V. Turčinavičius. Prisimenant įstabų Lietuvos istorijos laiką…

1985 m. Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) pirmą kartą TSRS Komunistų partijos Generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas išėjo į gatvę atvirai pabendrauti su eiliniais žmonėmis. Nuo tada prasidėjo  persitvarkymo laikotarpis. Pirmieji tą daryti pradėjo estai, aktyvūs jų žmonės atvykdavo į Lietuvą, nes lietuviai dar snaudė. Atsimenu, kaip dalyvavau viename susitikime Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno su Estijos Liaudies fronto atstovu Martu Tarmaku ir įspūdis liko didelis – suteikė vilčių, jog daug ką galima pakeisti organizuojantis ir viešai reiškiant savo nuomonę.

Kaip žinome, 1988 06 03 susikūrė Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis.  Lietuvos RTV komitete, kuriame aš dirbau nuo 1968 m., Sąjūdžio Taryba įsikūrė  1988 m. liepos 18 d., o jos nariu buvau  išrinktas, manyčiau, todėl, kad dar anksčiau Kino gamybos komplekse, kuriam vadovavau, vyravo tautinė dvasia. Nuo tų metų Filmavimo ceche kabojo trispalvė vėliava (vieną kartą Techninio centro KP sekretorius užėjęs net reikalavo trispalvę nuimti, tačiau to nepadarėme), o darbuotojai nešiojo bronzinius trispalvės vėliavos ženkliukus, kuriuos pagamino kino operatorius  Algimantas Juknevičius.  Filmavimo technikos ceche tada dirbo nagingi tiksliosios aparatūros mechanikai Eduardas Zilnys, Vaclovas Dubauskas, Česlovas Pečiulis ir kiti. Pas mus, norėdami susitaisyti kino kameras ar fotoaparatus, ateidavo ir kiti Lietuvos kino operatoriai ir įžymūs žmonės (pvz. Virgilijus Noreika, 1935-2018).

Greitai per mitingus ir koncertus nuvilnijo visas Atgimimo laikotarpis ir sieloj paliko daug neišdildomų jausmų. Juos trumpai apsakyti nėra paprasta, bet dalyvavimas tautos savigarbos ir valstybės atstatymo procese, man atvėrė naujų galimybių ir didžiavimosi savo šalimi jauseną. 1990 03 11 mūsų šeimai tapo dviguba švente – Nepriklausomybės atstatymo ir mūsų sutuoktuvių diena (sutuoktuvės buvo įvykę 1967 m. kovo 11 d. Sankt Peterburge). Būdamas Sąjūdžio kandidatas, dalyvavau rinkimuose  į Vilniaus miesto savivaldybės Tarybą ir 1990 m. kovo  25 d. buvau  išrinktas jos nariu ir dirbau iki 1995 m.

Sąjūdžio laikų Vilniaus miesto tarybą sudarė apie 77 nariai. Tai buvo naujų minčių ir idealistinių vilčių kupini žmonės, pasiryžę  pakeisti miesto valdymo struktūras ir jas priartinti prie gyventojų. Atsimenu, kaip keitėme miesto gatvių pavadinimus ir kt. aš buvau išrinktas Kultūros komisijos pirmininku. Tada miestą padalijom į 20 dalių ir, mano pasiūlymu, jas pavadinom seniūnijomis, įsteigėm 20 seniūnijų, suteikėm pavadinimus (mano siūlymu pavadinome Pilaitė, Verkiai ir kt.), įkūrėm kultūros įstaigas: Nepriklausomybės signatarų namus, keletą  memorialinių muziejų, Vilniaus kamerinį Kristoforo orkestrą, Mažąjį teatrą, Etninės kultūros centrą, Europos parką ir kt. Taip pat Tarybos spendimu nukėlėm sovietinius paminklus. Artėjant 1991 01 12–13 d. sovietų desantininkų rengtam antpuoliui,  Tarybos deputatai buvo pagrindiniai Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugos ir barikadų statybos organizatoriai.

1991 m. sausio 12–13 d.

Tą tragišką sausio 12-osios naktį, Vilniaus miesto Sąjūdžio Tarybos įpareigotas, saugojau Radijo rūmus Konarskio g. 49. Pasikvietęs Lietuvos televizijos Kino gamybos komplekso kolegas, sepštynis darbuotojus: Vytautą Kirvelevičių, Edmundą Garbauską, Vladą Stalenį, Česlovą Vaitkunską ir kt. sausio 12 d. 18 val. susirinkom Radijo rūmų II aukšte, Filmų įgarsinimo ir dubliavimo studijoje ir aparatinėje, kurios langai buvo kiemo pusėje. Apie 20 val. buvau pakviestas į  pasitarimą pas RTV komiteto pirmininką Skirmantą Valiulį (1938-2011), kuris pasakė, kad gali būti sovietų karinių jėgų puolimas su tikslu užimti Radiją ir Televiziją ir kad mes galime gintis tik taikiu būdu, be jėgos panaudojimo. Kai sugrįžau pas kolegas, pasitarėm ir nusprendėm pagrindines nuo gatvės Radijo rūmų ir šonines duris iš kiemo pusės užbarikaduoti.  Šis pastatas – tai Stalino laikų statinys su dvigubomis storomis durimis. Išorines ir vidines duris  perdengėm skersinėmis lentomis, kad iš lauko negalėtų atidaryti, dar iš  vidaus įėjimą ir laiptinę užstatėm stalais.

Matėme, kaip naktį Goštauto gatve pro RTV pastato sklypą link Televizijos bokšto žlegsėjo tankai. Apie  1.30 val. nakties pamatėm tanką ir 5 tanketes, jau sukančius į Konarskio gatvę. Tankas sustojo prie sankryžos, o tanketės važiavo prie naujojo Televizijos pastato, dvi iš jų sustojo prie Radijo rūmų, kur stovėjo iš kitų Lietuvos vietovių atvykusių žmonių autobusai. Atvykę gynėjai tuoj pat apsupo tanką ir neleido jam judėti, o kiti gynėjai iš gatvės pusės supo Radijo pastatą, o mes viduje buvom išjungę apšvietimą II aukšte ir laiptinėje, į kurią vedė užbarikaduotos fasado durys. Laiptinė baigėsi II aukšte, ten poste budėjo policininkas, o III-iame Radijo rūmų aukšte buvo įrengta „Panoramos“ studija, į ją galima buvo patekti tik pro pastato galines laiptines. Iš „Panoramos“ studijos diktorė  Eglė Bučelytė pranešė visai Lietuvai apie tai, kas vyksta Vilniuje. Ji kalbėjo ir tada kai sovietų desantininkai užėmė ir dar ilgai ji tęsė Televizijos pastatą užėmus ir išvaikius iš jo darbuotojus.

Visą tą laiką tankas, esantis Konarskio gatvės sankryžoje priešais Radijo rūmus iš pabūklo šaudė tuščiais šoviniais, kurių stiprus garsas išdaužė mūsų Kino aparatinės stiklus, o skleidžiamas infragarsas (tai labai žemo dažnumo signalai) buvusiems gynėjams aparatinėje įvarė tiek baimės, kad mano jaunųjų kolegų draugės (kai kurie su savo merginomis buvo atvykę lyg į nuotykį) iš išgąsčio net pasislėpė metalinėse drabužių spintose. Matyt, nuo tų šūvių man buvo įtrūkęs dešinės ausies būgnelis, ką pajutau gal po savaitės, kai jau buvo susiformavęs šašas, o per tą laiką vaikščiojau lyg apsvaigęs, net po darbo kitose patalpose Saltoniškių gatvėje – ten buvo persikėlęs Filmavimo technikos cechas, išėjęs pamiršdavau, kur mano automobilis „Žiguliai“ pastatytas.

Tada su kolegomis gynėjais stovėjom II aukšto laiptų aikštelėj su mūrine sienele ir stebėjom kas vyksta, staiga prie durų išgirdom žmonių riksmą. Matyt, desantininkai juos stumdė, kad patektų į pastatą, girdėjom bildesį į duris, tačiau jų nepajėgė atidaryti,  durų daužymai ir bildesys tęsėsi apie valandą. Staiga išgirdom automatų  šūvių serijas į laiptinės langus: kulkos prašvilpė virš mūsų galvų, mes kritom už mūrinės laiptų sienelės, o kulkos įstrigo į aliuminines laiptinės lubas (regis, jos ir dabar ten yra).  

Nutilus automato šūviams, visi atsargiai atsikėlėm ir, pasitraukę  už II aukšto durų su stiklais, stebėjom kaip iš lauko pakilęs desantininkas su automatu daužo lango rėmus ir stiklus.  Laiptinės langai buvo gan aukštai ir sunkiai pasiekiami iš lauko pusės mažo ūgio desantininkams, matyt pirmasis buvo užlipęs ant kito kareivio ir sugebėjo su buože pasiekti langą. Paskui matėme, kaip per išdaužtą langą įlipo desantininkas, kuris tamsoj nukrito nuo lango ir nusirito laiptais, o atsikėlęs pradėjo ardyti durų barikadą. Po to įlipo antras ir trečias, tik tuomet mes Sąjūdžio  gynėjai pasitraukėm į Kino garso aparatinę, kuri turėjo storas vokiškas akustines duris. Pro jas desantininkams įeiti buvo neįmanoma. Aparatinėje vis dar girdėjome ir monitoriuje matėme Eglę Bučelytę. Tada supratome, kad sovietų kareiviai dar „Panoramos“ studijos  III aukšte nepasiekė. Akivaizdu, kad mūsų gynėjų grupė sudarė galimybę diktorei Eglei Bučelytei dirbti  dar apie 2 valandas ilgiau ir Lietuvai pranešti žinias, kai Televizijos pastatas jau buvo užimtas anksčiau.

Mūsų gynėjų grupė buvo netekusi Edmundo Garbausko ir nežinojom, kur jis pradingo, kiti užsirakinome garso aparatinėje, girdėjome koridoriuje vaikščiojančių žingsnius ir bildesį į duris, tačiau jų jau nedaužė. Po pusvalandžio, apie 4 val. nakties, nutarėm iš aparatinės išeiti.  Aš ėjau pirmas, o paskui mane – mūsų gynėjų grupė. Kai tik pravėriau duris, mažo ūgio desantininkas su automato buože smogė man į kairį petį (buvau apsirengęs pašiltintu apsiaustu, todėl skausmo nepajutau) ir spiegiančiu balsu sušuko „Idite!“(eikite). Matyt, jis išsigando, kai pamatė mus, aštuonetą vyrų. Aš jį sudraudžiau sušukdamas „Ticho, paren! (vaikine, ramiai). Bet jis toliau šūkčiodamas mus koridoriumi vorele nuvarė  prie pagrindinio išėjimo. Pasisukę į ilgąjį koridorių, pamatėm ant grindų paguldytus policininką ir mūsų gynėją E. Garbauską. Buvom išvaryti į laiptinę prie fasadinių durų, o leidžiantis laiptais, desantininkas su automato buože vėl smogė paskutiniam ėjusiam gynėjui Vytautui Kirvelevičiui. Jis nuo smūgio ant laiptų susvyravo, tačiau greta buvę gynėjai nuo griūties sulaikė.

Išėję į Konarskio gatvę, pamatėm šimtus žmonių, kurie šaukė: „Lietuva!“ ir paniekinamai desantininkus vadino fašistais. Čia pat prie Radijo pastato stovėjo dvi tanketės. Iš jų garsiakalbių sklido „Lietuvos Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ nario, „Maskvos platformos“ LKP nario Juozo Jermalavičiaus lojantis balsas, „informavęs“, kad jau nuversta „Landsbergio klika“ ir valdžia perėjo į „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ rankas. Konarskio gatvės pakraštyje stovėjo Greitosios pagalbos mašina, į kurią nešė sužeistąjį. Taip pat mačiau, kaip švilpdamos degančios trasuojančios kulkos nuo Televizijos pastato stovėjusių tankečių, skriejo į kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų viršutinius aukštus, kaip iš ten dužo ir krito stiklai. Vėliau supratau sovietų strategų scenarijų – šaudyti į neva butuose pasislėpusius Sąjūdžio šaulius, nors jų ten nebuvo.

Mes labai nusiminėme, kad mūsų tautos Atgimimas jau žlugo, kai kas ir ašaras braukė. Su tokia nuotaika ir išsiskirstėm. Aš savo „Žigulius“ buvau palikęs gyvenamojo namo kieme ir juos radau sveikus. Buvo apie 5 val. ryto, sėdau ir nuvykau prie Seimo pastato. Ten pamačiau degančius laužus ir tūkstančius Seimą supančių žmonių.  Jie gėrė arbatą – vėl prašvito akys ir atgimė viltis: dar ne viskas prarasta. Prie Seimo sutikau savo kolegas, Vilniaus savivaldybės Tarybos deputatus. Jie buvo pasiskirstę aplink po pastatą išdėstytus gynybinius postus. Pasikalbėjom apie padėtį prie TV bokšto ir apie įvykius prie RTV komiteto pastatų Konarskio gatvėje. Apie 6 val. grįžęs į namus Naujuose Verkiuose, radau iš nežinios susijaudinusią (mobiliųjų telefonų nebuvo) žmoną Valentiną. Pasak jos, visą naktį net Verkiuose buvo girdėti patrankų šūviai, o jokios žinios iš manęs nesulaukė.

Po tų įvykių Lietuvos radijas ir televizija tapo „Kaspervizija“  su sovietine komunistų propaganda ir taip tęsėsi iki 1991 08 21, kai Maskvoje įvykęs pučas buvo sutramdytas ir Michailas Gorbačiovas vėl pasirodė viešai. Rugpjūčio mėn. sugrįžę į savo darbo vietas, radom sunaikintą kino įrangą ir aparatūrą, kino juostų ryškinimo patalpos buvo apnuodytos gyvsidabriu.

 Kai kas dar buvo atstatyta ir kurį laiką TV programa kino juostoje dar buvo kuriama. Tačiau palaipsniui, vykstant technikos pažangai, televizijoje pradėtos naudoti vaizdo kameros.

Gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje

1992 m. palikau Lietuvos televizijos kino gamybą ir pradėjau dirbti direktoriumi kino teatre  „Planeta“. Jo kosmopolitinį pavadinimą pakeičiau į kino centrą „Skalvija“. Čia prabėgo 10 metų, laikas ir darbas buvo įdomus. Nyko kino teatrai: juos išstūmė vaizdo filmai ir vaizdo magnetofonai, tačiau „Skalvija“ išliko, nes pirmasis įstojo į Europos kino teatrų asociaciją „Europa Cinema“ su centru Paryžiuje, kuri veikė prieš Holivudo produkcijos antplūdį Europoje. Dalyvaudamas pasitarimuose, Paryžių, kaip ir Berlyną, aplankiau du karus.

„Skalvijos“ programą sudarė europietiški filmai, kai kuriuos platinom Lietuvoje, bendravom su Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir kt. Vakarų Europos šalių ambasadomis. Rengiau įžymiųjų Europos kino meistrų retrospektyvas ir programas, kurios pritraukdavo daug kino žiūrovų. Dirbdamas „Skalvijoje“,  drauge su kino kritikais Skirmantu Valiuliu (1938-2011) ir Gediminu Jankausku (dabar dėsto VDU Menų fakultete) du kartus aplankiau kino festivalį Lagove (Lenkija), į kurį su mano vairuojamu automobiliu vežėme lietuviškus filmus. Bendraujant su Vokietijos ambasados kultūros atašė Miunchu „Skalvijoje“,  kilo idėja kasmet rengti festivalį „Kino pavasaris“, vėliau šią iniciatyvą perėmė didesnis kino teatras „Lietuva“, taip pat įstojęs į „Europa Cinema“. Galima teigti, kad visa tai „Lietuvai“ padėjo kažkurį laiką išlikti. Na, o Kino centras „Skalvija“ tęsia mano pradėtą veiklą ir daugiausia rodo Europos šalių filmus.

Mano, kino specialisto, 1968 m. baigusio Leningrado Kino inžinierių institutą, karjera baigėsi ir 2002 metais pradėjau dirbti Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje Vilniuje. Gali kilti klausimas, kodėl tapau muziejininku? Dirbdamas Lietuvos Televizijos kino gamybos komplekse visada bendravau su kultūros darbuotojais, domėjausi literatūra, istorija, buvau išklausęs Filosofijos kursą VU pas prof. Bronių Genzelį ir docentą Juozą Vytautą Vinciūną (1929-1979), žodžiu, plaukiojau humanitariniuose vandenyse.

Dabar švenčiant Sąjūdžio 30-metį Tautos ir mūsų išrinktųjų Seime tenka paklausti ar Lietuva iš tikrųjų yra Nepriklausoma, ar mūsų piliečiai jau tapo politine tauta, kuri gali ir turi teisę paklausti: kodėl Lietuva išsivažinėja, kodėl Lietuvoje yra didžiausia socialinė atskirtis, kodėl valstybinė lietuvių kalba statoma į podukros vietą, kodėl mūsų valdžia visą šį laikotarpį po Sąjūdžio Lietuvos atkūrimo vedė vien kažkam stipresniam nuolankią ir prisitaikėlišką  užsienio ir vidaus politiką?

Tačiau, regis, buvusi sisteminė valdžia privedė prie revolioucinių pasikeitimų: jau telkiasi tauta į sambūrį – Forumą, jau sukurti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos forumai, o birželio 4 d. Mokslų akademijos salėje vėl atgims Sąjūdžio prototipas – Tautos forumas. Deklaracija skelbia, kad jo tikslas yra gaivinti valstybinę tautinę savimonę, ugdyti politinę pilietinę tautą, kurios vaidmuo priminti ir pareikalauti iš mūsų išrinktosios valdžios, kad „Lietuvos valstybę kuria tauta“ ir ji turi rūpintis tautos ir valstybės išlikimu sudėtingame globaliame pasaulyje. 

Laikas Tautai susigražinti savo konstitucinį statusą, reikia tikėtis, kad ji sugebės tą pasiekti, kaip rodo istorija ji prisikelti sugeba.

2018-06-02