Įgyvendinant Aplinkos ministerijos inicijuotą ir ES remiamą plataus masto projektą „Darnūs namai“, vakar iš sostinės Rotušės aikštės į turą po Lietuvą išvyko namas ant ratų, kurio interjeras sukurtas iš senų nebereikalingų daiktų. Per tris mėnesius jis užsuks į kiekvieną iš 60 šalies savivaldybių (grafikas – žr. Priedai).
Vienas svarbiausių projekto „Darnūs namai“ tikslų – skleisti informaciją apie žiedinės ekonomikos, aplinkosaugos, atsakingo vartojimo principus, atliekų perdirbimo naudą ir skatinti gyventojus keisti įpročius ir suvokimą.
Per mobiliojo namo išleistuves Rotušės aikštėje buvo diskutuota, kokį pasaulį paliksime savo vaikams. Kaip pažymėjo diskusijoje dalyvavęs aplinkos viceministras Martynas Norbutas, prie atliekų prevencijos gali prisidėti kiekvienas žmogus – pirmiausia atsakingai vartodamas.
Mobiliajam namui keliaujant po Lietuvą, projekto „Darnūs namai“ komanda rengs atsakingą vartojimą skatinančias socialines akcijas. Jos orientuotos į daugiabučių namų gyventojus, individualių namų savininkus, kaimiškų vietovių bendruomenes, verslo ir gamybos įmones, savivaldybes, viešosios nuomonės lyderius ir kt.
Renginių lankytojų laukia kūrybinės dirbtuvės, interaktyvūs žaidimai, viktorinos, diskusijos, skatinančios atsakingai vartoti, senus daiktus prikelti naujam gyvenimui, rūšiuoti susidariusias atliekas. Jie galės pasisemti idėjų, kaip panaudoti nebereikalingus rakandus savo namams atnaujinti, užuot pirkus naujus.
Projekto „Darnūs namai“ metu numatyta surengti 120 socialinių akcijų.
Ak, tie tarpukario inžinieriai.
Jie be šūkių ir vajų, net nesukdami sau galvos dėl pavadinimo tokiam savo gyvenimo būdui, savo kiemuose žiedinės ekonomikos principų laikėsi… Išmesti sugedusį daiktą, prietaisą, aparatą net į galvą jiems nešaudavo. Šie tol, kol įmanoma taisomi būdavo. Net kai viskas deficitas buvo, tėveliai arba patys pagamindavo nepataisomai sugedusią detalę, arba kreipdavosi į auksarankius (turėjusius priėjimą prie reikiamos medžiagos).
O kaip atrodė tų namų sandėliai, dirbtuvės, garažai! Visų pirma juose „gyveno” įvairiausi įrankiai, staklelės, spaustuvai ir kas tik dar įmanoma – mechaniniai ir elektriniai. O dar ten būdavo „archyvuojami” visokių senų prietaisų bei jų dalių lobynai. Nes, ilgais rudens vakarais virtuvėje dūmodami bei dūmydami, tėveliai vis sugalvodavo, kokį dar prietaisą ar apskritai neregėtą stebuklą galima iš turimų likučių, detalių pagaminti. Dar ir į sąvartynus, kur už miestelių buvo, nueidavo, iš ten ką nors mamų siaubui į dirbtuves atsinešdavo.
Moterys į tėvelių dirbtuves bijodavo žingsnį žengti – nes arba koją nusilauš, ar būtinai užmins, sugadins kokią detalę. Tie sandėliai buvo vyro šventovė, į kurią tik sūnus įsileisdavo. Žinoma, būdavo ir išimčių, kai viena iš dukrų „pajodžarga” gimdavo, kuriai daug įdomiau būdavo kartu su tėtuku suktuvu ar dar kuo darbuotis, užuot mamai padėjus cepelinus lipdyti… O šalia tokių tėvų augdavo auksarankiai sūnūs. Tik šiais laikais jų jau mažai belikę, jau ir jie suseno.
Seni daiktai pritraukia blogą energiją, niekad gerai nesijausi, jei apsikrausi senais daiktais, ypač palūžusiais daiktais jei apsikrausi…