Gintaro dulkelėmis pabarstyti išeiname šiemet į Vasarą – pedagogines atostogas! Yra toks vidinis poreikis – nusiprausti, nusiplauti visas metų dulkes, sąnašas – visa, kas neturėtų įsigerti į sielą, visa, ko nereikėtų neštis į kitą dieną… Ne tik rugiai rasoja, pasitikdami Vasarvidį. Iškyla iš gelmės – lyg Lenktinio ežero lelijos – troškimas „nusiprausti“ – pereiti tuo siauručiu Virsmo tilteliu, bent kojomis pateliuškuoti, ant liepto pavakarėj prisėdus…
Subrendame, sukrentame, vieni kitus paragindami, nes drovu baltas lyg varškės sūris šlaunis kolektyvui atidengti. Įsidrąsiname. Nusiplauname visas „ataskaitas“ (ir kam jos reikalingos?), šių metų audito stresą – jaudulį, o naudos… Sužinojome, kad… verkiant reikia kondicionierių, jei jau tokie karščiai į Lietuvą ateina. Šmaikštauju, nes po tokio šutimo kabinetuose-klasėse Lenktinio vanduo – atgaiva ir kūnui, ir sielai.
Išsimaudę susitinkame su tikrų tikriausia žolininke Almira Zazirskaite – Didžiokiene. Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodybos Kulionyse troboje vėsu, jauku. Medis. Šviesios grindys, stalai, sienos, o palubėj supasi šiaudinukai-sodai, pilni paukštelių ir žvaigždžių. Ko gero, mūsų protėviai žvilgsnį dangopi pakeldavo dažniau nei mes, į telefonų ekranus įknibę… Ar buvo anuomet mažiau skubėjimo? O gal, mažiau turėdami (materialių gėrybių), savęs turėjo daugiau? 
Žolininkė Almira, matydama tokią gausią ir linksmai nusiteikusią draugiją, neišsigąsta, sako, anksčiau dirbusi mokykloje. Mums, pedagogams, tampa aišku: dirbsime santūriai pajuokaudami, bet – ne per virš… Gaminsime natūralią kosmetiką: dezodorantą, dantų pastą, tepaliuką nuo uodų ir erkių.
Vien jau ajero paminėjimas nuskraidina mane į vaikystės užliejamas paupio pievas, duburius, kur, nebegalėdamos išplaukti, vandeniui atslūgus, išaugdavo krepšiu pagaunamos lydekaitės. O iš balos kraštų, į trąšų dumblą subridę, traškūs ajerai: šaknys – plaukams, šviežios šerdys – skanėstas vaikams. Nemažai, matyt, tų ajerų anuomet prisiragavau, jei jų karstelėjusį skonį jaučiu lig šiol. Ajero miltelius, sumaišius su soda, dar kaštono miltelių pridėjus, galima dantis valyti – nereikės balinimo procedūrų!
Uodai, pasirodo, negali pakęsti bergamočio aliejaus (jo kvapas malšina galvos skausmą), pabarstyto gintaro milteliais. O jei tų miltelių sumaišę su kremu pasitepsime kojas ir rankas, jokios erkės nebeparsinešime, nors ir ištisą vasarą po pievas braidytume. Ir kokį gi kvapą skleidžia gintaras – prieš milijonus metų suaušę pušų sakai? Kvapas, atneštas iš ledynmečio užkloto Laiko? Ne tik vabzdžiai ir augalai, patekę į sakų spąstus, tapo žinia į Ateitį. Ir kvapas! Patrinkite gintaro gabalėlius, pauostykite gintaro dulkelių – smilkalų, atgaivinančių žmonijos atmintį. Smiltelės esame Laiko tėkmėje: smėlio, dulkių ar gintaro – argi ne tas pats, kaip pavadinsi Praamžių?
Prieš atvykdami į Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą Kulionyse, užsukame į Rudesos koplyčią. Mūsų mokyklos direktorė Valė žada mus nustebinti – palieka intrigą. Jos balsas pagyvėja, akyse – šilti žiburiukai. Atspėju kodėl. Tai jos gimtoji žemė. Ir tuo viskas pasakyta… Sugrįžimas tėviškės žemėn jaudina kiekvieną, daro jautresniu, atidesniu… Juokaudama ji sako, kad gimė ir užaugo Barboros Radvilaitės valdose, padovanotose Žygimanto Augusto.
Inturkėje, gimtajame jos miestelyje, bažnyčia pastatyta dar 1555 metais Bonos Sforcos iniciatyva. Į mūsų kraštą iš Italijos Žygimantui Senojo žmona atnešė daug naujovių, ypač susijusių su virtuve: išmokė naudotis stalo įrankiais, įpratino valgyti agurkus ir pomidorus… Jaunutei Bonai šis kraštas turėjo atrodyti laukinis, tikrąja prasme – pagoniškas. Visgi sunkumai jos nesugniuždė, gal tik išugdė valdingumą, griežtumą, nepatiklumą… Bona Sforca ne tik gražiai šoko, elegantiškai rengėsi, bet ir mėgo medžioti. Ši aistra jos vos nepragaišino: nuklydusi per toli, kartą paklydo tankiose giriose, smarkiai išsigando, nes pasižadėjo toje vietoje pastatyti bažnyčią, jei pavyktų laimingai parjoti. Pavyko. Pažadą tesėjo. Pastatė Inturkės bažnyčią. Kaip reikėtų paaiškinti tokį įdomų miestelio pavadinimą, atsakymo man rasti nepavyko.
Rudesos koplyčia priklauso Inturkės parapijai. Pastatyta ji buvo vėliau, 17 amžiuje. Vėliau, Napoleono karų metu, buvo sudeginta, vėl atstatyta. Kam prireikė koplyčios vidury miškų? Žmonės gyveno paežerėse, pamiškėse. Kad nereikėtų toli keliauti, bažnyčios, jų patogumui, buvo statomos arčiau. Ir kapinaitės, lyg ganomos avelės, spietėsi aplink. Iš išorės koplytėlė niekuo neypatinga: nedidukė, medinė, rudai dažyta, su viena nava. Netikėtumas laukia pradarius duris – sienojai iš nedažytų rąstinių lentų, primena kluono sienas. Tokios pat ir lubų sijos. Tokio natūralumo tikrai niekur neteko Lietuvoje matyti. Tik sietynas – kalto metalo, menininko darbas, gražiai derantis prie minimalistinės koplytėlės puošybos. Suolai apdangstyti senoviniais, austais „divonais“… Tik per vidurį – raudono kilimo takelis.
Koplyčioje vyksta mišios už mirusius, kartais laiminamos vestuvės, o daugiausia lankytojų per šv.Jono atlaidus – graži proga išsibarsčiusiems „po svietą“ pasimatyti, aplankyti iškeliavusius į Amžinybę… Jauku, šilta, nes – tikra… Čia virpa gyvas tikėjimas, nesuplaktas su menu. Ir nejučia gelmė atsiveria, mąslus žvilgsnis į …dieviškumą savyje… Tokios turbūt buvo pirmosios bažnyčios, pereinant iš senojo, prigimtinio tikėjimo į krikščionybę: kuo arčiau gamtos, natūralumo, tikrumo, nuoširdumo…
Kiekviena kelionė sujudina sielą, visus jos užkaborėlius; sujudina sudrumzdama nusistovėjusias nuostatas, tiesas, verčia vėl jas permąstyti. Anot rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, „kelionė atveria net labiausiai susigniaužusią ir surambėjusią širdį, kuri vėl tampa imli neišsenkantiems pasaulio stebuklams, (…), sugrąžina į žmonijos vaikystę, į tuos laikus, kai žmogus dar nesijautė visagalis, viskuo persisotinęs. „Kiekviena kelionė sugrąžina, bent trumpam, į prarastą erdvę, kai „žmogus dar nesijautė pats nuo savęs atskirtas gamtos šeimininkas, o tik begalinio kosminio srauto vilnis“.
Gintaro dulkelėmis pabarstyti, Lenktinio vandeniu apšlakstyti, turėtume būti šiek tiek kitokie nei išsiruošę į kelionę: šiek tiek gilesni, truputį šviesesni, jei ne tikresni, tai tikrai labiau esantys.
Labai puikus straipsnis!
Kaip nuostabiai parasyta!