Lietuvoje architektūros stiliai keitėsi beveik tiek pat kartų, kiek ir šalies politinė situacija. Europietiškos estetikos tradicijos paieškas carizmo laikotarpiu, savitumo kūrimą ir ėjimą koja kojon su mada tarpukariu pakeitė ilga sovietmečio standartizacija. Pasak architektų, dešimtmečius pažangą stabdžiusi tarybinė estetika atgavus nepriklausomybę privertė iš naujo ieškoti savo identiteto.
Apie architektūros evoliuciją Lietuvoje pasakoja Namų idėjų centre NIC veikiančios interjero dizaino mokyklos „7 jausmai“ vadovas ir architektas Gediminas Preišegalavičius.Proeuropietiškos mados Carinėje Rusijoje
Iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos Carinė Rusija, kaip ir jos įtakoje buvę Lietuvos dvarai, savo architektūra nebuvo atsieti nuo tuomet vyraujančių pasaulinių mados tendencijų, o kai kur jas netgi lenkė.
„Rusijos imperijos caro Petro I-ojo laikais pradėti statyti Žiemos rūmai buvo suprojektuoti tuomet Europoje vyravusiu rokoko stiliumi. Imperatorienė Jekaterina II, kaip ir jos pirmtakas, buvo europietiška. Sankt Peterburgo miesto vystymui ji kvietėsi italų architektus, kurie ir suprojektavo šį brangakmenį Rusijos imperijos karūnoje“, – pasakojo architektas, pridurdamas, kad tuometinį rusų pažangumą iliustruoja ir faktas, jog tuo metu Rusijos aukštuomenėje (kaip ir daugelyje kitų šalių) prancūzų kalba buvo gero skonio ženklas.
XIX amžiuje į Europą žengia klasicizmo laikotarpis, kurio objektų matome ir Rusijoje bei Lietuvoje. Pagal šias tendencijas buvo statomi dvarai bei įrenginėjami jų interjerai.
Kaip pasakojo G. Preišegalavičius, šiuo laikotarpiu statytuose Lietuvos dvaruose galime išvysti graikiškus orderius – lenktos formos, prabanga dvelkiantys baldai, kolonos. Imperija buvo neabejinga Europos madoms, o tendencijos pasiekdavo ir Lietuvą.
Ilgą laiką provincijos miesteliu buvusio Kauno pakilimas prasidėjo XIX a. viduryje, kai į miestą pradėtas tiesti geležinkelis. Šio itin svarbaus įvykio fone sudaromas naujamiesčio bendrasis miesto planas ir prasideda naujas plėtros etapas.
Pasak Gedimino, tuo metu Kauną sudarė daugiausiai senamiestis ir lūšnos. Nors ir su dideliais apribojimais (dėl karinės zonos), iš lėto prasidėjo miesto statybos.
Didelę reikšmę Vilniaus ir Kauno miestų vystymuisi iki tarpukario turėjo žydų bendruomenė. Caro dekretu XIX a. viduryje žydams buvo suteikta galimybė gyventi miestuose. Keldamiesi į miestus litvakai juose pradėjo steigti įvairaus pobūdžio verslus bei formuoti miestų veidus. Iki šio momento tik miestų pakraščiuose gyventi galintys bei ribojimus komercinei veiklai turintys litvakai staiga tapo bene reikšmingiausia miestų bendruomenės dalimi, sudariusia gyventojų daugumą. XIX a. pabaigoje Kaune gyveno apytiksliai 40 proc. litvakų, kurie valdė apie 90 proc. miesto nekilnojamo turto – tai darė didelę įtaką miesto vaizdui. Lietuvių tuo metu Kaune gyveno vos 10 procentų.
XIXa. pabaigoje kilo tautinis judėjimas, davęs pradžią savos, autentiškos kultūros gimimui. Po Pirmojo pasaulinio karo, skambant laisvės ir nepriklausomybės varpams, lietuviai pradeda keltis į miestus, jų proporcija tarp gyventojų auga. Kaunui tapus sostine pradedamas kurti savas, lietuvybės pagrindu statomas miestas.
Tarpukaris
Tarpukariu Kaune toliau plėtėsi naujamiestis. Sparčiai vystėsi atskiri miesto rajonai, tokie kaip Žaliakalnis, Vilijampolė. Miesto plėtra keliavo link Aleksoto prijungiant ir kitus priemiesčius. Naujojo miesto plano patvirtinimo išvakarėse čia tebuvo trobesiai ir senamiestis. Statant naujamiestį daug lūšnų buvo nugriautos, o jų vietose pastatyti nauji, iki šių dienų išlikę tarpukario architektūros pastatai. Kauno pokyčius galima lyginti su Tel Avivu, kuris XIX a. irgi tebuvo kaimas, o šiai dienai matome naujovišką miestą.
Prasidėjus tautiškumą puoselėjančiai bangai bei industrializacijai, miestuose pradėjo daugėti gyventojų. Tarpukariu Lietuvos valstybė, nuo pat užuomazgų buvo itin moderni valstybė, kurioje veikė visos geriausios pasaulinės praktikos, tačiau kartu tauta orientavosi į savitumą, savito stiliaus atradimą ir puoselėjimą. Nepriklausoma tapusioje Lietuvoje prasidėjo nacionalinės architektūros ir interjero paieškos.
Tarpukario architektūrą ir interjerą galima padalinti į du tarpsnius – iki 1930 metų ir po 1930-ųjų. Atitinkamai tais laikotarpiais vyravo neoklasicizmas ir modernizmas.
Klasicizmas
Iki 1930-ųjų Kauno architektūroje vyravo neoklasicizmas, o išskirtiniais atvejais pasitaikydavo ir neogotikos pavyzdžių. Pasak architekto, šis perėjimas labiausiai buvo jaučiamas dėl to, jog tik apie 1930 metus užaugo nauja architektų karta, mokslus baigusi bei patirties sėmusi jau Vakarų Europos šalyse. Iki to laiko miestą formavo senieji architektai, kurie tradiciškai statydavo klasicistinius pastatus. Įžymiausi tarpukario klasicizmo pavyzdžiai – Lietuvos Banko rūmai, Lenkų smulkaus kredito draugijos rūmai, Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, Teisingumo ministerijos ir Seimo Rūmai (dabartinė Kauno filharmonija). Kaip šios stilistikos išskirtinumus G. Preišegalavičius įvardija ypatingą interjero prabangą, kuri perteikiama naujųjų laikų erdvėse pritaikytomis raitytomis formomis, graikiškais orderiais.
Klasicizmas – paprastas, bet didingas stilius, jame vyrauja senovės Graikijos pastatų elementai. Dažnai naudojamos kolonos ar jų motyvai su dekoracijomis, pastatai turi didelius langus, sienos – dekoratyvines figūras. Siekiant harmonijos pastatai būdavo simetriški, kartais naudojamos skulptūros, ar panašūs dekoratyviniai sprendimai. Erdvės – šviesios, dažnai dažytos baltai, plokščios lubos, dideli kvadratiniai langai.
Pasak architekto, graikiškos formos ir linijos per visą istoriją vis sugrįždavo. Kiekvienu tarpsniu įgaudavo vis naujas išraiškas, derančias konkrečiam laikotarpiui, tačiau pati kryptis išlikdavo ta pati. Pats artimiausias graikų architektūros atkartojimas – Senovės Romos architektūra.
Modernizmas
Po Pirmojo Pasaulinio karo tradiciniai stiliai pasitraukia, užleisdami vietą naujoms formoms. Užaugus naujai architektų kartai, miestų fasaduose ir interjeruose pradeda įsilieti modernizmas.
Modernizmas glaudžiai siejamas su pramonės revoliucija, naujomis statybinėmis medžiagomis, naujų idėjų paieška. Vienas iš modernizmo skiriamųjų ženklų – lenkti kampai, atsisakoma įmantrios pastato puošybos, daugiau dėmesio skiriant funkcionalumui – tarnauti žmonių patogumui.
3-ajame dešimtmetyje atsiranda nauja kryptis – Art Deco stilius, neatsiejamas nuo ryškių spalvų bei kontrastingų medžiagų. Interjeruose bei eksterjeruose šis stilius atpažįstamas iš geometrinių figūrų – rombų, zigzagų, spindulių, būdingi ir hieroglifų, gyvačių, piramidžių, kriauklių motyvai. Art Deco pasižymi dėmesiu detalėms, kuriose puikiai dera iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai, neįprastos formos. Art Deco buvo išreiškiama per medžiagiškumą: metalas, chromas, varis, poliruota bronza, medis, chromuotas akmuo – visa tai vyravo Art Deco stilistikoje.
Lietuvoje dažniausiai šios stilistikos siejasi – pastatas būna modernistinis, o vidus Art Deco. Art Deco stilistikos randame tarpukario tapetuose, balduose, duryse. Privačiuose namuose retai kada pasitaikydavo vientisas architektūros ir interjero derinys, daugiausiai tai būdavo galima išvysti visuomeninės paskirties pastatuose.
Tautinis stilius
Pagrindų nacionalinio stiliaus atradimui nebuvo daug. Visi autentiški lietuvių stilistikos elementai, kuriuos randame tarpukario architektūroje ir interjeruose, paimti iš tautosakos, liaudies meno. Grynai lietuviško stiliaus nebuvo – jis gyveno smulkiuose dekoravimo elementuose, suderintuose su to meto naujausiomis pasaulio tendencijomis.
Tautiškumas daugiausiai atsispindėjo per kaimišką, Lietuvos šaknis perteikiančią stilistiką. Lietuviški raštai, audiniai, užuolaidos, tautinės tulpelės, medžio skulptūra bei meno kūriniai. Tautišką stilistiką daugiausiai būdavo galima rasti tuometinės inteligentijos eklektiškuose namuose. To meto turtingieji baldus ir interjero detales veždavosi iš užsienio. Ryškiausi tautinio stiliaus motyvai bei suderintas eksterjeras ir interjeras randami Kauno centriniame pašte, šiek tiek mažiau – Kauno įgulos karininkų ramovėje.
Tarpukario meto interjeruose buvo galima rasti ir orientalistinės stilistikos elementų. Tuo metu archeologija išgyveno pakilimą, buvo pradėta tyrinėti senovės Egipto kultūra. Iš ten į namų interjerus atkeliavo arabiški, egiptietiški motyvai.
To meto valstybe buvo moderni, visada sekė kartu su pažanga, tačiau kartu sugebėjo atstovauti nacionalinius interesus bei puoselėti nacionalinę dvasią bei stilių. Jei šis Lietuvos progresas nebūtų brutaliai nutrauktas okupacijos, šiandien miestuose ir namuose turėtume išties išskirtinį stilių, prilygstantį ar lenkiantį kitas Europos valstybes ir šiek tiek panašų į danų stilių.
Sovietmečio standartizacija
Sovietizacijos periodo architektūrą ir interjerus galima suskirstyti į 4 laikotarpius: monumentalusis tarybinis klasicizmas, ankstyvasis sovietinis modernizmas, vėlyvasis sovietinis modernizmas, postmodernizmas.
Monumentalusis tarybinis klasicizmas
Monumentaliojo tarybinio klasicizmo architektūroje vėl randame graikiškus orderius. Tačiau kaip ir kiekviename laikotarpyje atgimstanti klasicizmo versija, taip ir ši savyje neša skirtingą išraišką, to meto propagandinius dekoro elementus. Vietoje graikiškų puošybos elementų atsiranda kūjis, pjautuvas ir žvaigždės. Lietuvoje šios architektūros statinius vis dar bandoma puošti tautiniais motyvais, tačiau statybose jaučiamas specialistų trūkumas, visi gabūs Lietuvos architektai emigravę, o nespėję to padaryti buvo išvežti į Sibirą. Lietuviškos architektūros ciklas vėl prasidėjo iš naujo. Šis laikotarpis trunka iki Stalino mirties.
„Nors tuo metu siautė badas, okupantai norėdami parodyti savo galią statė didingumą išreiškiančius pastatus. Vienas iš to meto architektūros pavyzdžių – Vilniaus Mokslininkų namai, kuriuose tuometinei sovietų nomenklatūrai buvo suprojektuoti butai, užimantys po 100 – 200 kv. m. butai kaip ir tarpukario Lietuvoje turėjo net tarnų kambarius. Tačiau šis užmojis ilgai netruko ir net Mokslininkų namų butai buvo padalinti į komunalines erdves, o viename bute apsigyvendavo po 5 mokslininkus. Kaip kitą šio laikotarpio architektūros pavyzdį G. Preišegalavičius mini graikišką šventyklą primenantį dabartinį „Pramogų banką“, buvusį kino teatrą „Pergalė“.
Ankstyvasis sovietinis modernizmas
Ankstyvasis socialinis modernizmas visuomenėje geriau žinomas kaip „chruščiofkių“ metas. Kartu su sparčiai augančia pramone bei augančiais miestais greitai augo ir poreikis būstams. Buvo pradėtos masinės daugiabučių statybos, kurios turėjo patenkinti šį poreikį. Pagal bendrą miesto planą tokie namai buvo statomi kuo arčiau gamyklų bei kitų pramonės centrų. Pasak architekto, blokinių namų tendencijos vilnijo visame pasaulyje, todėl ši statyba nėra išskirtinai Sovietų Sąjungos darinys. Vienintelis skirtumas tarp SSRS ir likusio pasaulio buvo pasirinkimo stoka, t.y. viskas buvo standartizuota. Nuo pastatų eksterjerų, kurių tebuvo vos 4 variantai, tiek iki interjerų elementų, kurių planinės gamybos laiku pasirinkimo nebuvo. Tiek standartiniai baldai, tiek pastatai buvo masiškai įdiegiami ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS.
„Pastatai ir interjerai puikiai pasitarnavo standartizuoto tarybinio žmogaus kūrimui. Žmonės dirbdavo panašiose aplinkose, gyveno panašiose aplinkose. Tokiuose namuose net virtuvės būdavo vos kelių kvadratinių metrų dėl to, kad žmonės geriau eitų pavalgyti į kolektyvines valgyklas. Viskas buvo stumiama iš namų į socialistinę bendruomenę“, – pasakojo architektas.
Industrializacijos metu, kai rankas pakeitė mašinos, plokštinių pastatų modulius gamindavo gamyklose. Gamykloje būdavo pagaminamos namo dalys, o namas surenkamas vietoje.
Interjerai tapo modernistiniai ir funkcionalūs. Panašius baldus, kuriuos iki šiol galima išvysti daugelyje daugiabučių, gamindavo visame pasaulyje. Skirtumas buvo tik tas, kad stengdamiesi konkuruoti vakarų rinkoje, pasiūlydavo įvairesnių dizainų baldų. SSRS visi turėjo tokia pačią sekciją, sofą, taburetę, virtuvės komplektą ir pan. Planinės ekonomikos metu buvo viena sofų gamykla, viena televizorių gamykla, viena radijo gamykla. Šios gamyklos turėdamos vos kelis dizaino sprendimus, tiekimą užtikrindavo visai SSRS.
Pasak architekto, nei vakaruose, nei rytuose blokiniai namai iš esmės nepasiteisino. Praėjus industrializacijos periodui, pradėta atsigręžti į estetinius poreikius, kurių industrializacijos sprendimai nepatenkino.
Vėlyvasis sovietinis modernizmas
Pasibaigus Chruščiovo erai, pagaliau išauga nauja architektų karta. Kartu su jos atėjimu pradeda daugėti resursų, o tai lėmė, jog vėl atsirado galimybės statyti gražesnius, modernesnius, patrauklesnius pastatus. Pamažu užgimsta dizaino era.
Šio laikotarpio statiniuose jau galima atrasti meninės išraiškos elementų. Architektūra vėl užima teisėtą vietą miestų veido kūrime, architektai tampa nebe mašinistais, o menininkais. Pasak architekto, standartizacija vis dar išliko, tačiau atsirado daugiau laisvės kurti. Veikė akademija, ruošusi architektus bei kitų sričių menininkus, atsirado daugiau fabrikų. Visa tai lėmė jog sovietinė Lietuvos statyba pripažinimą gavo visos Europos lygmeniu.
Lazdynų mikrorajonas Vilniuje yra gavęs premiją kaip geriausias projektas, o savotiška Lietuvos modernizmo ikona tapęs A. Eigirdo projektas valgykla-restoranas „Vasara“ Europos architektūros žurnaluose buvo pristatomas kaip itin aukšto lygio dizaino statinys visos Europos mastu. Kaip aukšto lygio statinius architektas išskyrė ir Vilniaus sporto rūmus bei Santuokų rūmus.
Statybų tendencijos Lietuvoje vis dar žengia koja kojon su europinėmis tendencijomis. Interjero dizaino tendencijos vis dar buvo panašios su vakarų šalių, tačiau skyrėsi gaminių kokybė. Skirtingai nei Vokietijoje, kur viskas buvo gaminama preciziškai ir patvariai, SSRS gaminiai dažnai buvo prastesnės kokybės, brokuoti, varžtai išklerę, detalės nesutampančios. Gyvenamųjų namų interjerai buvo skurdūs. Išskirtinėmis ir prabangiomis interjero detalėmis, kurias sau galėjo leisti tik pasitūrintys žmonės, buvo laikomi gipso elementai ant lubų. Nudažyti gėlių motyvais ar padabinti įvairiomis spalvomis jie buvo laikomi aukšto lygio dizaino sprendimais. Jei žmogus turėdavo fotelį su paraitytais porankiais, tai būdavo stiliaus viršūnė“, – juokavo architektas.
Priešingas vaizdas atsirado visuomeninės paskirties pastatuose. Įvyko stiprus lūžis.
Visuomeninės paskirties interjero kūrimas (kavinių, restoranų, vaistinių) buvo finansuojamas pakankamai – jau projektuojant naują pastatą numatomos lėšos interjero dizainui. Pradėjo daugėti interjero dizaino specialistų, kurie baigę mokslus dirbdavo projektavimo institutuose. Net pačiuose institutuose prasidėjo stipri konkurencija: kiekvienas architektas norėjo pasiimti projektavimui kuo įdomesnį pastatą, o kiekvienas dizaineris, kuo įdomesnį projektą, kuriam skirta kuo daugiau laisvės meninei išraiškai. Atitinkamai, visi bandydavo „praslysti“ nepastebėti, kai dalindavo nykius projektus.
„Jau teikiant užsakymus visuomeninės paskirties pastatams, buvo numatomas meno dalis – skulptūrai, tekstilei, paveikslams. Net ir lyginant su šiais laikais, tai yra stebėtinai pažangus sprendimas. Tačiau, kaip ir visa kita, taip ir menas, buvo centralizuotas, viskas vykdavo kombinatuose“, – pasakojo G. Preišegalavičius. Pavyzdžiui, dailės kombinate dirbantis odos meistras gaudavo užsakymą vaistinei pagaminti papuošimus, stiklininkas gaudavo užsakymą pagaminti sietyną. Tuo metu visuomeniniuose pastatuose vyravo klasikinis stilius, madingos raitytos formos. Kavinėse stilius buvo kuriamas prabangus, su prabangiomis medžiagomis, audiniais.
Vis mažėjant ideologinei kontrolei, interjerai pastatuose tapo puošnūs ir prabangūs, tačiau nemažai pavyzdinės architektūros pavyzdžių buvo sugriauta – kaip vieną iš gerųjų pavyzdžių architektas pateikė Kauno miesto centre stovėjusį „Merkurijų“, kurio architektūra vertinta kaip itin aukšto lygio. Mūsų dienomis jau pradedama galvoti apie vertingų ir sovietinio laikotarpio statinių išsaugojimą ir integravimą į besikeičiančių miestų bendrą foną.
Postmodernizmas
Pasibaigus industrializacinės architektūros amžiui, atkeliavo nauja banga, neigianti prieš tai vyravusius sprendimus. Postmodernizmas su savimi į miestus ir namus atnešė siekį gyventi patogiai ir autentiškai. Visiems atsibodusi standartizacija apleido savo pozicijas užleisdama vietą statiniams, kuriuose daug dėmesio buvo skiriama detalėms, formoms. Vėl buvo grįžtama prie antikos, graikiškų elementų. Kaip pavyzdžius architektas išskyrė Kauno J. Žilinsko muziejų, Parodų rūmus, Kalniečių centrą, Vilniaus Sodros pastatą.
Nepriklausomybės chaosas ir teigiami poslinkiai
Atgavus nepriklausomybę, lietuviai buvo pasiilgę individualumo, todėl iki 2000 metų statybose ir interjeruose vyravo chaosas, pristatyta daug milžiniškų namų, interjeruose vyravo kičas. Tačiau architektas išskiria ir vieną pozityvų reiškinį. Architektūroje ir interjere vėl svarbus pasidarė tautiškumas, nacionaliniai motyvai. Namų idėjų centre NIC veikiančios interjero dizaino mokyklos „7 jausmai“ vadovas ir architektas pasakoja, jog atgavus nepriklausomybę, architektūros studijų metu turėdavo paskaitų, kuriose buvo ieškoma tautinių motyvų bei galimybių juos integruoti naujoje statyboje, naujuose namuose. Buvo skatinamas tautinis menas. Gaila, kad nepraėjus nė dešimtmečiui, šios paieškos sunyko. Pasauliui kosmopolitiškėjant, savitumas ir nacionaliniai bruožai bei jų išlaikymas tapo mažiau aktualūs, o dar skaudžiau, jog tautiškumas bei jo propagavimas traktuojamas neigiamai.
Geru interjero dizaino sprendimu šiais laikais laikomas gerai nukopijuotas nuo pasaulyje vyraujančių sprendimų, tačiau net ir kopijuojant, vis dar atsiliekame nuo tendencijas apibrėžiančių šalių, kurios turi gilias dizaino šaknis.
Interneto amžiuje namai vienodėja – panašius namus rasime tiek JAV, tiek Prancūzijoje, tiek Rusijoje. Prarandamas regioninis išskirtinumas.
Pasak architekto, jog jei norime pasaulį vėl stebinti savo architektūros ir interjero sprendimais, tai mėgdžiodami tendencijas to tikrai nepadarysime – reikia ieškoti ir kurti savitumą.
