Tai yra tos Stalino saulės kaina“, – teigia jis. Žurnalistas priduria, kad už tokį poelgį anuometinis Lietuvos baudžiamasis kodeksas numatė griežčiausią bausmę: „Jeigu žmonės dalyvauja dalies Lietuvos teritorijos atplėšimo arba visos šalies prijungimo prie svetimos valstybės slaptose ar atvirose organizacijose, jiems yra numatyta mirties bausmė.“
Ką daryti su prieštaringai vertinamų iškilių literatūros kūrėjų kūryba? Pasmerkti ar prikelti naujam gyvenimui? Pokalbį bus galima žiūrėti šį sekmadienį, gruodžio 23 d. 12 val. laidoje „Lietuva mūsų lūpose“ per LRT PLIUS ir LRT.LT.
Bet kokie vieši jos atminimo ženklai viešose erdvėse turi būti pašalinti (iškelti į Grūto parką). Kūryba turi būti prieinama ir nagrinėjama, moksleviams privalomai nurodant jos atliktą išdavystę tautos ir valstybės atžvilgiu, bei pateikiant ir prostalininius kūrinius…
Šitos šliundros fizionomija teršia alką. Vaikžudė Bružaitė kokius daba gražius eilėraščius rašo, o kokias vilnones kojines mezga, fain. Nepriliginsi prie tos išdavykės. Lai pasidomi alkas. O Grėbliauskaite su savo šiukšledėžem arba nesuvokia ką daro, arba dar viena vištvanagaitė.
O tų komunistų ir komjaunuolių fizionomijos, kurie tarnavo tam rėžimui iki paskutinės minutės, sistemai, kuri privertė kai ką parašyti, kai kuriuos , neteršia Alko ? Dabar komunistai ir komjaunuoliai sėdi riebiausuose postuose, vartosi taukuose ir rašo tikrai ne eilėrasčius, o sutartis, stumiančias Lietuvą į užtikrintą išnykimą.
Tu teisus.Teršia parazitai.
Manyčiau, kad ką Smetona 1939 m. spalio 10 d. sutartimi su Sovietais pradėjo, tai Salomėja su kitais 1940 m. liepą užbaigė. Tad ir vertintina tai neatsietai…
Suraskit nors vieną tremtinį, rusų politinį kalinį, kuris neapkęstų Salomėjos! O buvusių komunistų ir komjaunuolių anti rusiška isterija ir stribų neapykanta poezijai, menui, filosofijai – nedomina. Jie vapščie, be Lenino raštų daugiau knygų nėra skaitę.
O kam mums ieškoti rusų politinių kalinių. Jie gyvena savo gyvenimą mes savo. Gal tik žmogžudys leninas pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir tai su išskaičiavimu.O kiti lai eina velniop. Visi jie didžiarosai. Aš tremtinys ponas Skalvi.Ir tos išdavikiškos padlos nekenčiu. Gal tu manai,kad išdavus Tėvynę ir kai nukentėjo šimtai tūkstančių niekuo nekaltų galima pateisint eilėraščiais. Tikrai nepasisekė Lietuvai su švietimo sistema.
Turėjau omenyje, rusų laikų polit kalinius. Na, jei pats nukentėjęs nuo rusų, tada kitas reikalas. Turit pilną teisę smerkti. Aš nežinau aplinkybių, todėl neskubu smerkti. Be to, nemėgst kovoti su praeitimi, su vaiduokliais.
Pasmerkti. Gali atgailaut kiek nori, bet juodas darbas padarytas. Ir atgaila to neištaisysi. Už viską reikia mokėt, visada. Poezija nuostabi ir ją būtina pažint, bet šitų eilių kūrėja išdavė Lietuvą, išdavė pačiu sunkiausiu ir baisiausiu laikotarpiu. Jokia atgaila to negali išpirkt. Tai galima išpirkt tik ištaisius kas padaryta, arba bent iš visų jėgų stengiantis ištaisyt. Visais kitais atvejai – išdavikas. Suprantu, daugeliui tokia griežtas ir nelankstus požiūris gali būt nepriimtinas. bet todėl mes maži, todėl mes neturtingi ir todėl mes silpni, nes atleidžiam savo skriaudikams.
Salomėja Nėris: pasmerkti ar išteisinti?… Nepriklausomai nuo istorijos eigoje ateinančių ir išeinančių visokio plauko “smerkikų”, tokių lietuvių tautos poetų ir rašytojų kaip Salomėja Nėris, Maironis, Petras Cvirka, Antanas Venslova ir t.t. kūryba ir jais pačiais apsiskaičiusios tautos dalis žavėsis visuomet…. Ko nepasakysi apie šiandieninius “smerkiančiuosius ir jų kūrybą”…. apie kuriuos ir jų”kūrybą” visi pamirš, kai tik pasikeis Lietuvoje politinė konjuktūra….
Nesuklyskime: kiekvienas kitais pasitikime, viską vertiname iš „savo sugedimo laipsnio”, savo patirties bokšto – iš vaikystėje ir vėliau mus supusios aplinkos, jos moralės; iš to, kaip patys laikomės principų, pažadų, duoto žodžio ir kt.
Nepriklausomybės pradžioje svaigome iliuzijomis apie Vakarų kultūrą, verslo moralumą, apie tai, kad vakariečiai net sutarčių nepasirašo – pakanka žodinio susitarimo. Net skaityti romanai apie bankrutavusius neprivertė susimąstyti, suabejoti. Naiviai tikėjome, kad „ten” visi saugo savo vardo garbę, laikosi žodžio, kaip bent jau dalis mūsų pačių, kaip mūsų aplinka saugo ir jo laikosi. Tad tuoj tuoj visa Lietuva kad sužydės, kad suklestės…
O netrukus mūsų verslas susidūrė su tuo, kad nė sutartys nepadeda, jog neišmanome jose slypinčių teisinių spąstų, o aferistų „verslas” iš Vakarų puikiai naudojasi mūsų nepatyrimu bei tuo, kad mūsų valstybė nepuola gelbėti sužlugdyto verslininko – ypač smulkaus, kuris pats vienas tikrai neišsikapstys. Kaip teisingai pastebėjote, atgaila to meto mūsų naivumo padarinių „… neištaisysi. Už viską reikia mokėt, visada. …” – ne vienas bankrutavęs su visa šeima baigė gyvenimą prie konteinerių ar ir savižudybe. 🙁
Tad ar galime už naivumą kaltinti padebesiais skraidžiusią tarpukario metų filologę, tarpukariu nuo įv. „pažangos” judėjimų ir jų vadų kalbų gaudusiuose Vakaruose prisigaudžiusią įv. „teisingų” ir „sąžiningų” idėjų? Porevoliucinės Rusijos tikrovės ji nebuvo mačiusi, tačiau feikinių pasakų apie proletariato rojų ir skaičiusi, ir girdėjusi. Juk ir Lietuva neatsiliko nuo europinio kunkuliavimo naujienų. Nežiūrint S.N. skraidymų padebesiuose, abejoju, ar ji pati pasirinko važiuoti į Maskvą, ar tikrai nebūta spąstų ir prievartos. Kremlius ją pasirinko, nes jam buvo svarbu neprašauti pro šalį. O ji buvo viena iš įtakingiausių, paskui kurią daug kas seks – tad Kremliui kaip ir nepralošiama korta?
Viena, ką privalome – tai patys iš S.N. ir kitų paklydėlių likimų pasimokyti ir vaikus su anūkais įspėti, išmokyti ne iš kalbų ir pažadų (svetimų) žadamą rojų vertinti (beje, ar jauni visada tėvelių bei senelių įspėjimų paiso?).
Gaila, kad tada, kai dar turėjau iš ko sužinoti, kai dar buvo, kas iš arti lemtingo Salomėjos paklydimo užkulisius žinojo, buvau moksleivė, tad buvo pavojinga patikėti man tikrąją kelionės į Maskvą istoriją. Du artimi jai žmonės, kai apkaltinau ją pardavus Lietuvą, labai griežtai man uždraudė ją kaltinti dėl to, ko savo akimis nemačiau ir tik iš kalbų apie tai žinau. Vėliau internete kitos jau labai artimos moters pasakojimą apie tai skaičiau. Juk ji turėjo kūdikį, artimųjų, tad buvo kuo ją prigąsdinti, manipuliuoti, priversti.
Vertinant visą dabartinę propagandą bei patirtį, visai įmanoma, jog ir po mirties ja vėl ciniškai naudojamasi – tada, kad, naudodamiesi tokiais pat „pažangiais” lengvabūdžiais lengvatikiais, sukurtų Lietuvos „savanoriško stojimo” į SSSR iliuziją, kad Vakarų akyse suteiktų tam „teisėtumo”, dabar – kad mus suskaidytų,sugniuždytų, didintų tarpusavio nepasitikėjimą – apšmeiždami, apdergdami visus tuos ir visa tai, kuo tauta didžiavosi, brangino. Kažkam labai glosto širdį mūsų tarpusavio nesutarimai, nesėkmės, neviltis, politikų savanaudiškumas. – Tas „kažkas” panaudos visa tai „Donbaso respublikai Nr.2”? O gal ne ten žiūrim? Gal prijungimui prie „strateginės”?
Jokie eilėraščiai neatstoja Tėvynės išdavimo. Pašalinti iš visų viešų erdvių ir mokyklų
tai skaitau atsiliepimus ir nesuprantu reikalavimų: pašalint iš mokyklų, sunaikinti knygas… Iš žmonių atminties neištrinsime Salomėjos eilėraščių tapusių dainomis. Lygiai kaip ir revkomo pirmininko Jovaro “Ko lūdi, berželi” ar žudiko Kubilinsko “Iš Suvalkijos lygumų”. Užmiršot Krėvę, Marcinkevičių ir šimtus kitų… Nėra nė vieno žmogaus absoliučiai teisaus ar absoliučiai klystančio. Jei esat teisūs- niekada nevogę, nemelavę, neapkalbėję, neišdavę, neatsižadėję savo žodžių, nepravirkdę savo artimųjų- tai pirmas pradėk teismą ir mesk į ją akmenį. Mesk ir į kitus, tik nenudek. Jei norit mokytis, skaityti reikia kiek pajėgiat daugiau, o ne pasikliauti kitų išvadomis, dažniausiai net tų, kurie mažai ką skaito. Ir atskirti gerus darbus nuo blogų
Paėmė močiutė ir susuko didelį siūlų kamuolį iš raudono, balto, rudo ir juodo siūlo. Gražu ar negražu, nesvarstė, kokius turėjo, taip ir sudėjo. O štai, po daugelio metų jos anūkė nusprendė iš siūlų sau ką nors nusimegzti, bet jai nepatinka raudona spalva. Griežtai imsis darbo, atvynios tik raudonajį ir jį išmes, kitų neliesdama. Bet kad nesivynioja ir gana. Kiek betampytum, kiek benarstytum, vieno atvyti niekaip negali. Tik visus kartu, tik visą kamuolį griaunant…bet juk tada kamuolio ano jau nebeliks ir jis bus jau ne močiutės suvytas… Ir mūsų tada nebebus…Toks gyvenimas…
Toks gyvenimas su ašaromis akyse sako pagyvenusi moteris, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo tremtyje: ten daug kas ištiko pirmą kartą: pirmos draugystės ir paslaptys, pirma meilė, pirmas diplomas… jaunystė, nuostabūs saulėtekiai ir saulėlydžiai, baltaliemeniai beržai ir tolumos tolumos – pats gražiausias laikas, kraštas, žmonės. Toks gyvenimas sako ji savo mamai, kai ši griežia dantimis prakalbusi apie tremtį. Neapykanta tam kraštui tartum girgždantis smėlis tarp dantų byra skaudžiais žodžiais. Ar buvo ten gražūs saulėlydžiai?… ten tik saulė leisdavosi kraujuose. Toks gyvenimas – prisiminimų šviesa užlieja palinkusios moters veidą ir ji atgailaudama glosto savo mamos raukšlėtas rankas…
Po vieną siūlo neišvyniosi…
Kaip gerai, kad juos trėmėm į sibirą, kad šaudėm,kad marinom badu, kad jie juodais veidais užmigę nebeprabusdavo – galvoja stribas. Tai okupanto ir mūsų pagalba jie ištiko nepakartojamą pirmą meilės paslaptį, saulėtekiuose ir saulėlydžiuose pamatė kryželių gausa ir grožybę.Tai mes jūsų labui pavogėm jaunystę Tėvynėje.Tai mes jūsų labui atėmėm vaikų lovytes,bufetėlius,fotoaparatus,galvijus,trobas.Užmušėm močiutes ir senelius,kad mums nebūtų rūpesčių vežant.Tai mes norėtume, kad jūs galvotume, kad toks gyvenimas. Tai mes norėtume, kad dėklamuotumėt ar dainuotumet išdavykų dainas ir eilėrasčius. No to mums ir vaikams ramiau gyvent. Tai mūsų vaikai tapę mokytojais iš paskutiniųjų skiepija meilę ir supratimą išdavikams.
Ir vis dėlto ji sukasi… nes toks gyvenimas. (Tie stribai ne marsiečiai buvo, o šalia kažkaip ir kažkodėl (?) tokie (!) užaugo…)
Tikrovė per daug sudėtinga, kad galėtume skelbti vienareikšmiškus vertinimus. Žmogus ramiai gyventų, jei iš tų įvairiaspalvių siūlų nusimegztų sau ir savo šeimai kojines, tačiau jis nepertraukiamai (ir šiandien) verčiamas ištempti vienos spalvos siūlą ir sulipdytai iš jo vėliavai aukoti savo gyvenimą. Ar jūs atlaikote šitą , vis kitus pavidalus įgyjantį vyksmą? Kurią pusę bepasirinktumėt, atsiras karta žmonių, kurie smerks jūsų pasirinkimą, vadins išdaviku. Juk ir šiandien kažkas vyksta į ES “saulės” su visais įstatymais ir potvarkiais parvežti… Gal jūs “iš kalno” galite pasakyti ir įrodyti – gerai tai ar kelias į pražūtį?…
O jei negalite, tai, verčiau, padėkite akmenį ten, iš kur paėmėt…
Sukasi ji, jei trys banginiai nestovi vietoje.Ir kaip neatsiras karta žmonių. Stribai tikrai ne iš Marso, stribai salomėjų pasakomis apie sovietų rojų išauginti. Tad ir šiandiena tomis pasakomis bandoma auginti stribus bei žiūrėti kiek jų dar likę ir kiek pavyksta naujų dušelių pritraukt.Numegzt kojines su supuvusiu raudonu siūlu.Šaukštas deguto…. Įsivertint kiek turime jėgos.Apsimetant, kad kūriniai tėra gražūs žodžiai ar eilės, kad tai ne idėja kažkur kviečianti, keičianti,vedanti. Pvz. gatvė,mokyklos pavadinimas ir t.t. išdavykės vardu, kad aukštino okupantą, garbino staliną ir jo pakalikus. Ar parašė, kad kauks akmenys ir žaliuos lazdos. Gražu ir reikalinga.. . O štai dešimtys moterų partizanių rašiusių eiles tokios kaip Diana Glemžaitė,Antanina Lukšytė,Irena Petkutė ir t.t. O Jų eilėraščiai kviečiantys į kovą už laisvę, už meilę Tėvynei suprantant žiaurią pabaigą ir neparsiduodant okupantui yra milijoną kartų vertingesni. Deja iš jų nesimokoma mokyklose ir jų vardais nevadinamos.Ir tamsta tai labai džiugina. Įdomu būtu jei jos būtų tapusios išdavikėmis, kurioj lentelės vietoje būtų išdavikės salomėjos garbinimai, ne budelių o menine prasme. Okupantai sukūrė salomėją ir paliko garbint.Dabar jiems tai ataskaitos taškas.
Dėl ES ar kremliaus saulės galite kreiptis į padalintą Moldovą,Sakartvelą,žudomą Ukrainą ,kiršinamą Azerbaidžianą su Armėnija. Kažkodėlį ES jie labiau nori. Kremliaus saulę mačiau iki galo ir daugiau ten nenoriu. O ar trečias geresnis kelias yra Lietuvai nežinau. Klausk Vangos.
Kol bus išdavikų garbintojų akmenį pasilaikysiu.
Nereikia būti tokiems rėksniams – kaltintojams. Tai lengviausia. Ypač gyvenant šalyje, kur viskas leidžiama, kur viešpatauja demokratija….Bet jei bet kuriam kaltintojui įremtų šautuvo buožę į pakaušį( kaip kad buvo tada) – vargu ar kas liktų iš šių komiškų rėkavimų.Tikrai neliktų…tik nuolankumas, trokštant išsaugoti gyvybę. Neskubėkime teisti, stenkimės suprasti. Mylima poetė, silpna vieniša motina globojo sergantį sūnelį, kas jai būtų atsitikę, jei ji būtų pasipriešinusi?
Kodėl nepuolate Pakso, kuris niekieno neverčiamas ir nepersekiojamas ir eilinių gebėjimų žmogus nuvyko savo noru pas Putiną? Tai ne išdavystė?
Kodėl nepuolate Vanagitės, po visą pasaulį skleidžiančios melagingas, šmeižikiškas žinias apie mūsų Lietuvą?
Jų niekas neprievartauja, jie savo noru tai daro.
O Salomėjos Nėries nieks nesunaikins. Tikri talentai nemirtingi. Ir gėda dvasios vargšams.
Jei nuo 53 min. išklausytumėte G. Kuprevičiaus komentarą –
lrt.lt/mediateka/irasas/1013709746/kulturos-savaite-2019-01-05-09-05 ,
ir apie tai čia rastumėte.
Apie kultūrinę tapatybę jo komentaras turėtų būti rytoj po 08 val per LRT Kultūrą